Jose
Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.
Sveiki,
Prieš pradėdamas skaityti
vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose
Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą
(port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą
Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją,
tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant
parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo
absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet,
nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.
Apie J. Saramago kūrybą
ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose.
Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo.
Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys,
lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai
daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą
– tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi,
išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės
kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose.
Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros
premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago
literatūriniai bruožai.
Istorija pasakoja apie
nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami
biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų
sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo
durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne
sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą.
Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad
neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o
prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo
valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam
padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas
susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius
išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą
sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa
sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį,
pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati
savęs (p. 66).“
Paprasta kaip du kart du,
nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę
pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę
visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos
galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija,
tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi
galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios.
Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas.
Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai
yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo
faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir
tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams,
tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus,
kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas
kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir
J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl
patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už
to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau,
kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per
mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.
Kalbant apie literatūrinės
pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios
vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O
kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos
karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems
priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų
esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba
bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir
galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet
gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.
Dar viena svarbi pasakos
tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje
prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja,
kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl
durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol
valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos
salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme
tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių
socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų
ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime
yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių,
progreso.
Galiausiai pasakos
pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą,
tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas
sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne
visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje
– dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje
knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir
vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė
estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą