Kazys Binkis. „Moderniškas pavasaris“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 392 p.
Tekste
išskirtinai apžvelgiama tik pjesė „Atžalynas“.
Sveiki,
Tikriausiai daugelis
prisimena Kazio Binkio (1983-1942)
pjesę Atžalyną iš mokyklinių laikų, o
kai kurie esate bandę pastatyti ar net matę profesionalaus teatro pastatymą. Buvo
metas, kada Atžalynas pasirodė
atgyvenęs ir šioji drama tapo nustumta į antrąjį planą, jos niekas nebestatė,
niekas apie ją pernelyg nekalbėjo, nes dramaturgija ėjo ir nuėjo kur kas
sudėtingesniais keliais. Kaip šiandien atrodo Atžalynas Lietuvos moralinio auklėjimo kontekste ir ką vaikas,
skaitydamas šią pjesę, kurioje pilna šnekamosios kalbos ir jau nebevertojamų
žodžių su neaiškiomis prasmėmis, visgi turėtų suprasti?
Atžalynas
puikiai tiko sužydėjusioje Tarpukario Lietuvoje, kai intelektualusis luomas jau
buvo subrendęs, kad duotų literatūrinių vaisių. K. Binkio drama parašyta 1937 metais
kaip tik papuolė į tų vaisių aruodą ir neliko nepastebėta. Aiškaus moralinio
turinio pjesę su ryškiais socialiniais kontekstais šiandienos jaunajam
skaitytojui gali atrodyti truputį, jų kalbos kodu sakant, „ne apie mūsų laikus“.
Pagrindinis veikėjas – jaunas
gimnazistas Petras Keraitis apsigyvena pas dėdę ir jo žmoną Keraitienę, kurie
iškart imasi perauklėti kaimietišką Petro Keraičio būdą. Ypač Keraitienė, kuri
imasi diegti ( pseudo aristokratiškojo luomo etiketo taisyklių, pamiršdama moralines
vertybės. Savaime suprantama, nes pati moteris gyveno tik dėl akių, buvo
pripažinta moterų klubo nore, turėjo žodį ir gerą vardą, nes mokėjo laviruoti
tarp moteriškų paskalų ir elgtis atitinkamai, tačiau jai nepažintos tauriosios
žmogaus savybės: sąžiningumas, paslaugumas, pagalba nuskriaustam ir galiausiai
stokojama pačios meilės.
Petras Keraitis iš
pradžių bando įtikti poniai, todėl pjesės pradžioje susidaro išties idiliškas
vaizdelis: Keraičiai priėmė iš geros širdies sūnėną ir pavers jo gyvenimą
geresniu. Bet pjesėje įvyksta lemtingas nutikimas, kuris atskleidžia esant
Petrą ne iš kelmo spirtą ir turintį tvirtą moralinį palikimą iš tėvo, kurio
šimtą litų (anuomet dideli pinigai) panaudojo kaip visuomenės auklėjimo
priemonę. Prisiėmęs už visą klasę kaltę, (neva pavogęs savo auklėtojo portfelio
šimtinę), jis stoiškai atlaiko išmetimą iš gimnazijos, giminaičių nusigręžimą
ir pradeda dirbti kriaučiumi.
Mokytojo šimtinė, pasirodo,
užkrito kadaise už palto pamušalo ir juos atradęs iš esmės sugrąžina Petrui
garbę ir visi pastoraline nuotaika pasileidžia į Gegužinės šokius, kuriuose
išaiškėja Keraitienės dvilypumas – ji vėl prisiima atsakomybę už auklėjimą ir
nori nepelnytų laurų už savo kantrybę prieš miestelio ponias. Kas tada nutinka? Kazys Binkis dar karta meta jau išmėgintą Petro Keraičio tiesios moralės
kortą ir sūnėnas lieka abejingas tetai, pasirinkdamas jį priglaudusiam kur kas
mažesnį socialinį statusą turintį siuvėją Žiogą.
Pjesės pabaiga kaip
vienas nesibaigiantis pokylis, kurio metu išaukštinama pavyzdinė Petro dorovė –
ne poniškose manierose ir ne pasiturinčioje šeimoje esti gerovė, bet dažnai pas
paprastą ir nuoširdų atsidavusį žmogelį. Skaitant iš šių dienų perspektyvos truputį
juokinga ir dirbtina – didvyris už tai, kad prisiėmė ne savo kaltę? Tikrai? Visi
gimnazistai ir Direktorius vaikiną nešioja ant rankų? Akivaizdu, kad K. Binkis
arba šiek tiek persūdė, arba įsivaizdavo teatro scenoje jau teisingumo euforijoje paskendusią idilinę sceną, kuri su
realybe nebeturi nieko bendro.
Kaip dabarties jaunas skaitytojas,
skaitantis pjesę, turėtų visa tai įsivaizduoti? Nors moralas gana gražus ir
pamokantis, tačiau nė vienas „sveiko proto“ mokinys neprisiims dėl visos klasės
kaltės, retesniais atvejais už labai gerą draugą – galbūt, bet išmestas iš
mokyklos ir netekęs visuomenės ir globėjų malonės? Tokia kaina rodo truputį
iškreiptą pasaulėžiūrą ir Petro Keraičio poelgis, kuris įvardijamas kaip „didvyris“, nemažai kelia jaunajam skaitytojų
klausymų, nes kiekvienas iš jų stato save į Petro vietą ir nė vienas nėra gyvai
matęs panašaus gyvo poelgio mokykloje. Kažin, ar jaunasis skaitytojas pajėgus
be suaugusiojo įsikišimo suvokti, kad pjesė visomis prasmėmis yra dirbtinis
konstruktas auklėti ir tik itin talentingas režisierius galbūt galėtų jautriai perteikti
žiūrovui ne dirbtiną Petro poelgį, tačiau pati K. Binkio dramos buitiška kalba
verčia abejoti pjesės įtaiga.
Žinoma, šiandien kūrinys
mokyklinėje programoje labiau tinkamas analizuoti ne paties P. Keraičio poelgį,
bet kartu su mokiniais svarstyti: kas šioje pjesėje jiems pasirodė „normalu“,
leisti jiems sava galva pagrįsti teiginius, diskutuoti, kam autoriui,
atsižvelgiant į laikmetį, reikėjo šią pjesę „pakylėti“ ir padaryti iš išties
neblogos ir jautrios istorijos pernelyg aiškiai „sukramtytą“ moralinių jėgų ir
paveikslų karkasinį judėjimą. Žinoma, nereikia pamiršti ir lietuviškos
dramaturgijos evoliucijos ir kad mes žvelgiame į Atžalyną jau iš kitų atžalų perspektyvos.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą