Filmas: "Nemeilė" / "Нелюбовь"/ "Loveless"

Sveiki,

Kiekvienas rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens. Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“ (rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į Auksinės palmes šakeles turėjo visas  galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų „Kvadratą“.

Manau, „Kvadratas“ šakelę gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“, „Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai, o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.

Ypatingas žvilgsnis į šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja, berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai, pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir nuoširdus susirūpinimas sūnumi.

Subtilus, sukrečiantis ir charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.

Kaip visada režisierius užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose, pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė nelaimė, pvz.,  sunki avarija, atminties ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę laimę ir yra tobuli egoistai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela