Filmas: "Ženklas" / "The Omen"

Sveiki,

Dar viena siaubo klasika, tikriausiai matyta gilioje vaikystėje pro paklodės plyšį, nes kiek pamenu tėvai vis neleisdavo žiūrėti siaubo juostų, todėl reikdavo apsimesti, kad miegu. Taip, vienas iš tokių filmų buvo „Ženklas“ (angl. The Omen) (1976), kuris sulaukė ir perdirbinio, tačiau kas begali aplenkti klasiką? Tik labai retas kūrinys.

Iš esmės iš tos meilės siaubo filmams ir nusekiau klasikinių siaubo filmų takeliu. Net nežinau, ar man patiko šis filmas, bet jis tikrai nėra prastas ir kelia nemenkus virpulius t. y. mistiniai religiniai satanistiniai dalykai. Apie košmariškus vaikus, veikiau antikristus ir jų šėtoniškus tarnus, kurie pasiryžę mirti ir žudyti – apie tai sukurta ne vienas filmas ir daugelis labai panašūs. Kiek man žinoma, vėlesnės šios siaubo dalys kur kas silpnesnės ir nebe tokios sėkmingos. Šioje versijoje įsivelia klasikinė istorija: vyras skeptikas neigia šėtoniškumą vaike, o moteris, kuri valdoma daugiau intuicijos, viską perpranta pirmoji. Aišku, kai nuo vyro veiksmų priklauso istorijos pasipriešinimo eiga, jau viskas būna per vėlu... Netgi šiuolaikiniai siaubo filmai tuo remiasi: moterys prietaringos, vyrai rimtuoliai, kad netgi tas stereotipinis lyčių ir jėgų pasiskirstymas tampa struktūriškai nuspėjimas.

Visgi mane (ir, manau, kad daugelį) jaudina religiniai siaubo motyvai kine, nes jie pakankamai atpažįstami. Tos nuotraukos, pranašiškais ženklais paremtos filmo istorijos elementai iš esmės baugina, manau, paskutiniu metu be „Egzorcizmo“ kažkaip šioji niša menkai kaip išnaudojama siaubo filmo fronte. Filmas „Ženklas“ gana visgi vidutiniškas filmas, tai ne pats prasčiausias kūrinys.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: asociatyvaus mąstymo paradoksai arba kaip stebėti ir stebėtis aplinka

Sveiki, skaitytojai,

Vakar, važiuodamas į darbą, pamačiau pakankamai jauną moterį, kuri skaitė Bibliją. Sakytum, eilinė moteris, kuri nieko neišsiskiria nuo kitų vidutinės klasės neprasigėrusių žmonių. Ir nejučia pagalvojau: kas sunkaus tokio nutiko, kad toji moteris skaito Bibliją viešoje vietoje? Po to galvojau: ar tai teigiamas, ar neigiamas dalykas, jeigu iškart pagalvojau apie Bibliją ir sunkumus? Religija plius sunkumas lygu išsigelbėjimas. Tarsi asociatyvus vertimas, jeigu vidutinės klasės moters rankose tirta Biblija, tai tikriausiai pas ją buvo viskas blogai? Priešingai: kažkodėl šlapimu tvoskiantis ir plastikinį butelį laikantis benamis tokių jautrių jausmų nesukelia... Biblija jaudina, o Bambalys nebe. Tiesą sakant, net pasijutau nejaukiai, kada moteris skaitė Šventą raštą, norėjosi ją bent akies krašteliu stebėti. Bet stebėti nepadoru, todėl nežiūrėjau, bet visą laiką jutau ją skaitančią ir negalėjau apie tai nustoti galvoti. Visiškai nieko negalvočiau, jeigu ji, tarkim, skaitytų žurnalą „Moteris“ ar „Žmones“. Regis, mikroskopinis niuansas, bet tai užėmė mano 20-30 minučių gyvenimo: moteris, skaitanti Bibliją. Ir ką ji ten randa, kaip interpretuoja tas „tiesas“, kad tai padeda jai išgyventi? O gal tiesiog gyventi? Gal tiesiog mylėti save ir gyvenimą? PAS-LAP-TIS.

Tądien dar važiavau prie jūros. Gulėjau įsidrėbęs ant smėlio, saulė pamažu leidosi, žmonės bijojo lipti į vandenį, nes vanduo ledinis, o oras degina. Ir jūra degina. Bet vis tiek renkamės saulę. Staiga pamačiau debesį. Man debesys visada primena geografijos vadovėlį, kokios nors šalies kontūrą. Ir tikrai, išnykus debesėliui, kuris priminė Islandiją, atsirado didingas Izraelis. Vat, kaip mane (mus?) veikia asociatyvinis mąstymas. Jeigu debesis – tai Izraelis, o jeigu tai Izraelis – tai būtinai Kristaus žemė ir nesiliaujantys kariai. Izraelis viena labiausiai karine įranga apsirūpinusi valstybė ir tikriausiai karinė prievolė ten kaip antroji religija. Taigi žiūrėjau į Izraelio kontūrus primenantį debesį ir galvojau: tai ko ten daugiau – tos šventos žemės, kuria vaikščiojo Kritaus padai, ar tos nesantaikos ir kraujo, kuris plūdo per tuos tūkstantmečius? Kaip ir moteris su Biblija, kaip ir debesis „Izraelis“, tokie aptakūs jausminiai dalykai, kad sunku įvardyti tą mechanizmo sraigtelį, kodėl matau dalykus tokius, kokius suformavo kažkokios antraštės, TV laidos, enciklopedijos, žurnalas „Žmonės“, vadovėliai ir propaganda, propaganda, propaganda... Visas pasaulis yra vertinamas kažkokioje gerai-blogai pusiausvyroje ir, regis, niekaip negaliu ištrūkti iš šios vertinimo zonos netgi gulėdamas po Baltijos saule. Vėlgi: ar tai gerai, ar blogai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Chuljeta" / "Julieta"

Sveiki,

Dar vieni metai ir dar vienas Pedro Almodovaro filmas, kaip visada vaizduojantis sudėtingus ir ryškius moterų gyvenimo užkulisius. Po paskutinio filmo, kada režisierius grįžo prie komedijos ir jautėsi šioks toks atokvėpis režisieriaus gyvenime, tikriausiai ir saulėlydis, neseniai jis paskelbė dar vieną dramą, lyg ir vėl apeliuodamas į savo sėkmingiausių filmų topą. Filmas „Chuljeta“ (ispan. Julieta) (2016), tačiau savo pasakojimo struktūra ir netikėtais paradoksais vargiai prilygsta savo stipriausiems darbams.

Moterų pasaulis ir Almodovaras – tai neatsiejama. Daug aistros, nutrūkstančių santykių, užsimezgusių naujai... Šįkart režisierius nagrinėja motinystės sunkumus. Dukters ir motinos santykiai, depresija, noras mylėti, turėti ir negalėjimas savimi pasirūpinti – viskas „įvilkta“ į puikiai atpažįstamo režisieriaus rūbą. Tema įdomi, šokiruojančių dalykų kaip niekad mažai, kad net kirbteli mintis, kad galbūt šią istoriją turėjo surežisuoti koks nors apsigimęs dramų meistras ir ji būtų nepalyginamai skaudesnė, tamsesnė, o Almodovarui pavyko atskleisti nebent aistras ir motinišką depresiją, įvelkant į laikmečio spalvotus rūbus.

Man asmeniškai pristigo pačios dramos, kažkokių netikėtų siužetinių vingių, kažko tokio, kas verstų apie šį filmą galvoti netgi jam pasibaigus, pvz., „Oda, kurioje gyvenu“, kuris iš esmės šokiravo. O šįkart buvo efektas gana drungnas: na, va, Almodovaras ir vėl, o kas iš to? Filmas nepaliko žadėtų apmąstymų, ko norėjosi iš tokios temos. Bet apskritai kalbant, smagu vėl matyti gerai žinomus ispanų aktorių veidus, vėl pasinerti į beveik kaip trilerį fokusuojamą kartu su grėsmingu garso takeliu į Almodovaro pasaulį. Tai neprasčiausias, bet ir negeriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Surask mane" / "Find Me"

Sveiki,

Dar vienas siaubo filmas su standartiniu pavadinimu „Surask mane“ (angl. Find Me) (2014) siūlo istoriją kone išlukštentą iš klasikinių siaubo istorijų – dvi seserys dvynės, viena mirusi ir kankina bei kaltina gyvąją, todėl persikrausčiusi naujoji porelė turi ištverti vaiduokliškus išbandymus ir beprotybę. Filmas absoliučiai iš serijos „nieko naujo“. Viskas daugiau ar mažiau sukalta labai pigiai, mažas biudžetas, menkai žinomi (ir tikriausiai apmokomi) aktoriai. Absoliučiai filmas mėgėjiškas, nėra tinkamos atmosferos ir režisūrinio įdirbio.

Jau galima dainuoti dainelę: dar vienas siaubo filmas apie tą patį per tą patį. Iš esmės dėmesį kausto tik tie seniai patikrinti efektai: šešėliai, šmirinėjimas ir t. t. Bet greitai viskas „nukvėpsta“ ir paskutinis pusvalandis ir banalios tiesos atskleidimas kelia didžiulį nuobodulį. Kažką kalbėti apie aktorių meistriškumą, kai filmas mėgėjiškas tikriausiai nė neverta...

Manau, „Surask mane“ filmas pretenduoja tapti šiemet vienu greičiausiai pamirštamu filmu.... Palaukit, o apie kokį filmą čia aš rašau? Eeeee... Neverta.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvybė" / "Life"

Sveiki, 

Išties gal nesu „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, tačiau filmus apie kosmonautus kosmose labai mėgstu, jeigu filmas turi gerą ir įtemptą siužetą, tada aš beginklis. Vienas geresnių filmų matytų šia tema visgi buvo neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs Daniel Espinosa režisuota fantastinė drama „Gyvybė“ (angl. Life) (2017), kuri priminė man begalę filmų: „Prometėjas“, „Svetimo“ dalis ir tą pačią „Gravitaciją“ bei vaikystėje matytus filmas apie Marsą ir erdvėlaivius.

Tiesą sakant, nieko pernelyg daug nesitikėjau. Buvau kiek nusivylęs filmu „Atvykimas“, kuris labiau laikėsi ties mįslėmis, kad tiesiog pamiršau, kad labai gerą trilerį su siaubo efektais galima sukalti tiesiog vienoje kosminėje stotyje. Įdomi gyvybės forma kiek priminė „Svetimo“ dalis, tačiau čia įtampos ir baimės tikrai netrūksta. Filmas absoliučiai pateisina savo mokslinės fantastikos žanro apibūdinimą, sukviečia gerai žinomus aktorius ir panardina žiūrovą į įtampos kupiną pasakojimą. Teįžvalgiau tik vieną didžiulę klišę – pačios istorijos struktūra. Kuo žinomesnis aktorius, tuo daugiau jo personažui lemta išlikti gyvam, todėl visiškai nenuostabu, kad greit mirė tiek Rusijos kosmonautė, vėliau ir japonas... Atseit netikėta pabaiga, kada susimaišė erdvėlaiviai, taip pat nebuvo netikėtas smūgis tokio tipažo filmui, lyg užuomina į tai, kad po kelerių metų kas nors kitas galėtų pratęsti šią istoriją po daugel metų, vaizduojant žmonijos kovą su šiais protingais siaubūnais.

Nežinau, kai kas turi nemažai pretenzijų šiai juostai, bando atrasti logikos trūkumų, tačiau ar reikia logikos paieškų ten, kur yra mokslinė fantastika? Mutuojanti protinga gyvybės forma ir kvaili kosmonautai erdvėlaivyje – ar gali kas labiau siutinti pramoginio kino žiūrovą, jei ne absoliutus žmogaus bejėgystės vaizdavimas, kai pats esi žmogus? Man tai patinka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Gerų minčių galia vietoj plastinės operacijos

Sveiki,

Kai aš gimiau, Madonna ko gero buvo tarp 20 ir 30 metų, šiemet ji švęs 60-metį. Neseniai, gerdamas rytinę kavą, peržiūrėjau naujienas. Kaip visada, neatsisakau ir pramogų pasaulio, ir... Aiktelėjau, kaip sensta mano kino įžymybės ir kaip neadekvačiai į tuos procesus reaguoja spauda. O dar baisesnis dalykas, apie kurį niekas nekalba žiniasklaidoje, (nes po to niekas nebesilankytų jų portaluose), kad mes senstame kartu su jais. Tai savaime yra gražu: gyventi šiame laike, savo kartoje, matyti visus besikeičiančius, geroje ir nelabai formoje, lyg mutuotume dvasiškai, priklausomai nuo įvairių gyvenimiškų situacijų ir periodų. 

Tarp tų visų įžymybių vienos paklausė, ar ji nesidarė plastinės, nes jos akys atrodo gyvesnės, liemuo plonesnis. Ir ji atsakė: ne, nesidariau, tiesiog šiandien mano tokios mintys ir todėl taip atrodau. Sakyčiau, labai geras atsakymas. Protingas atsakymas. Mintimis save pratęsiame ir pagyviname. Mintys yra daiktai. Norime gyvenimo kokybės? Galvokime ne apie senėjimą, o apie tai, kaip šiandien, dabar, ne rytoj ir ne poryt, ne tada, kai švies saulė, gausiu atostogų, bus pigesnė dešra, o dabar yra gerai.

Jūsų Maištinga Siela