Sveiki,
Šiandien nusipirkau baltą
kaip gulbę neperšlampamą klaviatūrą ir pavadinau ją Gulbe Radvilaite. Tiesą
sakant, pernelyg dažnai gėrimai užliedavo mano klaviatūras, kurioms, netgi galvojau,
įrengsiu atskiras „kamurkėje“ kapinaites: Izabelė, Marija Celestė, Izaura, Marytė
Melnikaitė, Victoria Rufo... Visos galiausiai per penkiolika metų atitarnavo ir
atgulė, tiesa, į konteinerius. Visos buvo juodos spalvos, nes baltos – tai negražu.
Aišku, stereotipas, atėjęs iš klaikių gabaritinių 2000-ųjų mokyklinių
kompiuterių baltų, o vėliau jau iki pilkumo nuzulintų klavišų, į kuriuos
galėjai įsprausti didžiulį nykštį tarsi į graikinio riešuto atskilusį kevalą,
taip, tų pačių klaviatūrų, prijungtų prie kaistančių sunkių monitorių, kuriuos
mokytojas vadindavo vaizduokliais, o jie mirgėdavo kaip koks Ostankino kanalas
1980-aisiais... Klaikūs laikai.
Šiandien nutariau
sulaužyti šį stereotipą ir nusipirkau dėl sentimentų baltą ir modernią
klaviatūrą. Tik kad su lietuviškomis raidėmis prekybos centre nerasi, tenka
kaip ekstrasensui iš nuojautos maigyti viršutinius klavišus galvojant, kad
pataikysi iš inercijos į: ą č ę ė į š ų ū ž. Dažnai pataikau. Ir visgi, nauja
klaviatūra, o taip rašyti norisi, taip rašyti... O nėra apie ką. Piktintis
nenoriu. Istorijų neturiu. Atrodo, kaskart vis mažiau ir mažiau apie ką klykti
į internetą ir pasaulį, juk vis tiek nelabai kam įdomu nei mano nauja Gulbė
Radvilaitė, nei tekstai.
Nebent man. Bet neretai
net man nebe.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą