Knyga: Juan Gabriel Vásquez "Taip skamba krintantys"

Juan Gabriel Vasquez. „Taip skamba krintantys“ – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ne visiems patinka šiuolaikinė Lotynų Amerikos literatūra, nors jos neturime tiek išverstos, kad galėtume daryti reikšmingus palyginimus, tarkime, su verstine skandinavų literatūra. Šįkart sumaniau su literatūra „pažaisti pokerį“ ir pasirinkau vieno reikšmingiausio kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez romaną Taip skamba krintantys (ispan. El ruido de las cosas al caer), kurį autorius rašė 2008-2010 metais, kai Kolumbija buvo jau gerokai atsitiesusi po narkotikų karų ir narkotikų barono Pablo Escobaro įvarytos baimės, kas iš esmės tampa vienu iš kertinių akmenų šiam truputį neįprastu pavadinimu romane.

Vertėjas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas labai džiaugėsi, kad šis romanas pasirodė lietuvių kalba, nes, rodos, po Gabriel G. Marquez literatūra iš Pietų Amerikos vos pulsavo. Apie ką gali rašyti šiuolaikinis autorius iš Kolumbijos? Žinoma, apie tai, ką skauda sopulingai nukamuotoje Kolumbijoje. Iš esmės romanas daugiabriaunis ir autorius apjungia savo meilės istorijoje savo šalies istorinius įvykius, įpina detektyvinių ir net poezijos elementų, kurių visuma padėjo išgauti gana sodrią, novatoriškai balansuojančią istoriją tarp populiariosios ir intelektualiosios grožinės literatūros.

Pirmajame plane pasakoja protagonisto Antonijaus istorija, kuris veda besilaukiančią Aurą, tačiau, rodos, pasąmonėje yra kažkur įstrigęs ir pasilikęs kitame laikmetyje, tarsi abejingas savo paties gyvenimui. Kur nuneša Antonijaus sąmonės srautas? Ogi į jo vaikystę, kuri prabėgo siaučiant narkotikų karams, kai žmonės viešojoje erdvėje jautėsi nesaugiai ir nuolat gyveno baimėje, jaudindamiesi dėl savo ir artimųjų gyvybių. Tokioje terpėje užaugęs Antonijus yra dvasiškai amžiams suluošintas žmogus, per kurio biografiją papasakojama ištisa Bogotos gyventojų kartų stigmatizuota istorija. Nepaprastai įdomiai autorius išreiškia kolumbiečių mentalitetą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą kitų Lotynų Amerikos šalių ir galiausiai viso pasaulio kontekste, kai mes, lietuviai, visą Pietų Amerikos kontinentą daugelis regime daugiau ar mažiau kaip vientisą kultūrinį regioną. Nori nenori romanas lietuviui skaitytojui tampa edukacine kelione po kolumbiečių viduriniosios kartos patirtis tiek dvasine, tiek istorine, tiek geografine prasmėmis.

Rašytojas Juan Gabriel Vasquez.

Kita pasakojimo linija yra Antonijaus pastangos tirti gatvėje sušaudyto pažįstamojo Rikardo gyvenimo istoriją, kuri tampa jo paties apmąstymu raktu į tą laikmetį, kuris suformavo Antonijų kaip asmenybę. Keliaudamas pas Rikardo dukrą Mają, pasakojimas ima maišytis su mirusio Rikardo asmenine istorija septintajame dešimtmetyje. Dvi lygiagrečios istorijos gana panašios, paįvairintos politinių Kolumbijos peripetijų ir aviacijos istorijos. Šalia eina viena ryškiausių romano meninių priemonių – poetinis metaforinis kryčio žemyn elementas, kuris kaip Mažajame prince, taip ir šiame romane reiškia esmines gyvenimo permainas, bet dažniausiai byrančio ir nykstančio vienišo gyvenimo pabaigą. Antonijus nešiojasi juostelę iš per katastrofą išlikusios juodosios dėžės, kurioje skamba pilotų pokalbis prieš katastrofą – taigi mirusiųjų pašnekesiai pinasi su Antonijaus pokalbiais ir autorius išgauną ritmingą kažin kokį sunkiai žodžiais nusakomą kryčio skambesį, metafizinį sakralų veikėjų būvį laikmetyje, savo atmintyje, dabartyje ir žlugusiose dėl savo tautos istorinių įvykių viltyse. Prisipažinsiu, šis eilėraščių ištraukų tiek ritmui, tiek prasmei nusakyti panaudojimas proziniame tekste labai sužavėjo.

Maja ir Antonijus aplanko istorinį zoologijos sodą, kurį buvo įkūręs P. Escobaras, iš kurio, beje, pabėgo hipopotamas (dar viena knygos metafora, simbolis), kuris galbūt galėtų reikšti ilgai baimėje gyventą kolumbiečių dvasią, kuri ištrūkusi į laisvę nebegali pritapti, kaip ir kolumbietis po Pablo Escobaro laikotarpio nebegali atsikratyti „sukauptų“ stigmų.

Rodos, Antonijaus meilės ir aklavietės istorija gana banali, tačiau J. G. Vasquez literatūrinio talento dėka sugeba visa tai padaryti tautos likimo ir žmogaus vienatvės apmąstymo pasakojimu. Bene labiausiai šioje istorijoje jaudino paskutinis romano sakinys, kuris užpildė metafizinę ir egzistencinę istorijos duobę, privesdamas skaitytoją panirti į melancholiją: „Ar stengčiausi ją įtikinti, įrodyti, kad kartu mes geriau apsigintume nuo pasaulio blogio, kad pasaulis yra pernelyg pavojinga vieta vaikščioti po vieną, be ko nors, kas lauktų mūsų namuose, kas rūpintųsi, kai negrįžtame, ir kas galėtų eiti mūsų ieškoti? (p. 251)“.

Taip skamba krintantys yra poetizuotas dvasinis labirintas, kuriame esti teksto prasmių gylis, istorija,  poetika ir populiariosios literatūros siužetinių linijų. Smagu, kad vertėja Aistė Kučinskienė gana kruopščiai perteikė tekstą, išnašose paaiškindama menkai arba visai nežinomas istorines asmenybes ar situacijas. Iš esmės man pasirodė stipriausios vietos romane pradžia ir pabaiga, kadangi autorius kėlė sakralumo filosofinę jėgą, kuri padėjo sutvirtinti šiaip jau truputį pradėjusią migdyti Rikardo ir Elenos meilės istoriją. Tačiau Taip skamba krintantys svarbiausia gi yra ne tos meilės istorijos, kurių, rodos, romane yra nemažai, bet tos išmoningai nutylėtos kryčio žemyn garse paiktos vienatvės istorijos. Gera knyga, ką ir bepridursi.

Jūsų Maištinga Siela