Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela