Vinilinė plokštelė: Cher - "Greatest Hits" (Vinyl, LP) (1974)

Informacija apie albumą: Cher - "Greatest Hits" (Vinyl, LP) (1974)

Helovinas baigėsi, bet siaubas dar ne: kiek kainuoja Gabijos Grušaitės "Stasys Šaltoka"?

Sveiki,

Helovinas ką tik pasibaigė, tačiau manęs nenustoja gąsdinti sparčiai augančios kainos. Kiek kainuoja maža kukli grožinės literatūros knygelė citrininiu viršeliu? Pavyzdžiui, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka“ 111.99 eurų! Pamaniau, kad dvejinasi akyse ir „Akropolio“ kainų aparatas sublūdijo, tačiau perverčiau visas knygas ir visos po kuklią 111.99 eurų. Na, gerai... Gal ir per daug sublūdijo tas aparatas, tačiau nebepirkau šios knygos. Tiek to, kainos sugniuždė mano jautrią psichiką, o, kaip žinia, mes ypač paskutiniais metais reaguojame į kainų šuolį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Emeli Sandé - "Hurts" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šįkart škotų atlikėja Emeli Sandė (g. 1987) ir jos singlas „Hurts“ iš antrojo 2016 metais pasirodžiusio muzikinio albumo „Long Live the Angels“. Daina apie tai, kas skauda, deja, kažin kokio didelio populiarumo taip ir nesulaukė. Škotijos dainų tope įėjo į dešimtuką, Britanijoje pasiekė 22 vietą, daina daugelyje šalyje pateko į šimtuką.

Gimusi anglės ir tėvo iš Zambijos šeimoje atlikėja nuo ketverių gyveno Škotijoje. Griežtas tėvas buvo gana reiklus atlikėjai, tačiau jau vaikystėje buvo linkusi į muziką ir tebūdamas vos 11 metų parašė pirmąją dainą. Laikui bėgant pamažu atlikėja ėmė dalyvauti įvairiuose projektuose, kur ir buvo pastebėta. Atlikėja tikina, kad vienas iš jos įkvėpimo šaltinių – meksikiečių tapytoja Frida Khalo, kurios mažą portretą turi išsitatuiravusi ant dilbio.

Šiandien daina „Hurts“ man skamba gražiai, bet dar gražesnis visgi man pasirodė vaizdo klipas – toks ryškus, vizualiai gražiai pateiktas, tad siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti:

Žodžiai / Lyrics

"Hurts"

Baby, I'm not made of stone
It hurts
Loving you the way I do
It hurts

Hold tight. It's a sing-a-long
I'm alright, I'm alright, but I could be wrong, baby
I know you remember me
5'3 in the back of the library, come on
You could at least try and look at me
Oh man, oh man, what a tragedy, ha ha
Bang, bang, there goes paradise
Ah, shit, why we always had to roll the dice, la la
Heart beating irregular,
Two seats in the back of the cinema, hazy
Ah yeah, you're forgettin' that
And all the mad shit we did after that, crazy
Your heart's a cold November
I swear you're giving me shivers, shivers

Baby, I'm not made of stone
It hurts
Loving you the way I do
It hurts
When all that's left to do is watch it burn
Oh, baby, I'm not made of stone
It hurts

Hold on it's a marathon
Run fast, run fast like the rivers run, god damn
Never seen in the restaurant
I took a minute 'til the penny dropped, you know
My tears don't fall too often
But your knife is cuttin' me deep
Deep, deep, deep, deep, deep, deep, deep

Baby, I'm not made of stone
It hurts
Loving you the way I do
It hurts
When all that's left to do is watch it burn
Oh, baby, I'm not made of stone
It hurts

It hurts the way
That you pretend you don't remember
It hurts the way
That you forget our times together
Like the time
Laid in bed when you said,
"It's forever, baby."
I can't, I can't explain no more

Baby, I'm not made of stone
It hurts
Oh, loving you the way I do
It hurts
When all that's left to do is watch it burn
Oh, baby, I'm not made of stone
It hurts

Oh, baby, I'm not made of stone
It hurts
Loving you the way I do
It hurts

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašiūrė" / "Trobelė" / "The Shack"

Sveiki,

Kai prieš septynerius metus lietuviškai pasirodė Wm. Paul Young knyga „Trobelė“, visi bėgo jos pirkti ir skaitė ją daugelis net autobuse – reto fenomeno knyga su detektyviniais elementais apie atleidimą ir „susitikimą“ su Dievu. Neseniai šį alegorinį kūrinį ekranizavo Holivudas, pristatęs kaip filmą „Pašiūrė“ arba „Trobelė“ (angl. The Shack) (2017).

Kiek pamenu, knyga man išties patiko dėl greito skaitymo ir įsitraukimo, tačiau, kaip ir daug žadančios paantraštės apie gyvenimo pasikeitimus, tebuvo dar vienas reklaminis triukas. Niekas po šios knygos, o tuo labiau po šio „prasmingo“ filmo žmogaus gyvenime nepasikeis. Knyga, žinoma, turi didesnė įtaigos ir poveikio, nei šis filmas. Filmo scenarijus gal kiek ir intriguoja, tačiau filmo realizavimas ganėtinai pataikaujantis masinės kultūros vartotojams. Veikiau filmas išėjo kaip gražiai patrauklus paveiksliukas, nei sakralus ir netikėtas alegoriškas kūrinys.

Nufilmuotas stačiai nuvalkiota holivudine maniera, mano galva, kiek nustekeno pačią istoriją. Filosofinė gelmė ir negalėjo būti kažin kokia beribė, nes pati knyga, gerai ją paknebinėjus, afišuoja labiau idėjinę formą, o ne turinį. Pagrindinį vaidmenį sukūrė puikusis „Įsikūnijimo“ (2009) aktorius Sam Worthington bei „Oskaro“ laureatė Octavio Spencer, kurie iš esmės pademonstravo neįsimenančius vaidmenis, kadangi juose daug teatrališkumo, pauzavimo ir kitų negyvų dalykų, kurių pilna holivudinio turinio filmuose. Bet ko gi norėti iš tokio fantastinio filmo? Tai tarsi naujasis Piteris Penas tik kiek kitoks patosas. Iš esmės filmas labai tinkantis šeimai, nes jo istorija apima įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovų amplitudę, tačiau norintiems įdomesnio turinio, manau, kad yra tikrai vertesnių ir geresnių filmų už „Pašiūrę“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Tautos begėdžiai, darantys meškos paslaugą

Sveiki,

Šis mėnuo pasižymi viena ryškia ypatybe: ups leptelėjau. Ir ne bet kaip, o patraukiant dantį per autoritetus, stabus ir nacionalizmą. Pirmoj auka – Juozas Statkevičius, davęs propagandiniam Kremliaus laikraščiui skandalingą interviu apie sunkiai gyvenančius lietuvius. Tiesą sakant, kažkas išvertė jo žodžius ir jeigu ne viena kita sakinio ir minties traktuotė, beveik visas Juozo Statkevičiaus pasisakymas bemaž būtų išties teisingas: emigracija, nuolatinis balansavimas ties skurdo riba, jo paties motinos išlaikymas ir t. t. Viskas suprantama ir viskas pateisinama, tik nepataisoma tai, kad jo žodžius nusigriebė propagandininkai ir reprezentavo Lietuvą kaip išsiilgusią sovietinio botago.

Andriaus Tapino reakcija ir kitų tautiečių gal ir „normali“, jeigu būtų apie tai parašęs koks „Valstiečių laikraštis“, argi kas būtų bent amtelėjęs? Apie tai, kaip skauda, kai tauta kraujuoja? Bet rusų žiniasklaidoje mūsų skauduliai staiga tampa kažin kokiu propagandiniu ginklu. Šįkart norėčiau šiek tiek apginti Juozą Statkevičių ir jo kai kuriuos pasisakymus, nes jie tikrai nėra iš piršto laužti, tačiau tapęs propagandinių pinklių auka tapo dar ir dvigubu atpirkimo ožiu – tautiečių užmėtytu, kaip pats Andrius Tapinas įvardijo, „skuduru“. Paskutiniu metu Andrius Tapinas ne toks maladiec, kažkaip vienas pirmųjų, kuris suskuba nuteisti, užuot pateisinęs, tarsi  įsuktas į tų teisuoliškų mechanizmų sraigtus dirba pagal programą raganų medžiotoju kaip pirmūnas.

Antroji šio mėnesio žvaigždė – Rūta Vanagaitė, kuri tiesiogine žodžio prasme „susiėdė“ pajutusi skandalingo žodžio reikšmę ir galią. Demaskuoti tautos autoritetus ir „netikrus“ didvyrius gal ir neblogas „darbas“: pusė tautos visada mylės, kita – nekęs. Išimti R. Vanagaitės knygas iš rinkos gana radikalus žingsnis. Vienu metu norėjosi iškart aplėkti knygynus ir nusipirkti (oi, kokią vertę jie po to turės!), nes nepamenu šiuolaikinio rašytojo, kuris taip staigiai būtų uždusintas, kad ir tos pačios leidyklos, kuri nešė kartu šį Trojos arklio galvą pro vartus.

Neskaičiau nė vienos R. Vanagaitės knygos, tad man lengviausia, aišku, nuteisti – toks mažiausiai žinančių „darbas“. Mane domina ne pats knygos turinys, kiek socialinis reiškinys iš paikos vaikiškos antisemitizmu pradvisusios dainelės „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Šįkart tautoje kas tik netingi karšia R. Vanagaitės kailį. Kaip paskutiniu metu mes „mylime“ prasikaltusius. Iš vienos pusės: taip, reaguoti ir ginti tai, kas brangu – būtina, o kita pusė – kažkoks žurnalistinis išeskaluotas šou, kuriame dega ir spragsi raganų laužai.

Dviprasmiškos man mūsų tautos reakcijos į „prasikaltusiuosius“, labai dviprasmiškos. Kai kas tai vadina tautos prabudinimu ir sąmoningumu, bet iš kitos pusės nacionalistiniai povandeniniai vandenys būna labai jau drumsti, ar taip nemanote?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amin Maalouf "Pasiklydę"

Amin Maalouf. „Pasiklydę“ – Vilnius: Žara, 2016 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Nesu perskaitęs daug grožinės literatūros knygų, kurias įvardyčiau kaip islamiškų valstybių pasaulėžiūrą vaizduojančius kūrinius. Viena tokių gyvenime įsimintinesnių visgi buvo Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą. Štai libanų kilmės prancūziškai rašantis Aminas Malufas (Amin Maalouf), kadaise pelnęs net Gonkūrų literatūros premiją, savo vienu naujausiu romanu Pasiklydę (pranc. Les Desorientes) atrodo gana kosmopolitiškas.

Knygos įvairumą pasaulinėje politikos ir religijos arenoje tikriausiai nulėmė tai, kad autorius ne vieną dešimtmetį gyvena Prancūzijoje ir kol kas neketina grįžti į gimtąjį Libaną, ką padaro tarsi jo paties romane esantis prototipas Adamas, kuris po 25 metų pertraukos grįžta į kadaise karo nusiaubtą tėvynę, kad suvestų asmenines sąskaitas ne tik su praeities draugais, bet ir su aptakiomis sąvokomis kaip kultūra, gimtoji žemė, tėvynė ir t. t.

Pirmasis įspūdis po keliolikos puslapių gana geras, nes taip, kaip rašo Artimųjų Rytų rašytojai, nerašo kiti: stilius persmelktas paprasto kasdieninio pagarbos ir sakralumo įspūdžio. Suprantama, gurmaniškos literatūros šalyje Prancūzijoje toks pasakotojo kalbėjimo įspūdis, kad ir ne naujas, tačiau vis tiek egzotiškas dalykas. Būtent sakinių struktūrose, kuriose nebelieka metaforinio kalėjimo, vis dar juntamas islamiškos šalies kalbėjimo dvelksmas: čia vyrai nesidrovi vienas kitą dažnai apkabinti, kreiptis į draugą ir vadinti jį „broliu“, bučiuoti ir t. t., ko iš esmės Vakarų kultūroje mačistinio įvaizdžio ir vyriškumo stereotipinių įvaizdžių prisodrintoje kultūroje apstu su kaupu.

Rytų žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai tampa netgi egzotiški, tačiau autoriui pavyko palikti religinius niuansus antrame plane ir radikalūs islamistiniai niuansai tėra tik vienas iš komponentų, papildančių iš esmės gana universalią „Bizantietišką“ draugų būrelį, kuriame spiečiasi ir krikščionys, ir žydai, brėždami gana kosmopolitišką Rytų pasaulį, kurį pamažu sugriauna vietiniai karai ir įsiviešpatauja radikalusis islamas. Nepaisant to, romano šerdimi tampa ne religija, bet Adamo prisiminimai apie praeitį, kuriuos jis bando susieti su savo Adamo (pirmuoju žmogumi) vardu ir jo likimu, kuris tampa ir  pagrindinio veikėjo likimu.

Romane stebina gana laisvas rytų moterų gyvenimas, pvz., Semiramidė, kuri tėra našlė, įkūrusi viešbutį, tačiau ji nesibodi įsivelti į makabrišką romaną su Adamu, atvirai telefonu aptarinėdama savo jausmus su meilužio mergina Doloresa. Tokie santykiai atrodo perdėtai liberalūs, tačiau žinant arabų pasaulio keistumus, nenuostabu, kad gali būti ir šitaip, kaip aprašo autorius.

Nestinga ir kitų Adamo jaunystės draugų paveikslų, kurie iš dalies primena karnavališkai persotintą tam tikrą Vakarietišką literatūrą. Pavyzdžiui, Adamo draugas Albertas, norėjęs nusižudyti, staiga karo išvakarėse pagrobiamas, vėliau persikelia gyventi į JAV, kur pradeda aktyvų homoseksualisto gyvenimą. Niekada negalėjęs savo draugams pasisakyti apie save, jis taip pat grįžta kaip svetimas į savo žemę. Kitų draugų gyvenimai ne ką mažiau margi: Najimas gyvena Brazilijoje ir daug geria ir valgo, todėl yra storulis. Dvynių Ramzio ir Ramerio gyvenimai itin skirtingi: vienas iš jų tapo vienuoliu asketu, o kitas – turtuoliu, kuris nežino, kokiame pasaulio kampelyje rytoj nubus. O štai Bibalio brolis tapo radikaliu islamistu... Ar įmanoma po tiek daug metų vėl visiems susirinkti į krūvą ir būti vėl draugais, nepaisant 25 metų skirtingos patirties? Atrodo, kad Adamui tuoj pavyks stebuklingai iš viso pasaulio sukviesti praėjusio gyvenimo draugus, tačiau skaitytoją nuolat persekioja nuojauta, kad surinkti buvusio gyvenimo šukes neįmanoma...

Rašytojas Amin Maalouf.

Pasiklydę pats pavadinimas iš esmės pateisina, ką padaro karas su žmonių gyvenimais, tačiau, pasirodo, karas tėra tik viena iš priežasčių, o iš tikrųjų tautos vaikai pasiklydę ne po pasaulį, bet tarp laiko, kitaip sakant, savo patirčių ir atskirčių, atminties ir dabarties. Adamas nuolat rašo dienoraščio pobūdžio tekstus apie savo patirtis ir jausmus grįžus į tėvynę, savo išdavystę Doloresai ir t. t., instinktyviai bandydamas sugrįžti į tas dienas, kai dar nebuvo nukirsta bambagyslė su tėvyne. Kartais atrodo, kad Adamui tėvynė yra ne žemė, ne seniai bankų atimtas prabangus namas, bet tie draugai, kurie niekada nebebus tokie, kokie jie buvo studentavimo laikais. Adamo misija neįmanoma, gaudyti prarastą laiką, ieškoti pasikeitusiuose drauguose tų veidų ir jausmų, kurie buvo jaunystėje prieš karą. Tai iš tikrųjų varginantis pagrindinio veikėjo darbas, kuris liudija, jog veikėjas jaučiasi iš dalies kaltas, kad šitiek metų buvo apleidęs tėvynę ir draugus. Savotiškas atpirkimo aktas per emocinę atmintį yra dar vienas paklydimo labirintų, kurį kuria A. Maalouf.

„Tiesą pasakius, tai veikiau kelionė laiku, negu erdve. Iš pažiūros atrodo, kad grįžau atnaujinti ryšių su jaunystės šalimi, bet į šalį aš net nežiūriu, tik ieškau joje savo jaunystės pėdsakų. Aš abejingas daiktams ir žmonėms, kurių nepažinojau ankstesniame gyvenime. Nenoriu nieko išmokti, nenoriu atgaivinti to, kas man jau buvo artima. Taip, ieškau, ieškau griuvėsių, pėdsakų, liekanų. Viskas, kas nauja, man atrodo kaip nepageidaujamas įsiveržimas į mano svajonę, kaip mano atsiminimų įžeidimas, kaip agresija (287 p.)“.

Kai kurie pagrindinio veikėjo pasvarstymai man buvo ypač artimi. Daug sveiko žvilgsnio į ginklavimąsi, į paprasto civilio santykį su valstybe ir perdėtą pareigą ginti valstybę, kuri tau pačiam nieko neduoda.

Knygą iš prancūzų kalbos vertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė, kurios verstinė knyga antrąkart iš eilės tapo geriausia ir vertingiausia išversta knyga. Vertimas gal ir geras, tačiau Dieve tu brangus, atleisčiau visus leidyklos Žaros dailininkus, nes jų knygų viršeliai apgailėtinai baisūs. Atleiskite, tačiau niekada į rankas nebūčiau paėmęs tokios knygos, kuri primena leistas knygas prieš 20 ir daugiau metų, o jau tas baisus pavadinimo šriftas – apsaugok Viešpatie! Ir jei ne puikaus vertimo reklama, kažin, ar Pasiklydę kada būtų atsidūrę mano rankoje.

Šiaip nemėgstu teksto, kuris sudurstytas iš įvairių žanrų, kai epiniame tekste įsiterpia visokie dienoraščio intarpai, – kas ir buvo šiame romane, – bet autoriui pavyko išlaikyti harmoniją tarp skirtingų teksto pobūdžio ir papasakoti švelnia pasakotojo tonacija sopulingą praradimų istoriją, keliant kosmopolitines problemas šiandien iš esmės labai artimas Lietuvai, kai mūsų pačių tautiečių tiek daug išvažiavusių ir turinčių savų skaudžių patirčių netgi pretenzijų tėvynei. Pasiklydę priminė Orfėjo kelionę iš požemio su Euridike, tik šįkart Adamas po 25 metų atsigręžęs į savo praeitį, šalį ėmė ir paklydo teisindamasis pats ir bandydamas kitus pateisinti, atleisti ir sudurstyti tai, kas iš esmės kiekvieną iš mūsų traumuoja savaip – atskirtis su gimtąją žeme ir savo tautine tapatybe.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Aktorius Kavin Spacey smurtautojas ar auka?

Sveiki,

Kaip Holivude susigadinti reputaciją? Seksualiai duokite inerciją bet kokiai provokacijai ir štai nutiks Jums taip, kaip nutiko žymiam aktoriui Kevin Spacey, kuris paskutinius metus intensyviai dirbo ties Netflix projekto „Kortų namelis“ – labai populiaraus amerikietiško serialo apie amerikietiškos politikos užkulisius.

Prieš daugel metų 1985 metais K. Spacey būdamas neblaivus pargriovė į lovą 14 metų paauglį, kuris išsigandęs po to ėmė ir pabėgo. Žinoma, gestas išties nedovanotinas ir tai traktuojama kaip nusikaltimas, tačiau jokių prievartinių glamonių ar tuo labiau fizinės jėgos nebūta, o pasekmės aktoriui siaubingos – jis turėjo prisipažinti esąs homoseksualus, o Netflix, jausdama visuomenės spaudimą, nutraukė „Kortų namelio“ kūrimą. Aktorius be darbo, buvęs paauglys dabar jau suaugęs diedas mėgaujasi fotoaparatų dėmesiu ir šypsodamasis pozuoja su „Žvaigždžių karų“ marškinėliais, o pajamos už bet kokį interviu jam plaukia kaip Grenlandijoje tirpstančių ledkalnių gėlas vanduo...

Seksualumas, mano galva, tėra dar vienas būdas pasipelnyti, nesvarbu ar tai būtų kriminalas, ar akivaizdžiai išreklamuotas skandalas. Mano galva, per anksti paskubėta su K. Spacey, kitą vertus, tai rodo dvi skirtingas medalio puses: kalbėti apie seksualinį išnaudojimą būtina, kitą vertus – tai gali būti pernelyg sureikšminta ir sugriauti kitų žmonių gyvenimus, neįžvelgiant tikrų seksualinių išnaudojimo būdų, o tik siekiant sau naudos, kas K. Spacey atveju, mano galva, ir nutiko... Ar pastebėjote, kaip kartais įstatymai gali eiti prieš patį žmogų?

Jūsų Maištinga Siela