2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Trys bauginantys vyrui egzistenciniai dalykai: neplauti indai, dvasiniai reikalai ir prostata




Sveiki,

Ir vieną dieną ir į jūsų duris pasibels jehovistai ar mormonai... Ir nieko nenutiks. Pasakysit viso gero ir jie nepaliks jums bombos, nebent tam tikrų institucijų, jų „galvų“, finansuojamus lankstinukus, kuriuos be jokios širdies graužaties išmesite į šiukšlių dėžę. – Visada norėjau parašyti kažką panašaus, pagalvojau šiandien, kai įsijungiau kompiuterį ir pastūmiau nepribaigtą ir pernakt garavusį alaus butelį į šoną. Č. Bukovskis būtų tikriausiai ir tą išgėręs vietoj kavos. Ir ką čia sakyti? Nėra jėgų nei mankštai, nei svarmenims kilnoti, nei meditacija užsiiminėti ir kaip kokiam nusivylusiam namų šeimininkui rūgsta „bliūdai“ kriauklėje, kuriuos kruopščiai kiekvieną rytą išmazgoju. Nors ne, nusivylę namų šeimininkai, tokie kaip iš to kultinio serialo, nebūna tokie kaip aš, jie seksualūs, drąsūs, turi meilužių, vienerias civilines skyrybas ir turto dalybas, kartais aplanko dukras ir niekada nė vienos scenos nėra nusifilmavę prie viryklės ar, neduok Dieve, virtuvinės kriauklės, nėra kepę, virę sriubos, užtat flirtuoja sporto salėse su trenerėmis, o sėdėdami liuteronų bažnyčioje, skaičiuoja, kiek laiko praėjo nuo to karto, kai santykiavo su kaimyne, kuri šyptelėjo už kelių suolų irgi sėdėdama su savo šeima... Mano kriauklė ne tokia, ji pilna iššūkių, rūgstančių kavos puodelių su pamazgomis. 

Vis nesąmoningai pagalvoju, kiek reikės vandens visa tam išplauti. Litrais ir eurais. Kiek? 20 litrų? Vienos vonios? Tai tikriausiai tiek reikia ir mano kaimynei iš trečio aukšto ir iš pirmo, ir visame mieste ir netgi pasaulyje, – o vanduo keliauja tais pačiais vamzdžiai, kažkur yra slėgio generatoriai, kurie pumpuoja ir stumia, pumpuoja ir stumia tą skystį kiauras paras, metus, dešimtmečius... Kasdien gėlo vandens vis mažėja, su kiekvienu prakeiktai palaimintu lašu iš čiaupo, papsinčiu it nevaldomu šlapimu dėl išvešėjusios prostatos, kurios nepasitikrinau, nes manau, kad dar per jaunas, dar negali manęs paliesti onkologijos aligatoriai. Sakysite, esu perdėm pernelyg sentimentalus ekologas, na, tie, „durneliai žalieji“, kurie cypauja, užuot nesukūrę savo verslo, šnypščiantys ant pasisekusiųjų, kurie dirba nuo aušros iki sutemų ir neturi laiko galvoti nei apie bėgantį vandenį iš čiaupo, nei apie mormonų lankstinukus su biblijinio turinio iliustracijomis. Ir pasaulis jiems nesuskyla, nes vartojimas yra variklis, vartojimas yra nuostabus, pabandyk dabar nieko nevartoti, negali – vadinasi, esi toks pat susitepęs, kaip ir kostiumuotas ponas, sakysite man. Sakysite, kad leidžiu vandenį tiek, kiek noriu, nes už jį susimoku, o pasibaigęs alaus butelis nėra jokia problema, jeigu tuoj galima jį pakeisti pilnu, o Bukovskis nebuvo vienintelis alkoholikas rašytojas...

Et, žemės zuikiai, indai patys mano nesusiplaus, o iš paprasto riebaluoto šaukšto kylanti rašliava apie egzistencijos lygmenis bei socialinio uzurpuoto aklumo, verčia mane smegenis skilti į tokį asociatyvų mąstymą, kad nebelieka konkrečios krypties – analitikai mane pažemintų, gamtamoksliai pasišaipytų, bet nustebau, kad paskutiniu metu atlikinėdamas įvairius testus vis daugiau surenku analinio mąstymo rezultatų – senstu? laikas tikrintis prostatą? O ne... Gal iš tikrųjų mano smegenų pusrutuliai bando vienas su kitu susisiekti, kaip automobilio laidų kibirkštys, kai bandome užvesti rankiniu būdu. Gal tas knapsintis vanduo, Bukovskis, mormonai ir pastumtas alaus butelis davė pradžią naujai dienai, užvedė rytinį motorą ir išplovęs rykus galiu judėti pirmyn.

Jūsų Maištinga Siela

2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Šios dienos daina: Gwen Stefani "The Sweet Escape" ft. Akon




Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi Gwen Stefani su savo gan gerai daugeliui žinomu senu hitu „The Sweet Escape“, kuris yra iš 2006 metais pasirodžiusio antrojo atlikėjos solo albumo tokiu pat pavadinimu antrasis singlas. Muzikos kritikai šį kūrinį pasitiko palankiai, o muzikos takelis netruko pavergti ir klausytojus. Daugelyje šalyje jis tapo labai populiarus ir mėgiamas, o muzikos topuose užėmė jei ne pirmą, tai gana aukštas pozicijas.

Pagal pardavimus singlas „The Sweet Escape“ auksiniu tapo Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Britanijoje. Dukart platininiu Australijoje. Singlą pamėgo kino kūrėjai, kurie mielai naudojo kūrinį savo garso takeliams. 

Man asmeniškai tai labai miela daina tiek ausims, tiek MP3 grotuve, einant į „Maximą“ nusipirkti pieno. Šviesus pop kūrinys, keliantis puikius jausmus ir nuteikiantis puikiai dienai. Gal dėl to šiandien atsibudęs užsimaniau pasiklausyti būtent šio kūrinio. Pasiklausykite ir Jūs:


Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (2 sezonas) apžvalga




Sveiki, skaitytojai,

Po pirmojo sezono „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black), tiesiog kultversčiais puoliau žiūrėti antrojo sezono, kurį sužiūrėjau per dvi dienas. Tai vienas iš tų serialų, kurio niekada negana, ištirpsta laiko nuovoka ir taip pasineri į tą sukurtą pasaulį, kad pamiršti ir realųjį. Apie pirmąjį sezono išsamesnę apžvalgą galite pasiskaityti ČIA, na, o dabar, niekur pernelyg neišsiplėsdamas, trumpai reziumuosiu tik įspūdžius po antrojo sezono.

Visų pirma – viskas taip greit praėjo, kad sunku patikėti, jog žiūrėjau 10 serijų, man tai buvo kaip vienas normalus filmas. Tai tikriausiai lėmė, kad šiame sezone įvykiai dar greitesni, o personažai jau buvo susiformavę ir „prijaukinti“ iš pirmojo sezono. Čia vėlei negalėjau atsistebėti ir nesigerėti Tatiana Maslany vaidyba ir jos pabirusiais skirtingą charakterį turinčiais klonais. Šiame sezone atsiranda ir vyriškos arba dalinai vyriškos lyties klonas, kurį, žinoma, irgi suvaidina T. Maslany. O šiaip pagrinde viskas vyksta su jau pirmajame sezone sukurtais personažais. Aišku, atsiranda ir naujų kviestinių žvaigždžių, naujų personažų, kurie kelia grėsmę klonams ir vis daugiau užsimenama apie paslaptingus klonavimo eksperimentus ir tai siejama su naujos armijos „gaminimu“. 

Šiame sezone paraleliai plėtojama ir nauja siužetine linija – atokiame kaime įsikūrusios savotiškos sektos pasakojimas, kuri iš esmės medžioja Heleną, kad sugrąžintų ją į savo „šeimą“. Šiai sektai vadovauja šeimos galva, kuris, sakyčiau, tardamas Dievo vardą iš tikrųjų pats imasi Dievo vaidmens, žino, kas kitiems geriausia ir į moteris ir sektą iš esmės žiūri kaip į savo nuosavą žmonių fermą, kur juos apsėklina ir kuria savo palikuonių tvartą. Aišku, Helena sugaunama ir su ja atliekami eksperimentai – tie momentai iš tikrųjų ir patiko, ir erzino, nes charakteriai psichiškai nesveiki, įtikėję savo siauromis idėjomis, todėl atrodo tokie šizofreniškai šabloniški, tarsi nuvagiliauta iš kitų scenarijų ir filmų. Bet nuo to nuobodžiau tikrai netampa. Mane apskritai stebina Helenos vaidmuo – ji kaip koks vaiduoklis, atrodo tokia infantili, o gali pereiti kiaurai sienas, sumušti bet ką, nudaigoti šaltakraujiškai, o atrodo tokia trapi ir pastebima. Tiesiog mistika!


Antrajame sezone kur kas daugiau skirta Reičel personažui.


Antraeiliai, bet labai svarbūs veikėjai.


Tatiana Maslany Ant populiaraus "Entertainment" savaitraščio viršelio.


Helena sektos ūkyje.


Saros įmotė "ponia S" šiame sezone labai nustebino - pilna keistų pomėgių, paslapčių ir tvirto charakterio.


Sara susitinka su vyriškiu, kuris taps didžiuliu antrojo sezono raktu.

Aišku laboratorijoje vyksta kita pasakojimo pusė, kur Kasima bando įveikti savo kaip klono spragas ir ligas. Prasideda kampanijos ir Reičel manipuliacijos ir atviras brutalus žaidimas, kurio metu daug mirčių, pašalintų sudėtingų politinių figūrų, aiškėja paslaptys – tiesiog ištisa detektyvinio pobūdžio istorija. Sara šiame sezone, kuri buvo visa ko pagrindas pirmajame sezone, lyg ir išlaiko savo pirmenybę – ji blaškosi tarp dukters Kiros ir ją persekiojančiųjų, mat, pasirodo, Kira yra antibiotikas mirštantiems ir sergantiems klonams, o kaip vėliau paaiškės, tai ne tik tai, nes klonų pasirodo besą ir vyrų – tai antrojo sezono šokiruojantis finalas, nors jau paskutinėje serijoje tai ir nujaučiama. Žinoma, įvedamas ir Kiros tėvas, esamas-buvęs Saros mylimasis, kuris atlieka savo funkcijas. Ir visiškai nenustebino Polo savotiška išdavystė ir savotiškas perėjimas pas Reičel, paprasti farai, kurie galiausiai išsiaiškina apie klonus ir dar daug kitų dalykų. Mažiausiai intriguojanti šio sezono linija buvo Elison, kuri lyg ir kaltina save už kaimynės žmogžudystę, pradeda gerti ir atsiduria reabilitacijos klinikoje, sprendžia savo šeimos problemas ir jas... visgi išsprendžia.

Kas labiausiai atrodė įdomiausia iš šalies? Tai, kad sergi už Sarą, o kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Reičel, nori, kad ji ją užmuštų, nes Sara yra geras žmogus, staiga suvoki, jog Račel yra ta pati aktorė, tik sumontuota taip, kad atrodytų dvi skirtingos moterys viename kadre. Kūrėjams pavyko ištrinti aktorės fenomeną ir grynai matyti tik sukurtus personažus, už vienus sirgti, kitais stebėtis ir piktintis, o kitų nekęsti. Tai labai didelis serialo pliusas.

Apskritai serialas pasirodė kaip narkotikas, nuo kurio sunku atsiplėšti. Tikrai. Nė nebandykite žiūrėti, jeigu neturi laiko, nes kitaip bus sunku viską suderinti. Nekantrauju, kada vėlei galėsiu prisėsti prie trečiojo sezono, nes jis, na, negali būti prastesnis už šitą, todėl laukiu nesulaukiu.

Antrojo sezono anonsas:


Jūsų Maištinga Siela

2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Filmas: "Iš pragaro" / "From Hell"




Sveiki,

Brolių Hughes filmas „Iš pragaro“ (angl. From Hell) (2001) iš esmės turėjo pritrenkti savo istorijos mistiniais niuansais, nes mat filmo pasakojimas nukelia į XIX a. pabaigą – labai mano mėgstamą amžių, kai Londone suklesti bohemos, atsiranda spiritizmo seansai, suklesti ir menininkai, ypač detektyvinė kultūra. Būtent detektyvinės linijos pagrindu ir laikosi pagrindinė šio pasakojimo linija.

Visgi filmas gerokai mane nuvylė. Siužetine prasme, atrodo, kad stokota pačios intrigos. Aišku, kai kam jos gali užtekti – kažkas Londone skerdžia pagal ritualą laisvo elgesio moteris ir palieka nugraužtų vynuogių šakeles... Detektyvas atlieka tyrimus, pažeria teisingas prielaidas ir nė nemano pagal grafika suklysti, abejoti ar kaip kitaip būti įdomesnis. Aišku, gal pabaigoje atsiranda jau tos tikrosios mistikos ir susiejimo su piktosiomis dvasiomis, tačiau pati istorija, nežinau, manęs nesujaudino. Pirmoji filmo pusę absoliučiai mane migdė, bandžiau įsijausti, patikėti ir sirgti už veikėjus, tačiau negalėjau pakelti kičo t. y. labai prastos aktoriaus Johnny Depp vaidybos – vaikščiojo kaip negyvėlis, be sielos, pavartodavo kažkokių narkotikų, o kai prasiblaivydavo, sausai tyrinėdavo bylą. Apskritai nemėgstu šio aktoriaus manieros ir povyzos kine, be išraiškos, emocijos, visą laiką negyvas, užspaustas, iki šiol nesuvokiu, už ką jį vertina ir mėgsta režisieriai ir gerbėjai. Tai vienas prasčiausių jo vaidmenų, sakyčiau, blankus, nereikšmingas, neįsimintinas, o štai aktorė Heather Graham buvo visa galva viršesnė už jį ir... įdomesnė.

Apskritai filmą galima žiūrėti, bet... Man pritrūko dvasios, charizmos, pritrūko ir geresnio scenarijaus. Stipriausioji šio filmo pusė visgi yra šiek tiek netikėtas finalas, perlipantis realizmo rėmus, kuriais lyg ir ėjo pasakojimas ir, žinoma, patiko pati Londono aplinka, skersgatvių pavojinga kultūra, XIX a. pabaigos dvasia, karalienės Viktorijos laikų kultūros apraiškos ir tai tikriausiai buvo viskas, kas patiko.

Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 6.8


Jūsų Maištinga Siela   

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Filmas: "Jaunystės pažadas" / "Testament of Youth"




Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pasidalyti britų režisieriaus James Kent sukurta romano „Jaunystės pažadas“ (angl. Testament of Youth) (2015) ekranizacijos įspūdžiais. Na, su britų kostiumų dramomis ir apie XX a. pirmąją pusę viskas yra labai gerai – tai, sakyčiau, ko gero geriausi šio žanrų pagal kokybę ir turinį kūrėjai, todėl visai nenustebino šio filmo konstrukcija ir režisūra. 

Kad filmas geras ir pavykęs, tai tikriausiai daugeliui aišku, tačiau jis, režisūrine prasme, neturi kažkokių reikšmingų inovacijų, praktiškai gerai ekranizuotas, atitinkantis paskutiniuosius 10 metų režisūrines madas ir braižą. Aišku, režisierius turėjo gerą scenarijų – realios moters parašytus memuarus apie Pirmojo pasaulinio karo metus. Gal kiek stebino veikėjų naivumas, kai jie troško to karo, kaip aštuoniolikmečiai iš kažkokios beprasmės idilės ir heroizmo veržėti į frontus, manydami, kad elgiasi teisingai (aišku, pagrindinė filmo veikėja po to viską filmo pabaigoje gražiai apibendrina, stovėdama ant platformos), tačiau yra apmąsto sąsajų ir su šiomis dienomis. Tą aš dabar ir matau, kai jaunas žmogus prifarširuojamas idėjų apie tėvynę, apie pasiaukojimą dėl žemės lopo, aukština militaristinį didvyriškumą ir pan., aišku, jie nesuvokia, kas tas karas, kas yra žudymas ir kad nėra teisingo karo, yra tik politinės jėgos, o visa kita tik išplautos smegenys apie tėvynę ir t. t.

Aišku, esama ir subtili meilės istorija, kuri, tiesą sakant, manęs nė kiek nejaudino ir ji man nebuvo įdomi – tipinė to metų sustabarėjusios Viktorijos laikų kultūros sukaustyti santykiai. kur kas man įdomiau buvo stebėti pagrindinės herojus bandymus tapti rašytoja ir sąmoningas apsisprendimas studijuoti universitete. Didžiules pagyras drįstu išsakyti pagrindinei aktorei Alicia Vikander, kuri paskutiniu metu kuria kine skirtingus fantastiškai gerus ir stiprius vaidmenis ir jau greitai nutrins tą savo fizinį panašumą į Natalie Portman. Kit Harington – „Sostų karų“ žvaigždė mėgina vis skirtingus vaidmenis kine ir šis bandymas buvo tikrai geras, tik ar ne jam reikės kaip „Hario Poterio“ aktoriui nuolat įrodinėt, kad nėra vieno vaidmens atlikėjas. Aišku, filme šmėkšteli ir kitos gerai žinomos kino žvaigždės, tačiau jie sukuria tik antraeilius vaidmenis.

Apskritai filmas patiko, kaip minėjau, dėl aktorės vien jau galima žiūrėti. Daug poetinių gražių intarpų, kurie atliepia pagrindinės veikėjos dvasines būsenas ir Pirmojo pasaulinio karo mechanizmą. Tai tikriausiai bus vienas geriausių šių metų britų filmas, prieinamas plačiajai auditorijai, tad nepraleiskite progos.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.3


Jūsų Maištinga Siela