Filmas: "Enigma" / "Enigma"

Sveiki,

Iki tol, kol nepasirodė filmas „Vaizduotės žaidimas“ (2014), tikriausiai geriausias filmas apie Antrojo Pasaulinio karo „virtuvę“ ir kodų šifravimus buvo „Enigma“ (angl. Enigma) (2001), kuris pelnė ne vieną svarbų britų nepriklausomo kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors būsiu šįkart šališkas ir pasakysiu iškart, kad „Vaizduotės žaidimas“ yra kur kas profesionalesnis ir geresnis variantas, nei „Enigma“, nors abu filmai yra „sukalti“ iš panašaus molio. „Vaizduotės žaidimas“ pasakoja apie realiai gyvenusį genijų, o „Enigma“ yra romano ekranizacija su išgalvotais veikėjais, bet pamatęs abu filmus, galiu pasakyti, kad „Enigma“ pasakoja iš esmės labai panašią istoriją – tokios pat šifravimo mašinos, keistas pagrindinis personažas, primenantis sutrikusį ir asocialų žmogų.

Nors „Vaizduotės žaidimas“ man nepalyginamai labiau patiko, bet „Enigmoje“ išties yra labai daug gerų dalykų ir jį kaip gerą, subrandintą filmą galimą žiūrėti ramia sąžine. Visų pirma gera britiška atmosfera ir aktoriai, gerai ir įtikinamai rekonstruoti laikmečio elementai. Šiame filme daug keistos meilės aistros, daugiau detektyvinių elementų apie šnipus, įsivaizduojamas meiles ir išdavystes. Veikiau netgi labiau savotiška meilės istorija, kuri balansuoja tarp karo peizažo ir enigmos svarbos, bei čia pat personaže gimstančio suvokimo apie savo nesamą meilę kekšei. Taigi, jeigu „Vaizduotės žaidimas“ filmas buvo apie vieną nedalomą asmenybę, tai čia filmas susikoncentravęs į detektyvinę meilės liniją.

Tiesą sakant, taip iki galo ir nesupratau, kaip tas Enigmos kodas buvo iššifruotas, nors personažai ir kalbėjo savo greitakalbe matematine kalba, brėžė schemų variantus, šifravo ir aplinkiniai viską suprato, bet daugeliui žiūrovų, kurie nėra gal gabūs matematikai ir Enigma lyg iš kito pasaulio, tai ir neaišku, kaip ji iššifruota, nors personažai bandė aiškinti ir skaičiavimo ir šifro mašinėlės mechanizmą, bet... nesuteikė džiaugsmo kartu su personažais suvokti skaičių šifro pasaulio. O gal ir aš kažką pražiopsojau... Šiaip ar taip filme švysteli, mano galva, viena talentingiausių ir nuosekliausių šių dienų aktorių – Kate Winslet, kuri sukuria gana įsimintiną vaidmenį, bet toli gražu, ne patį geriausią savo karjeroje. Bet labiausiai mane nustebino Dougray Scott, kuris dažniausiai atlieka antraeilius vaidmenis, o šįkart jis suvaidino pagrindinį veikėją ir labai įtikinamai, todėl šį aktorių jau įsiminsiu visam likusiam gyvenimui.

Apskritai filmas geras ir rekomenduotinas, ypač jeigu jums patinka nesausos karinės dramos, kur scenarijus išbalansuoja karo peizažą, bet palieka meilės istorijos, truputį detektyvų ir abejonių personažų širdyse.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gelmė" / "The Abyss"

Sveiki,

Vienas iš ankstyvojo periodo James Cameron sukurtas filmas „Gelmė“ (angl. The Abyss) (1989) gali pamaloninti viskuo, ko tik trokšta jūsų akys iš kino filmo. Na, šis režisierius energija be reikalo nesišvaisto ir ko tik jis imasi, kuria didingus reginius, rekonstruoja ištisus pasaulius, o filmų trukmės dažniausiai gerokai viršija įprastą ilgametražį filmą. „Gelmė“ taip pat. Išties man filmas priminė kažkokį savotišką jo režisuotą „Svetimi“ (1986) ir „Titanikas“ (1997) hibridą – toks keistas derinys. Daug kadrų nufilmuota vandenyje – išties, tarsi skęstų „Titanikas“, o personažai išeina kambarius, bet esama ir nemažai fantastinių motyvų, kokių matėme „Svetimi“.

Filmas nė kiek nepasenęs, jis jau užsitarnavęs didžiojo kino vardą, kaip ir visi J. Camerono filmai. Šis ilgas, įtraukiantis, su puikiu scenarijumi ir aktoriais, nuostabiu montažu ir intriga, netgi šiek tiek baugokas, nes atmosfera – išskirtinė, beveik visas filmas vyksta po vandeniu, kažkur jūrų gelmėse ties bedugne, kurioje gyvena keisti ir nesuvokiami padarai. Aišku, Šaltojo karo kontekstas, branduolinės galvutės ir daug kitų kontekstinių peizažų yra šiame filme, kurie tik praturtina ir padaro filmą sodresnį, tarsi J. Cameronos balansuotų tarp realumo ir fantastikos. Žinoma, tarp personažų (įgulos narių) esti panaši „tvarka“ kaip ir įprasta veiksmo trileriuose – kažkas turi negerų kėslų, kažkas bando paimti įkaitus, susprogdinti bombas, kažkas gelbsti pasaulį – trilerio aštrumas dar labiau įaudrina intrigą – o kas dar be tų „žmogiškųjų problemų“ slepiasi vandenyno gelmėje? Na, finalas išties įspūdingas ir vertas atskiro pasakojimo, bet visumoje filmas tiesiog puikus, nes suderinti fantastiniai elementai, žmogiškieji trilerio faktoriai ir, žinoma, specialieji efektai, kurie gal atrodo senstelėję pagal savo technologinius modelius, bet ne pats filmas.

Išties praleidau puikias tris valandas su didžiuoju kinu ir gavau didelį pasitenkinimą, tiesiog nesitikėjau. Vis galvoju, kokį įvertinimą rašyti filmui? Juk tai komercinis filmas, kažkaip nekyla rašyti maksimalaus balo, bet negaliu nerašyti, jeigu patyriau viską, ką tik gali duoti gera kokybiška ir nesenstanti kino klasika. Po šito, netgi užsimaniau pažiūrėti J. Camerono režisuotą „Terminatorių“, prieš kurį esu kažkiek nusistatęs, nes nesimpatizuoju tokiam kinui, bet, jeigu J. Cameronas prie to prisilietė, gal ir verta? „Gelmė“ man primena visą sužiūrėtą „Svetimas“ epopėjos filmų virtinę – išties, puikus reginys ir jausmas, ypač tiems, kurie pasineria į filmus ir pajaučia, jog su herojais gali būti ekstremaliomis sąlygomis. Kadangi man tai gana lengva užduotis, tai rašau šiam filmui didelį PUIKU!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė" / "Wild"

Sveiki,

Ką gi, aš ir vėl bejėgis prieš vieną naujausių kanadiečio režisieriaus Jean-Marc Vallee filmą „Laukinė“ (angl. Wild). Mačiau praktiškai beveik visus šio režisieriaus darbus – „Viktorija: Jaunoji karalienė“, „Cafe de Flore“, „C.R.A.Z.Y“, „Dalaso klubas“. Režisieriui vis pavyksta prisikasti prie „Oskaro“ nominacijų, šįkart tai jis padarė su šio apdovanojimo laureate Reese Witherspoon, kuri nemažą dalį karjeros atkarpos buvo pabėgusi į rimtąjį kiną, bet šiemet vėlei pasirodė prastokoje komedijoje.  

Išties mes, lietuviškai, turime ir „Laukinės“ biografinį romaną, kurį dar galite įsigyti knygynuose, jeigu Jus itin įkvėps filmas. Juostą galėjote, kaip daugelį režisieriaus darbų, išvysti „Kino pavasario“ repertuare. Išties tai įkvepiantis ir geras filmas – mėgstu tokius „kelioninius“ filmus su savo gyvenimo apmąstymais ir rekonstravimu. Paskutinį kartą taip pat mačiau biografinį filmą „Pėdsakai“, apie jauną merginą, kuri pėsčiomis perėjo Australiją. Ir visgi traukia mus tos kelionės. Šįkart filmas konstruojamas labai paprastai – jauna mergina traukia į 1000 kilometrų kelionę per dykumą ir kalnus, visaip save alina, prisimindama savo praeities klystkelius. Iš tikrųjų ši fizine ir dvasine prasme kelionė tampa terapija, kiekviena kelkraštyje sutikta upė, didesnė uola ar kalnas sutampa su veikėjos praeities skauduliais ir problemomis. Kelionės motyvas čia įgyja gydančios jėgos metaforą, kuo arčiau žingsniuoji, tuo daugiau leidi savo praeities paliktoms žaizdoms užgyti.

Pasirodo, nė velnio ta kelionė neprailgo, nors, rodos, žiūrovas, nukeliauja labai toli ir daug ką suvokia, permąsto. Mane labai nustebino scenarijaus autorės atvirumas apie savo neištikimybę, narkotikus ir kitus dalykus, bet bene labiausiai – sąmoningas ir tvirtas apsisprendimas keisti savo gyvenimą nuo pagrindų, per kelionę prarandant visą skausmą ir užpildant save kažkokiu tyrumu ir jėga pradėti naują gyvenimo etapą.

Labai įkvėpiantis, jaudinantis filmas, puiki ir įtikinama režisūra bei R. Witherspoon vaidyba – tai vienas svarbiausių ir geriausių jos vaidmenų ir pasirodymų kine per jos karjerą. Tiesiog žiūrėjau ir mėgavausi. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šalutinis poveikis" / "Side Effects"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai dėl žinomų aktorių gausos švystelėjo į mano žiūrėtinų filmų sąrašą ir trileris „Šalutinis poveikis“ (angl. Side Effects) (2013). Režisierius Steven Soderbergh puikiai daugeliui žinomas už savo mėgstamą kriminalinį žanrą ir „apsukrumo“ personažuose demonstravimus. Nors nemačiau „Oušeno vienuoliktuko“ ir kitų darbų – tik iš trumpų anonsų, tačiau kuo puikiausiai jau galiu numanyti, kokio tipažo šis režisierius ir jo filmai. Tiesą sakant, neprasti.

Kalbant apie „Šalutinį poveikį“, man filmas pasirodė įtraukiantis nuo pat pradžių. Gal kai kam jis įdomus pasirodys tik visą peržiūrėjus, tačiau visada kadre tvyrojo tas įspūdis, jog herojai turi paruošę „tiesos bombas“ ir ta bomba bus susprogdinta finale. Aišku, taip ir nutiko. Žaidimo taisyklės labai paprastos – laimi apsukresnis už apsukrųjį. Trileris subtiliai pritemtas prie, sakyčiau, psichologinės dramos. Paskutinį kartą panašų filmą regėjau Brian De Palm režisuotą „Nuodėminga aistra“ (2012), kur dvi moterys varžėsi dėl vyrų ir įtakos. Šįkart viskas čia gražiai sugulę į gero trilerio scenarijų – moteris vartoja vaistus, kurių nepatikrino psichiatras ir ši pradeda vaikščioti per miegus, kol galiausiai pradeda žudyti. Kas už visko slypi? Žiūrovui belieka mėgautis, spėliojant, kas čia iš tikrųjų yra manipuliatorius ir melagis.

Filme pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės. Režisieriaus pamėgta Catherine Zeta-Jones, nuolat pasirodanti jo filmuose, taip pat „ant bangos“ aktorius Channing Tatum, kuriam čia lemta atlikti gana trumpą vaidmenį, bet gana esminį. O šiaip filmas sukasi apie Rooney Mara ir Jude Law sukurtus personažus. Filmą tikrai galima žiūrėti vien dėl aktorių – žinote, kai juos pasiilgsti, nori vėlei pamatyti, pažiūrėti jų naujus amplua. Tai šis filmas kaip tik Jums, o dar ir gausite ne tik aktorių karuselę, bet ir visai gera psichologinį trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtojai" / "The Descendants"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Paveldėtojai“ (angl. The Descendants) (2011) buvo dar vienas nematytas puikaus amerikiečio režisieriaus Alexander Payne darbas. Su šio režisieriaus darbais „Klystkeliai“, „Nebraska“, „Ponas Šmitas“ ir galiu pasakyti, kad šis režisierius savotiškas genijus. Sukurti tokį stulbinantį melancholišką ir liūdną humorą gali ne kiekvienas. Šiame filme, kaip ir kituose, taip pat apstu absurdiškų kasdieninių situacijų, kurios išgaubtos ekrane įgyja savotišką prieskonį.

Šįkart mus pasakojimas nukelia į tolimuosius Havajus, kur ir buvo nufilmuotas šis filmas, bet, kaip pasakotojas mus įspėja, šiame Rojuje, kaip ir kitur, taip pat žmonės būna niūrūs, juos ištinka nelaimės, ligos ir netektys. Vidutinio amžiaus vyras lanko žmoną komoje, kuri nebeturi jokių šansų, stengiasi auklėti dukras, bet nelabai jam tai sekasi, o dar įsivelia į savotišką žmonos meilužio avantiūrą ir pradeda trokšti keršto... Režisierius valdo istoriją lėtai it skalpelį ir iš kasdieniškų „judesių“ išspaudžia melancholišką aliejų. Paanalizavus ir kitus A. Payne darbas, tampa akivaizdu, jog jo filmai yra apie vyrų pasaulį, jų kasdienybės absurdiškumą ir juos užgriuvusias negandas, per kurias įvyksta ypatingas persitvarkymo lūžis. Aplinkui chaosas, o filme atrodo, kad veikėjai tampa lėti tarsi vėžliai, jie nesimeta kaip muilo operose ugningai demonstruodami aistras į kraštutinumus, čia jie lyg sustabarėję, nepatikėję permainų galimybėmis.

Toks vidutinio amžiaus vyrukas yra ir „Paveldėtojuose“, kur pagrindinį vaidmenį atliko „Oskaro“ laureatas George Clooney. Aktorius, gavęs šį vaidmenį, dar kartą įrodė, kad jis nevengia vieno tipažo vaidmenų, jam įdomios visokios rolės ir geba juos atlikti gerai. Filme švysteli ir Shailene Woodley, kurią jau pamėgo visas pasaulis ir nebūtinai dėl „Insurgentės“ vaidmens – ji išties kažkuo ypatinga ir traukia akį. Filme šmėsteli ir kiti žymūs aktoriai ir, ką aš galiu pasakyti, kai istorija gera ir režisierius savo stiliaus ir amato meistras, tada ir aktoriai „neplūduriuoja“, o atrodo įdomūs ir užtikrinti tuo, ką daro kadre.

Apskritai filmas man patiko. Tiesiog net nežinau, kodėl taip ilgai delsiau jį pažiūrėti? Tikriausiai dėl laiko stokos. O šiaip rekomenduoju visiems kino gurmanams. Yra ką pamatyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela