Knyga: Virginija Rimkaitė "21 a."

Virginija Rimkaitė. „21 a.“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip ir kasmet Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia po vieną naujo debiutuojančio autoriaus prozos ir poezijos knygą. Vieni rašytojai debiutantai įsitvirtina ir sėkmingai tęsia veiklą, kiti po debiuto pasitraukia į kitas sferas. Šiemet Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo studentė iš Klaipėdos Virginija Rimkaitė, pristačiusi rankraštį pavadinimu 21 a.

Retai kada būna, kad Pirmojoje knygoje publikuojamas vienas tekstas, šįkart apysaka leidžia pažiūrėti jaunosios autorės meninio pasaulio plėtojimo galimybes. Autorė baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą aiškiai savo literatūrines patirtis taiko debiutinėje knygoje, ypač teatrinę savo patirčių dalį.

Apysaka 21 a. pasakoja apie vieno miestelio iš K raidės pasaulį, kuriame sumišusios miestietiškos ir provincijos gyventojų pasaulėžiūros, kurios taip toli nuo mūsų trokštamo modernaus 21 amžiaus. Pasakojimas skaidomas į 21 skyrių, kurių antraštės turi Biblijai būdingų sugestijų, tačiau žvelgiant į kūrinio visumą šis pasirinkimas labiau primena tiesiog kūrinio formos žaismę, nei gilesnes ir atviresnes sąsajas su Šventuoju Raštu.

Nuo pat pirmųjų puslapių, kuriame aprašomas pedagogo J. absurdiškos mirties aplinkybės, dvelkia viena ryškiausių V. Rimkaitės stiliaus ypatybių t. y. dėmesys veiksmų aprašinėjimams. Kai kada netgi iki nereikšmingo absurdiškumo, kas ko nuėjo į virtuvę, kokį daiktą pasiėmė, vėl padėjo, vėl pastūmė, vėl atsisėdo, vėl atsikando... Veiksmų perteklius neerzina, jį galima motyvuoti kaip sąmoningą bėgimą nuo veikėjų emocinės refleksijos, todėl skaitant kūrinį atrodo, kad veikėjai yra  iškarpos, netikri, funkcionuoja tik taip, kaip „režisierė rašytoja“ juos vedžioja pagal savo veiksmų logiką. Taip, tai išties primena integruotas pjesės remarkas į prozos pasakojimą.

Virginija Rimkaitė

Žinoma, po mechaninių veiksmų visumos pasakojama susvetimėjimo, tarpusavių ryšių nebuvimo ir itin lokalių, smarkiai stereotipinių veikėjų istorijos, kuriose vis bandžiau įžvelgti tą 21 amžiaus istoriją, kuri praktiškai savo istorijomis ir veikėjų aprašymais gręžėsi į sovietinius laikus. Knygoje daug absurdiškų situacijų, kurios sako, kad autorė rinkosi labiau makabrišką pasakojimą, kuris turi kaip ir Franco Kafkos beletristika savąjį kalbėjimo apie „rimtus dalykus“ absurdiškumo kodą. Matyt, iš tokios literatūros dar neišaugome net XXI amžiuje.

Autorė žaidžia klišėmis, ypač provincialiosios pasaulėžiūros klišėmis, kurdama vidutinybėmis ir nevykėlių grįstomis charakterių ypatybėmis. Kalbant apie teksto visumą, knyga toli gražu netolygi, veikiau banguota. Istoriją papildo net pjesės ypatybėmis parašytas skyrius apie slaptas laidotuves kapinėse, o štai kai kurie skyriai absoliučiai dvelkia ritmiškai kuriamu sąmonės srauto pasakojimu, kas rodo, kad autorė teikia nemažą dėmesį kūrinio formai, truputį sumenkindama teksto turinį.

Atsitraukus nuo knygos nekyla klausimas: o ką turėjau perskaityti? Kur tas 21 amžius? Susvetimėjimų ir nutrūkusių ryšių užakusių veikėjų pasaulis labiau priminė kaimišką Naisių vasarą, kur pro klišinių koliažinio pasakojimų kompoziciją šaukte šaukiamasi meilės, tos pačios, kurios trokšta kone kiekvienas rašantis. Ar tai turėjo būti visuomenės vertybių kritika? Galbūt, tačiau pro serijališkų siužetinių vingių, apibarstytų realybės absurdiškumo iškėlimo, pasigedau nebent aiškumo, ką šitas 21 amžius turėjo man atskleisti ar net paveikti. O gal gera knyga ir neturi būti su aiškiomis potekstėmis? Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela