Sveiki, skaitytojai,
Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri
visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir
visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“
(angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi:
vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą
visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir,
žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?
Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo
didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus
nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga.
Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą
eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe.
Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai
puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo –
ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.
Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi
komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda
spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja
slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs
prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija
galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?
Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis
norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė,
neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją –
motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji
detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija
motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia
suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos
traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas
kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja
išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad
detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią
mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir
niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris
buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke
galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman
ar tas pats Vladimiras Putinas.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 6.8
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą