Sveiki,
Vaikystėje dažnai
sapnuodavau milžinus, kad nuo jų bėgu slėptis į miškus, o milžinai būdavę tokie
dideli, kad lengvai perlipdavo mūsų namą. Milžino didingumo ir savo mažumo
jausmą sapnuose ilgai jausdavau taip įtaigiai, kad dar ilgai pabudus
neišnykdavo tas instinktyvus noras bėgti.
Šiandien milžinų, kiek
pamenu, jau nebesapnuoju, tačiau mane dažnai užplūsta jausmas, kad turiu
būtinai turėti kokį nors tikslą, kuris mane varytų į priekį, o kartais tai tooooks
didelis noras nuveikti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kad neberandu sau vietos,
tačiau sulaukus atitinkamo amžiaus imu, nors dar ir nesuvokiu, iš kur kyla tas
troškimas veikti didingus darbus, bet susitvarkyti retsykiais jau pavyksta: didingi
darbai laukė dešimtmečius, jie neįvyko dėl draskymosi, neįvyks ir rytoj. Tam
tikra prasme neturėkime iliuzijos dėl rytojaus, o mūsų pačių reikšmingumas
tokiame trumpame gyvenime gal ir neturi būti toks, kad apie mus kalbėtų
ateinančios kartos ir bėgtume perfekcionistiškai kaip asilai prieš
tabaluojančią milžinišką morką.
Manau, tai galioja visur.
Darbuose, įsipareigojimuose, iliuzijose, kad visur ir visada turim suspėti, nes
o ką žmonės pasakys, ką pagalvos... Pasaulis niekam nesugriuvo dėl to,
kad kažkas kažkur nesuspėjo, o gal priešingai – buvo lemta milžiniškiems
projektams ir idėjoms neįvykti ir tik dėl to dabar skaitote šias eilutes ir
ieškote ramybės ir kitokios gyvenimo pajautos.
Šiandien važiuodamas į
darbą suvokiau, kad niekur iš tikrųjų neskubu, t. y. nepatiriu skubėjimo ir
lėkimo jausmo, kad turiu atlikti tą, aną ir dar štai tą, nes, o kaip be manęs
kiti... Įkvėpkime ir iškvėpkime, viskas yra ir bus gerai, o milžiniški norai
gyventi greitai ir reikšmingai dažnai nuveda mus į smulkmenas, mažus darbelius apie
viską, išdalijame dieną ir graužėmės, kad dar to ar ano nepadarėme, o
labiausiai nepailsėjome. Nežinau, man retsykiais tas milžinas manyje nuveda
klystkeliais, reikia jį vyti iš vidinio kiemo ir neleisti užstoti saulės.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą