Jose Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“ – Vilnius: Rara, 2024. – 136 p.
Sveiki, knygų gurmanai,
Angolos rašytojas,
rašantis portugališkai, Jose Eduardo Agualusa (g. 1960)
lietuviams pažįstamas iš romano Bendroji užmaršties teorija (Rara,
2021), kurią suskaičiau su dideliu malonumu ir menu jos įdomią ir netipinę
istoriją. Bet visgi autorius išgarsėjo pirmiausia su romanu Praeičių
pardavėjas (prot. O Vendedor de Passados), kurį mums į lietuvių
kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Romanas įvertintas prestižiniais
tarptautiniais ir Angolos nacionaliniais apdovanojimais žadėjo, bent jau man,
kad bus kas nors panašaus į Bendrąją užmaršties teoriją, įtrauku ir
lengvai suprantama.
Istorija mus nukelia į
tolimąją Angolą ir ją mums pasakoja driežas gekonas Eulalijus, kuris kaip kokia
namų kamera seka albinoso Felikso Venturos istoriją. Feliksas bespalvis
našlaitis, išaugintas knygų pardavėjo, kuris, kaip teigiama, Feliksą dar kūdikį
rado prie namų slenksčio. Pasakojimo dabartyje Feliksas gyvena vienas su
driežu, kuris dažniausiai ropoja aukšta prie lubų ir pardavinėja istorijas
čionai ateinantiems klientams. Tos istorijos ne šiaip knygos, o tapatybės,
kurias įsigiję ir įtikėję klientai tampa kitais asmenimis, nusisavinę privačius
gyvenimus, pamiršę savo ankstesnius likimus. Tam tikra prasme – tai istorija
apie žmones chameleonus, kurie keičia vietoj spalvos savo vardus ir likimus.
Iš vienos pusės knygos
istorija absurdiška, nes sujaukta ir chaotiška, smarkiai fragmentuota ir
politizuota Angolos istorijos įvykiais, kurie gan, bent man lietuvio sąmonėje,
migloti ir suvokiami tik iš bendro teksto audinio. Tikiu, kad šią knygą Afrikos
ir Angolos istoriją išmanantys perskaitys kur kas sodriau ir atpažins
svarbiausius kontekstinius dalykus. Visgi romane ryškinami kruvini šalies
įvykiai nutikę aštunto dešimtmečio pradžioje; perversmai ir revoliucijos suvedė
ne vieną tragišką likimą, kuriuos knygos veikėjams norėtųsi pamiršti po nusipirktomis
tapatybėmis, tačiau ar įmanoma apgauti save ir kolektyvą? Skaitydamas vis
galvojau apie neseniai atrastą Mandelos efektą, kada kolektyvinėje
sąmonėje vieni dalykai atrodo kitokie, nei prisimename, tarsi kažkas būtų
pakeitę tikrovę (šiaip įdomi teorija, verta bent jau dėl išprusimo pasidomėti).
Taigi veikėjai, kažkada
vieni kitiems buvę aukos ir budeliai po daugel metų susirenka pas Feliksą,
nusiperka tapatybes ir apsimeta aristokratais, ponais, kurie neatpažįsta vienas
kito. „Mūsų atmintis didele dalimi maitinasi tuo, ką apie mus atsimena kiti.
Esame linkę prisiminti kitų prisiminimus kaip savo – net netikrus (p. 86).“
Iš tikrųjų knyga dėl to ir primena satyrą, nes viskas absurdiška kaip pas Kafką
romane Procesas, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su absurdišku
pasauliu, primenančiu teatrą. Panašiai ir Praeities pardavėjas pasakoja
taip, tarsi viskas būtų teatras, viena ištisa tikrovės ir atminties proceso
transformacija, kur nusitrina tikrovės, sapno ir praeities ribos. Ir tai
suprantama, nes veikėjams paprasčiau gyventi iliuzijoje, nei sukrečiančioje
tikrovėje. „Noriu iškeisti šią neįtikėtiną istoriją, savo gyvenimo istoriją,
į kitą, paprastą ir tvirtą. Paprasto žmogaus istoriją. Aš jums duosiu neįmanomą
tiesą, o jūs man duosite paprastą ir įtikinimą melą, ar sutinkate? (p. 116).“
Besivaikant istorijos
galų – išgalvotų ir galimai tikrų – autorius šiame mažame romane brėžia
didžiulius geografinius kelius. Istorija nusikelia į PAR, tai į JAV, tai į
Braziliją, tai į Portugaliją, visur, kur prisilietė portugalų kolonistai. Taip pat
tekste Agualusa mėgsta pabrėžti meilę kitiems rašytojams, ne tik Fernandui
Pessoa, bet ir kitiems „Negaliu sugrįžti prie Tūkstančio ir vienos nakties,
bet atrandu naujų rašytojų. Pavyzdžiui, mėgstu Coetzee, būrą, dėl jo šiurkštumo
ir tikslumo, nevilties be savęs apgaudinėjimo. Nustebau sužinojęs, kad švedai
pripažino tokią gerą kūrybą (p. 66).“ Visgi knyga, nors ir primena Kafkos
kūryba, ji labiau laikoma paveikta argentiniečio Jorgės Luiso Borgeso, nors man
asmeniškai teksto chaotiškumas ir bandymas sukelti daugiabriaunius gekono ir
žmonių žiūros kampus romane priminė lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz
romaną Sesė (Alma littera, 2000), kuris man, tiesą sakant,
nepatiko.
Knygoje esama ir puikių
pamintijimų apie melo reikšmę visuomenėje. Ypač dabar, kai gyvename
informacijos pertekliuje, kur nebegalime atskirti, kas tikra, o kur
konspiracinės teorijos, atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje.
Mane baugina tie žmonės, kurie neabejoja net pačiais patikimiausiais
šaltiniais, nedaloma tiesa. Bet ką dabarties tikrovės suirutė reiškia? Argi ne evoliucijos
procesus? „Papasakojo, kad nedidelėje Ramiojo vandenyno salelėje, kur gyveno
keletą mėnesių, melas buvo laikomas tvirčiausiu visuomenės ramsčiu. Informacijos
ministerija, garbinga institucija, beveik šventa, turėjo kurti ir skleisti
netikras naujienas. Paleistas į visuomenę tos naujienos augdavo, įgaudavo
naujų, galbūt prieštaringų atspalvių ir suteikdavo visuomenei dinamiškumo (p.
84).“ Argi mes negyvename chaoso, nuolatinės kaitos, nepastovumo, reformų
ir nesibaigiančios dinamiškos kaitos eroje, kuri rodytų, jog iš esmės esame
apsupti iškreiptos tikrovės ir melo?
Visgi knyga skaitėsi
sunkokai, priešingai nei Bendroji užmaršties teorija. Fragmentuotas kaleidoskopinis
pasakojimas, besikeičiančios tapatybės, daug vardų, neaiškūs ir tik intuityviai
numanomi veikėjų tikslai išardo tradicinį pasakojimą ir leidžia tekstui keistis
kaip chameleono spalvoms. Nemanau, kad visiems patiks pasakojimas, nors jame ir
yra svarbių universalių temų, gražių literatūrinių triukų, tačiau pati istorija
neįtrauki, galiausiai romaną išgelbėja pabaigoje suvesti detektyviniai keršto pasakojimo
galai ir išskydęs, beformis pasakojimas staiga įgauna stuburą, tačiau
neapleidžia įspūdis, jog iki to stuburo reikėjo skaitytojui nemažai skaitant
abejoti. Kitaip sakant, knygoje man trūko suveržtume ir intrigos, o humoras
toks persisunkęs politikos ir gelmės, kad nelabai atrodo kaip humoras, veikiau kaip
minorinis absurdas. Bet įveikiau.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą