Sveiki, skaitytojai,
Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos
dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su
lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“,
kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl
nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.
Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos,
vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos
įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal
japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš
kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio
literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas
šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą
vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo,
medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip
mokytoja apklausiama tardytojo.
Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti
sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią
mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“
į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai
pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti,
skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo
pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip
jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija
apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas
maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens
cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai
didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.
Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai
scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano
kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški,
besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties,
tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie
besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs
parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną
ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai
tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar
iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo,
veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti
tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji
Ofelija kuo greičiau nuskęstų.
Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir
emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai
fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių,
literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui
vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir
prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su
scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo
pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio
scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu,
tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais,
bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą