Knyga: Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau"

 

Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra dvi priežastys, kodėl Knygų mugėje nusipirkau naujausią Sigito Parulskio romaną Kaip aš mečiau. Pirmoji – dėl viršelio! Kalbu rimtai. Negaliu atsispirti bet kokiai produkcijai, ant kurios pavaizduoti Hieronymus Boch dailininko reprodukciniai fragmentai, o ypač su Malonumo sodais, tapytais 1490-1500. Antroji priežastis – per pristatymą literatūrologė Jūratė Čerškutė teigė, kad Sigitas Parulskis vėl formoje, o jo naujasis kūrinys primena seną gerąjį Parulskį, kokį atrado maištaujantys studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai prieš kelis dešimtmečius. Dera paminėti, kad į knygos pristatymą mugėje traukiau beveik nenoromis, nes autorius dažnai būna gana niūrus, užsisklendęs, tačiau nutiko priešingas dalykas – tai tapo mugės vinimi, vienu geriausiu literatūriniu pašnekesiu, kurioje nestokojama humoro rimtomis temomis, turint galvoje, kad prieš pat mugę autorius buvo įtrauktas į programą, nes turėjo net nepasirodyti, bet dabar ne apie mugės reikalus, o apie knygą Kaip aš mečiau.

 

Bandau suvokti, ar man Sigitas Parulskis kaip literatas patinka, ar skaitau tik dėl mados reikalo (na šiuo atveju dėl Malonumų sodo). Besiužetis romanas, parašytas sąmonės srautu, sudurstytas įvairiomis metaforomis, atsikartojančiais simboliais ir motyvais primena olandišką sūrį su daug skylučių. Tai tebeportalinis romanas, kelionė laike ir erdvėje be chronologijos ir žemėlapio, po prisiminimus ir fiktyvius durinius; romanas, kuris primena psichoterapiją, pokalbių su savimi, savo sukurtais prototipais: ar tai būtų daktarė, kuri sako Sigitui neberūkyti ir nebegerti, ar tai būtų Sara (moteriškoji Sigito alter ego, beje, ištekėjusi, gal tikrovėje ir turinti alternatyvą).

 

Romanas, kuriame autorius kuria autofikciją, autobiografinio pasakojimo turinį, aišku, su visokiais Parulskiui būdingais lyriniais nukrypimais bei persunktu kultūriniu kolosaliu šnopavimu, nes kiekvienam įvykiui, daiktui ar reiškiniui rašytojas būtinai randa kokį nors kultūrinį palyginimą, dažnai religinio, erotinio-pornografinio arba literatūrinio pobūdžio, kurie šiaip nėra labai originalūs, nes lengvai atpažįstami kaip jau įsigalėjusios klišės, pavyzdžiui, Kafkos Zamza, Ievos ir Adomo nuodėmė, Abelio ir Kaino akistata, Dantės ir Beatričės istorija ir t. t.  iš kitos pusės lengva skaityti, nereikia nuolatos guglintis ir apsunkinti save enciklopediniais reikalais. Tai nėra nieko naujo pas Parulskį, nauja nebent tai, kad priešingai nei ankstyvojoje eseistikoje, kuri, beje, turi nemažai sąsajų tiek stilistine raiška, tiek vidine pasakojimo logika su romanu, visgi romane veriasi senatvės, gyvenimo apmąstymo iš patirčių distancijos bei bandymas priimti žmogaus (savo?) mirtingumą. Tuo atžvilgiu man knyga po visais makabriškais, erotiniais ir bjaurasties estetika persunktais pasikalbėjimais veriasi kaip gyvenimo nuovargis, vertybių piramidės perstatymas paties autoriaus gyvenime. Atsisakyti rūkymo dėl gyvenimo pratęsimo, atsisakyti malonumo dėl egzistencijos, vadinasi, yra per(si)tvarkyti taip, kad atsisakius malonumo vis tiek būtų dėl ko gyventi, ir tai yra pagrindinė Sigito kaip veikėjo užduotis.

 

„... jeigu visas šis pasaulis nebūtų šešėlių ir absurdo karalystė, absurdo, iš kurio aš mėginu išsivaduoti, dėl to atrodau tragiškas ir komiškas, ir apgailėtinas, kartais net vertas užuojautos ir supratimo, galiausiai vis tiek pralaimėsiu... – Neklausiu apie Dievą, tik apie cigaretes, – priduria gydytoja (p. 203).“ Nors dažnai skaitant romaną atrodo mintys ir idėjos pulsuoja nihilizmu, tačiau rašytojas egzistencialistas, to nebepaslėpsi, nes jis savaip išrašo savo egzistencines pajaustas, artimas A. Kamiu ir F. Kafkui kūrybai, o pagrindinis egzistencinio ryšio dėmuo yra išsilaikyti šiame visame pažeidžiamame pasaulyje. Dažnai autorius vaizduoja dabarties ir praeities sąryšius, todėl vaikystės patirtys rezonuoja su dabartimi, pavyzdžiui, draugystė su Zeniu, kai jį ištraukė iš srutų, ryšio su tėvu nebūvimu ar net ankstyvosios jaunystės traumuojančios patirtys armijoje, kurios dar nuo romano Trys sekundės dangaus yra vienas svarbiausių savasties (kaip romane teigiama sąmonės dresūra) skaudžiausių dalių. „... jeigu mes nebijotume pažvelgti į savo sielos bedugnę, suprastume, kad ten, giliai, tebegyvena rusų kareivis, okupantas, kad mūsų pasąmonėje tebegalioja baisi karo muzika ir tebesprogsta neapykantos sviediniai, pasakojo Soja (p. 177).“

Sigitas Parulskis

 

Asmeniškai man labiausiai įsiminė ir patiko du romano epizodai. Vienas iš jų – Sigito patirtys, kaip vyrai maudydavosi pirtyje. Taip organiškai, vaizdžiai, beveik koks Vytauto Mačernio senolės regėjimas, nuogų vyrų hierarchinis susisluoksniavimas, primenantis dangaus laiptus pirtyje. Čia itin tiko estetikos ir bjaurasties derinys, kuris, mano galva, vienas labiausiai meniškai pavykusių epizodų Sigito Parulskio literatūroje. „...tarsi lauktų ne vandens, o prie dujų kameros durų, nuogų kūnų siluetai, jie sėdi garų debesyse, jie sėdi danguje, jie sėdi, tarsi tai būtų graikų dievų Olimpas, nuogi dievai, pagal hierarchiją kiekvienas ant savo pakopos, ir eilės tų nuogų kūnų kyla aukštyn, aukštyn, jų nuogumas neturi nieko bendra su erotika, jų nuogumas kasdieniškas, banalus, primena kiauras kojines, riebalų dėmes ant rankovių, o ne gašlias aimanas ir pagreitėjusį alsavimą vakaro įkapėse, kūnų šeimininkai žiūri į save taip, tarsi jų kūnai jiems nepriklausytų, jų kūnai nuo seniausių laikų buvo pono arba Dievo nuosavybė, tik ne jų pačių, todėl jie niekada nesirūpino savo kūnais... (p. 41).“

 

Antrasis labai patikęs epizodas buvo Sigito ir Saros pasikalbėjimas Užupio kavinėje, valgant, kaip sakoma romane, iš karštų šikpuodžių, apie Adomo ir Ievos nuopuolį bei Edipo lemtį. Nardydamas po prisiminimus veikėjas bando suvokti, kada pradėjo rūkyti, iš dalies nagrinėja kančios ir malonumo santykį, klausdamas „ar malonumas nėra, viso labo, tik įprotis? (p. 58).“ Kita, man regis, svarbi potemė yra pati kūryba ir kuriančiojo literatūrinį tekstą, savo paties gyvenimą būsena. Romanas kaip eksperimentas, žiūrėjimas, kur nuves kuriančiojo sąmonė, kaip pa(si)aiškins dabarties egzistencines prasmes, todėl įspūdis toks, kad viso romano esmė yra suvokimo procesas, sąmonės dresūra, jos dekonstravimas, todėl pasakojimas liūdnas, nes gyvenimas dažnai apvilia, o po galimybių ir perspektyvų projekcijas nelabai daug kas pasakotojui lieka, dažnai jaučiamas nusivylimas, kad per kūrybą negalima dekonstruoti ir kitaip perkonstruoti pasaulio, tai būsenai, manau, nėra geresnės citatos nei ši: „Iš pradžių maniau, kad nesuprantu, bet dabar suprantu, kad suprantu, tiesiog tai manęs nejaudina ir negąsdina, nes jausmas, kad gyvenu kitų gyvenimus, kad visą laiką esu kažkieno vietoje, kažkieno, kas prieš mane jau buvo, jautė, kalbėjo, mylėjosi, kentėjo, mirė, kad visą laiką tai tik kopijų kopijos, šis jausmas mane persekioja nuolatos. Ir tik retkarčiais visa tai matai iš šalies, ir tik retkarčiais priešinuosi tam, laužau tas klišes, nes kažkur turi slypėti kažkas, kas yra ne tai, ką man įbruko, o tai, kas turėčiau būti autentiškas ir sąmoningas aš, nors, ko gero, tada būčiau arčiausiai nieko? (p. 226).

 

Romanas Kaip aš mečiau liečia svarbiausias žmogaus egzistencines pajautas, perkratant daugybę iš pažiūros svarbių gyvenimo jungčių (vaikystę, religiją, draugus, mylimąsias, priklausomybes, malonumus...). Iš tikrųjų kaip ir knygos viršelis, taip ir šis romanas yra prižėlęs įvairių patirčių sodas, kuriame viskas kakofoniškai ir eklektiškai juda, bandant nesudaryti bendrą vaizdinį, o pajusti visų patyrimų jungčių sąryšius. Galiausiai romanas labai psichoterapinis, atliepiantis šešto-penkto dešimtmečio lietuvio gyvenimo kasdienybę, kuri įgyja universalių formų, tinkančių ir trisdešimtmečiams ir dar jaunesniems, kurie paragavo priklausomybių malonumų ir suvokė tų malonumų siaubą.

 

Jūsų Maištinga Siela