Sveiki,
Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma,
buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly
Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada
amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus,
spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų
apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.
Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai
greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo
metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai
apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“,
visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu
protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo
dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir
staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali
atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra
viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet
šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio
kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis
kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę
giedi.
Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų
komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus
vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl
kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis
lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose
ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?)
ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir
flirtuodami.
Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA
angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių
savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų
į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan
tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt
niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau
pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir
Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai
pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės,
atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai
graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji
stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia
politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos –
nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 6.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą