James Baldwin. „Džovanio
kambarys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 228.
Sveiki, skaitytojai,
Knygą, kurią leidykla Baltos lankos pristato
kaip tą, kuri iki Lietuvos keliavo 68 metus, atrodo, būtina perskaityti be
eilės, nes gali ji ir nebeišlaukti savo skaitytojų. Labai džiaugiuosi, kad Baltos
lankos apskritai be skrupulų leidžia LGBTQ+ turinio knygas, jas drąsiai
reklamuoja ir nesistengia kur nors tik subtiliai paminėti, kad knyga priklauso queer
literatūros nišai, užuot akcentavusi knygos universaliąsias temas. Turint galvoje,
kokia pas mus situacija apskritai su LGBTQ+ informacine sklaida tiek plačiojoje
viešojoje erdvėje, tiek mokyklose – bandoma įstatymiškai užčiaupti,
prislopinti, nupiešti neva propagandinius Vakarų politikos ideologinius kontekstus,
o šią vasarą, nors ir daug organizacijų rėmė Vilniaus Pride akciją ir
eitynėse dalyvavo fiziškai, tačiau nereikia pamiršti, kad po kelių savaičių tam
tikri politikai, aktyvistai prie Seimo degino LGBTQ knygas ir su pasimėgavimu
filmavo savo tinklalaidžių sekėjams. Kada paskutinįkart degintos Lietuvoje
knygos? Na gal prieš 10 metų, kai kažkas nusitaikė prieš Andrių Tapiną, tačiau
tai gan retas reiškinys, todėl šių dienų kontekste amerikiečių autorius James
Baldwin (1924-1987) ir jo romano Džovanio kambarys (angl. Giovanni‘s
Room) tarsi pasako, kad laisvoje Lietuvoje nebus užtildomi kai kam nepatogūs
žmonės, o laisvoje leidyboje prieinama pati įvairiausia literatūra patiems
įvairiausiems žmonėms, kad ir kiek ji bus viešai deginama.
Šiemet, rugpjūčio 2 dieną, James Baldwin‘ui būtų suakę
100 metų. Juodosios rasės žmogus ir dar homoseksualus, buvęs JAV žmogaus teisių
už įvairovės pripažinimą, deja, savo gimtinėje neturėjo didelių galimybių nei
kurti, nei gyventi saugų gyvenimą, todėl autorius nusprendė emigruoti į
Prancūziją, kurioje tuo metu homoseksualumas, tiesa, nors ir nebuvo visuotinai
pripažintas ir gerbtinas, tačiau nelaikomas nusikaltimu. Maždaug taip patogiai,
kaip norėtų dažnas lietuvių homofobas: tegu jie egzistuoja, bet kažkur
pusrūsy, nesiviešina, nesidemonstruoja ir kad būtų apie juos pamiršta. Kitaip
sakant, juos reikia įgetinti arba patys tegu geruoju įsigetina,
užsidaro savo tamsiuose kultūros celėse. Reiktų paminėti, kad knyga atspindi
Paryžių ir pačią Europą XX amžiaus viduryje, galima sakyti, dar iki galo neatstatytoje,
bet jau vakarietiškai ir savarankiai funkcionuojančioje naujojoje pokario kartoje.
Knyga pirmąkart visgi išleista JAV-ose 1956 metais (net nenutuokiu, kokiomis
sąlygomis queer literatūra buvo tokiu metu leidžiama ir kiek tam reikėjo
ar nereikėjo autoriui pastangų), tačiau iki šių dienų James Baldvino Džovanio
kambarys laikomas literatūrinė queer klasika, bet knyga ne vien apie
queer, ji turi ir universaliuosius dėmenis.
Romaną į lietuvių kalbą išvertė Metų vertėjo krėslo
laureatė Violeta Tauragienė ir šis tekstas skamba puikiai. Tiesa, nemažai
palikta prancūzų kalbos posakių su paaiškinimais išnašose, nes versta iš anglų
kalbos, tad dėl prancūziškos aplinkos bendravimo autentikos palikti visi šie
kreipiniai ir frazės šia kalba. Skaitymui tai kojos nekiša ir tekstas susiskaito
gana lengvai. Visgi tai XX amžiaus literatūra ir jos maniera, kuri man priminė
Remarko Trys draugus ar tą patį mūsų Antano Škėmos Baltą drobulę,
kada mizanscenos kuriamos kaip teatro scenos pagrindu: veikėjai nuolat
susitinka rašytojo apgalvotoje erdvėje ir būtinai geria kokį nors alkoholį ir
rūko. Nežinau, kiek Deividas, pagrindinis šios istorijos veikėjas išgėrė,
tačiau tai daro nuolat ir kiekvienoje scenoje. Tai taip tipiška, nes tą
darydavo be išskirtinumo ir XX amžiaus teatro veikėjai scenoje, ar tas pats
Antanas Garšva, atsiverdamas imigrantui Stenliui tarp darbo pertraukėlių
viešbučio barelyje.
Romanas Džovanio kambarys apie pabėgėlius į
Europą, tiksliau – imigrantus. Deividas yra užmezgęs intymius santykius su
Hele, kuri išvykusi į Ispaniją, o jis tuo metu lankosi prastos reputacijos homoseksualų
užeigoje, kurioje daugiau ar mažiau pažįsta lankytojus ir netrukus pastebi
naują barmeną iš Italijos. Taip, jo vardas Džovanis, ir jis netrukus
susibičiuliauja su Deividu ir jiedu pradeda gyventi kartu mažame ir ankštame
tarnaitės kambaryje Paryžiaus pakraštyje. Jiedu vos suduria galą su galu,
tačiau Deividui netrukus Džovanio kambarys ir jis pats ima atsibosti, Deividas
pradeda laukti Helės kaip išsigelbėjimo, tėvo pinigų iš už Atlanto ir visa
Deivido socialinė padėtis atrodo labai vargana.
Tiesą sakant, siužetas nėra kažin kuo labai ypatingas,
visa pasakojimo linija laikosi: įsimylėjau-pamylėjau-nusibodo. Didžiausia
romano varomoji jėga yra gėdos ir kaltės jausmas, kurį jaučia Deividas
palikdamas Džovanį. Deividui labai svarbus vyriškumo tapatybės dėmuo,
akivaizdu, kad jo tapatumas tebėra sumišęs su tradiciniu patriarchaliniu vyro
įvaizdžiu, t. y. būti normaliu ir elgtis normaliai, kaip elgėsi jo tėvas. Bet bėda
tame, kad Deividas vis tiek gatvėje nužiūrinėja jūreivius, lankosi bare,
bendrauja su homoseksualais, vis dar planuoja ateitį su Hele. Jo veiksmai ir
svajonės, planai apie normalumą bei homoseksualūs polinkiai yra sumišę, todėl
griūna Džovanio, Deivido, Helės ir visas romano sukurta pasaulio iliuzija, kad
čia, Paryžiuje, galima kaip nors gyventi dvilypį gyvenimą.
Kitas romano labai svarbus sluoksnis pokarinė
migracija. Dažnai, kaip mūsų lietuviams, be atgalinio adreso, tačiau, regis,
Deividas turi pasirinkimą. Per jį James Baldwinas perteikia Paryžių kaip tautų
katilą, kuriame paguodos ir laimės ieško tas, kas netingi. Imigrantai iš viso
pasaulio, apstulbę nuo Paryžiaus grožio, bando imituoti paryžietiškas manieras,
tačiau vieni iš kitų dažnai sarkastiškai tyčiojasi, ypač iš Deivido
amerikietiškos tapatybės. Knygoje gausu pasikalbėjimo, apskritai romano
didžiąją dalį sudaro manieringi pasiplepėjimai, kurie gana daug atskleidžia ne
tik apie tuometinę homoseksualų bendravimo kultūrą, bet ir to meto
paryžietiškas pritapimo ir adaptacijos pastangas, sumišusias su kiekvieno
imigranto tautiniu charakteriu.
Nepasakyčiau, kad knyga kokia nors queer
erotiška, tačiau intymumo netrūksta. Didžiausias viso pasakojimo simbolis –
ankštas Džovanio kambarys, į kurį Deividas nebenori sugrūsti viso savo
gyvenimo. „Nubusdavome trečią ketvirtą po pietų, kai blausi saulė grabinėdavo
keistus mūsų apšnerkšto kambario kampus. Tada keldavomės, prausdavomės,
skusdavomės, atsitrenkdami vienas į kitą, juokaudami ir pykdami dėl neišsakyto
noro išsigauti iš to kambario. Paskui šokdavome į gatves, į Paryžių, paskubomis
kur nors užkąsdavome... (p. 113)“. Paryžius atskleidžiamas per kontrastą,
t. y. kuo labiau Deividas vargsta, neturi pinigų, tuo tas Paryžius atrodo
turtingiesiems, tik jiems sukurta mylėti ir būti romantikoje – argi ne iš tų
praėjusių dešimtmečių ir atsirado Paryžiaus romantikos kultas? Pasaulio ir
Džovanio kambario metafora kontrastinga, nes tai du atskiri pasauliai, tarp
kurių migruoja Deividas, jis migruoja be užtikrintumo ir tarp Europos ir JAV,
ir nuo vyro prie moters, nerasdamas savojo pasaulio įgalinimo, įžeminimo,
aiškios tapatybės, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis nori. „Visos šio miesto
šiukšlės? Kur jie veža? Nežinau, kur jas veža, tačiau labai tikėtina, kad į
mano kambarį (p. 118)“.
Šalia Deivido tapatybės problemos autorius šiek tiek
per Helės personažę užgriebia ir feministinių temų. Helė taip pat nežino ko
nori. Ji ieško savęs kaip emancipuotos moters, to meto savarankios pasaulietės,
kuri gali priimti sprendimus be vyro, štai ką ji sako savo mylimajam Deividui: „Vyrai
gali priklausyti nuo moters malonės... Man regis, vyrams patinka taip galvoti –
tai glosto jų mizoginiškumą. Bet jeigu koks nors vyras priklauso nuo kokios
nors moters malonės... jis liaujasi buvęs vyru. Ir tuomet ta moteris patenka į
spąstus, iš kurių neįmanoma išsivaduoti (p. 168)“. Aišku, romano pabaigoje
ji atšlyja ir vėl grįžta prie tradicinės namų šeimininkės įvaizdžio, ji nori
gimdyti ir kepti pyragus, nes taip saugu, nereikia nieko ieškoti ir dirbti su
savimi. Iš esmės Deividas ir Helė kovoja su vyro ir moters vaidmenų
įsitikinimais, atėjusiais iš visuomenės nusistovėjusių stereotipų. Deividas nesupranta,
kodėl sunku būti moterimi, jam atrodo, kad tai vyrai turi pasirūpinti moterimis
ir tai normalu, nors pats negeba be tėvo pinigų išgyventi Prancūzijoje ir
aprūpinti Helės. Žodžiu, veikėjai paklydę ne tik tarp šalių, kontinentų, vertybių
ir įsitikinimų, jie sumišę ir sutrikę dar ir dėl to, kad lūkesčiai verčia
jaustis kaltiems, o bejėgystė gėdinga, iš kitos pusės – negali laisvai
pasiduoti savo prigimčiai ir geismui, nes buvo mokomi, kad laimė tėra tik
santuokoje su vaikais. Deividas galų gale nebežino ko nori, ar pateisinti
viešojo gyvenimo planą, aukojant geidulį ir aistras, ar pasinerti ir lėbauti
pogrindyje, tačiau būti atšlijusiam nuo tos laimės, kokią nuo mažų dienų manėsi esanti pačią
teisingiausią.
Knyga tik atrodo, kad yra lengvai perskaitoma, tačiau
tarp tų manieringų XX amžiaus paryžietišką kultūrą imituojančių pokalbių
atsiveria prieštaringų žmonių prieštaringi santykiai. Aišku, romano kriminalinė
linija, apie kurią nieko sąmoningai nepaminėjau, viską išsprendžia gana šekspyriškai.
Tragedijos neišvengsi ten, kur susikerta du vienas kitą paneigiantys pasauliai
ir žmogus, kuris negali pasirinkti, neįstengia paneigti nei vieno, nei kito, tokiam
lemta susinaikinti. Manau, kad šioji istorija apskritai atspinti psichologiškai
sudėtingą queer pasaulį, kurį dažnai matome itin spalvingą, manieringą,
protestuojantį, tačiau po karnavaliniu elgsenos modeliu slepiasi sumišimas,
atmetimas, kaltė, savigrauža ir gėda, pastangos susigrąžinti savigarbą – dažnai
slopinamą, kaip tai darė Deividas. Knyga šiandien kaip niekad reikalinga mūsų
verstinės literatūros kontekste, kuri natūraliai įsilieja kaip atsakas į mūsų politinius
nūdienos kontekstus ir byloja, atstovauja įvairovės įgalinimo poreikio
suvokimui.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą