Knyga: Clarice Lispector "Žvaigždės valanda"

 

Clarice Lispector. „Žvaigždės valanda“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 112.

 

Sveiki skaitytojai,

 

XX a. brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) literatūrinis atgimimas laikomas tikru stebuklu. Labai panašiai kaip su John Williams romanu Stouneris, tik skirtumas toks, kad J. Williamo kūrybos vertimų nebesulaukėme, o C. Lispector, jeigu šis antrasis vertimas bus sėkmingas, manau, ateityje galėsime sulaukti ir daugiau kūrinių. Naujausias sfinksės (taip įvardijama autorė dėl savo talento ir pasakojimo manieros) romanas vadinasi Žvaigždės valanda (port. A hora da estrela) originalo kalba pirmąkart publikuotas 1977 metais, kai autorė labai smarkiai sirgo kiaušidžių vėžiu ir netrukus tais pačiais metais mirė. Tiesa, kūrėjai taip niekada ir nebuvo pranešta, kad jos diagnozė – vėžys, tačiau kaskart krūpteldavau, kai Žvaigždės valandoje aptikdavau pagrindinės veikėjos įvardytas suglebusias kiaušides, tarsi pati autorė nujaustų savo diagnozę. (Kas žino, gal rašė kentėdama skausmus). Visgi, nepaisant visko, manau, kad šiomis dienomis C. Lispector mitologizuojama, pristatoma kaip literatūrinis stebuklas, seksualumo ir išminties derinio pavyzdys, nepelnytai pamirštas literatūrinis balsas, lyginama su F. Kafka. Visi šie epitetai nėra tušti. Yra dėl ko.

 

Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Audrius Musteikis. Prieš kelerius metus jis išvertė ir debiutinį autorės romaną Arti laukinės širdies, kuris padarė nemažą įspūdį, o šioji galutinai mane panardino į išskirtinį pasakotojos talentą. Šioje recenzijoje bendraisiais štrichais pabandysiu apžvelgti esmingiausius C. Lispector kūrybos bruožus ir perteikti romano esmę, tačiau įspėju, kad knyga ir įvardijimai, ypač kalbant apie C. Lispector, yra visada aptakūs ir abstraktūs, nes jos literatūra linkusi į filosofiją ir neapčiuopiamumą, išdryksta esminis epinis pasakojimas, autorė akivaizdžiai linkusi eksperimentuoti tiek kalba, tiek formomis, tad retsykiais primena brazilišką Virginios Woolf versiją.

 

Istoriją pasakoja vyras Rodrigas S. M., kuris nedalyvauja pagrindiniuose įvykiuose, tačiau jo mintijimai romane itin svarbūs, nes jis reflektuoja arba bent iš dalies imituoja, kad reflektuoja jaunos moters Makabėjos gyvenimą. Makabėja – tai galbūt jo įsivaizduojama mylimoji, galbūt subjektė, kurią jis pastebėjo gatvėje ir savo išmonės pagalba sukūrė jai autobiografiją, o gal tai apskritai tik idėja, inspiruota meilės troškimo. Pats pasakotojas neįvardija daugelį dalykų, dažnai sako nežinau ir nežinojimas arba artėjimas prie žinojimo, keliamos hipotezės prieš skaitytojo akis tampa minties veiksmu ir žodžio faktu. Iš esmės Rodrigą galima laikyti tiesioginiu C. Lisperctor alter ego, kuris šiek tiek erotizuodamas perteikia Makabėjos portretą. Kodėl vyras? Sunku pasakyti. Gal autorė tiesiog norėjo parodyti, kad moteris geba perteikti moters gyvenimą vyro akimis, kad literatūra nėra lyčių stereotipų laukas – priežasčių, sakyčiau, gali būti daug. Visgi Rodrigo funkcija pasakojime, bent romano pradžioje, yra akivaizdi kūrybos užkulisių demonstracija. Nesunku suvokti, kokiu greitumu ir su kokiais sunkumais galbūt susidūrė pati autorė, nes ji byloja alter ego balsu: „Klausiu savęs, ar neturėčiau aplenkti laiko ir iškart nužymėti finalo. Tik kad pats dar gerai nežinau, kuo visa tai baigsis. Ir juk suprantu, kad turiu keliauti žingsnis po žingsnio, laikydamasis valandomis matuojamų terminų: viskam savas laikas (p. 15).“

 

Pasakotojas nuolat balansuoja tarp kūrinio fikcijos ir menininko savirefleksijos. „Kodėl rašau? Visų pirma, užčiuopiau kalbos dvasią, užtat vietomis kaip tik forma nulemia turinį. Taigi rašau ne dėl šiaurrytietės, bet dėl rimtos priežasties, „nenugalimos jėgos“ ... (p. 17).“ Iš vienos pusės pasakotojas supranta savo poreikį kurti, tarnauti savo talentui ir jį valdančiai kūrybinei jėgai. Bet toks atsakymas netrukus subliūkšta, pasakotojas vėl kelia tą patį klausimą ir kaskart atsako vis kitaip, arba atsako nežinau. C. Lispector romanui būdingas neapčiuopiamumas, paneigimas to, kas jau įvardyta ir atsakyta, nes eksperimentinėje prozoje ir rašyme galutinio atsakymo nėra, yra tik pokytis, nuolatinis procesas, o šis pasakotojas būtent toks ir yra. Rodrigas, nors iš dalies suvokia savo talentą, bet yra linkęs prieš skaitytojus susimenkinti, neretai sakydamas, kad pasakoja pernelyg paprastą istoriją ir užsižaidžia sentimentaliomis klišėmis. (Teisinamasi?).

Clarice Lispector 

Visgi romane Žvaigždės valanda svarbu ne tik apie ką, bet ir kaip. Ir tą kaip diktuoja būtent autorės susikurtas alter ego. Kitą pasakojimo pusę užpildo įtaigiai sukurtas Makabėjos charakteris ir Rio de Žaneiro socialinis gyvenimas XX amžiaus viduryje. Rodrigas perteikia Makabėją kaip naiviausią pasaulyje būtybę, kuri netekusi tėvų buvo užauginta religingos sadistės tetos, retkarčiais svajodavo apie filmus, Merlin Monro, dirbo mašininke, tačiau darydavo nepataisomai daug klaidų – priešingybė, sakyčiau, pačiai autorei. Galiausiai, kai ji susipažįsta su savo pirmąja meile garbėtroška Olimpiku, kuriam svarbiausia praturtėti, ima ir šokiruoja merginos keistas savigarbos neturėjimas. Tą išduoda absurdiški jaunuolių dialogai. Ji leidžiasi Olimpiko žeminama, o išsiskyrimo momentu pradeda juoktis. Kartais atrodo, kad ji neadekvati, netgi silpnaprotė Pelenė, kuriai gyvenimas visko pašykštėjo, o labiausiai savęs vertinimo. Mažus ir menkus dalykus, kaip antai žolytę, augančią tarp būrėjos, buvusios prostitutės ir sąvadautojos kiemelio plytelių, nors pasakotojas Rodrigas ima ją ginti: „Silpnaprotė ji nebuvo, bet patirdavo silpnapročiams būdingą grynosios laimės pojūtį (p.80).“

 

Skaitant Makabėjos gyvenimo istoriją, apima jausmas, jog visgi skaitau Pelenės istoriją su nujaučiama nelaiminga pabaiga. Tai tarsi meilės muilo opera, perteikianti ir paneigianti Rio miesto socialinio skurdo standartus. Ar tikrai Makabėja buvo tik kvailelė? Rodrigas gina, kad ji galbūt buvo šventoji ir daug laisvesnė savo svajoklės pasaulėlyje, nei tame sistemos ir socialinių sluoksnių nulemtoje tikrovėje esantys apsukrieji. Esminiai Makabėjos gyvenimo lūžiai, kurie verčia suklusti ir patį skaitytoją yra sprogimai, kurie sietini ne tik su žvaigždės sproginėjimu, bet ir Makabėjos besikeičiančiu suvokimu. Žvaigždės simbolika knygoje dvejopa. Ji reiškia ir tam tikrą Makabėjos vaidmenį, kurį „filmuoja“ Rodrigas, o iš kitos reiškia ir visatoje atsirandančių šviesulių energiją – ar tai būtų saulės, ar tai būtų tokios jautrios sielos kaip Makabėja liepsnojimas. Tekste nemažai dviejų stilių mikso: iš vienos pusės muilo opera, o iš kitos – filosofinis ir fizikinis paaiškinimas. Šie sluoksniai išmoningai apgaubti meninės dirbtuvės, eksperimentavimo, proceso atmosferomis.

 

Skaitant Žvaigždės valandą, – o rekomenduoju suskaityti per vieną popietę, nes bus stipresnis įspūdis, – atsiduriame žvaigždės viduje. Kas toji žvaigždė? Kiekvienam ji bus kita ir kitaip. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko atsidurti C. Lispektor eksperimentinio rašymo šerdyje, suvokti, kaip alter ego paveikia ir pats kinta pasakojime, kitaip sakant, atsidurti savotiškose meninio rašymo dirbtuvėse, kur ganėtinai paprasta istorija tampa gurmanišku literatūriniu kąsniu. Užvertęs knygą pagalvojau: Dieve tu brangus, neleisk, kad šioji knyga iš Lispector kūrybinio paveldo lietuviškai būtų paskutinė.

 

Jūsų Maištinga Siela