Gera naujiena viena
nevaikšto. Daug gerų knygų pasirodo ne kasmet, o jau kas mėnesį, tik spėti
ryti, o beryjant neapsiryti. Kažkada „Alma littera“ išleidusi Kazou Ishiguro
romaną „Dienos likučiai“ po Nobelio paskelbimo suskubo perleisti leidykla „Baltos
lankos“. Nieko nuostabaus, kad leidyklos iškart reaguoja į tokius komercinius
vėjus, nes reaguoja ir skaitytojai.
Ne vienas man rašė
asmeniškai klausdami, ar aš savo „Dienos likučių“ egzempliorių kartais
neparduodu. Žinoma, kad ne. Nes buvau prieš trejetą metų pats sunkiais būdais
ją „sumedžiojęs“, tačiau beveik neabejojau, kad „Alma littera“ perleis, tačiau
kažkaip suskubo „Baltos lankos“ – ir gerai. Dabar literatūros gurmanai galės pasmaližiauti,
nes ši subtili, lėta ir filosofiška knyga ne kiekvienam, tačiau išties
kokybiškai parašyta ir su matomai geru vertimu į mūsų brangiąją gimtąją kalbą.
Šią fotografiją, tenka
dabar jau prisipažinti, „pasivogiau“ nuo skaitytojų facebook sienos. Kad ir kas ją padarė, mane labiausiai sudomino šio
paveikslo autorius. Ypač šių dienų įvykių kontekste, kai Gedimino kalnas lupasi
tarsi banano žievė, atverdamas savo istorinius geologinius pamatus.
Kas žino, kas to kalno
viduriuose tūno? Kokios paslaptys, kokie sutempti akmenys ir palaikai ten
miega? Matosi man nežinomo autoriaus laki fantazija tiesiog pratęsia lyg istorinius
pamatus į mums dar nepažintas gelmes.
Kai pirmą kartą išgirdau Camila Cabello dainą „Havana“,
kuriai antrina Young Thug, pamaniau,
ši šiuolaikiška daina kuo puikiausiai tinka man. Toks būgninis ritmas ir lyg iš
senųjų kino filmų primena kubietišką dainelę.
Iš kur toji naujoji
muzikos žvaigždė? Kodėl nieko apie ją iki šiol negirdėjau, o YuTube kanalas jau
skaičiuoja šimtus milijonus peržiūrų. Camila Cabello gimė 1997 m. (dabar jai
jau 20 m.) ir yra kilusi iš, kaip jau supratote, Kubos. Atlikėjos kelias
prasidėjo 2012 metais, kai ji ryžosi dalyvauti „X faktoriuje“, tačiau tuokart
atlikėja net nebuvo parodyta eteryje, kadangi ji greitai iškrito ir nepraėjo į
tolimesnį turą. Netrukus po metų ji vėl dalyvavo ir buvo „prijungta“ prie itin
populiarios muzikos grupės „Fifth Harmony“, tačiau 2016 metais grupė pradėjo
byrėti ir atlikėja išėjo paskelbusi, kad pradeda solo karjerą.
Iš būsimo jos albumo jau
pasklido keletas singlų ir galiu pasakyti, kad jos muzika išties kabina: Lotynų
Amerikos ritmai derinami su tai, kas šiandien populiaru paauglių ir jaunimo pop
muzikos tarpe. Kiti singlai manęs tiek nesudomino, kiek įdomus pasirodė „Havana“, kuris kol kas yra
sėkmingiausias atlikėjos kūrinys. Pirmąsias top pozicijas ji pasiekė tokiose
šalyse kaip Slovakija, Škotija, Latvija, Britanija ir Čekija. Amerikoje Billboard hot tope aukščiausia antroji
vieta. Ne ką prasčiau ir su pardavimais. Auksiniu singlu tapo tokiose šalyse kaip
Britanija, Prancūzija, Belgija, Ispanija, Vokietija ir Italija. Platininiu – Australijoje
ir Naujojoje Zelandijoje.
Siūlau pasiklausyti ir
pasižiūrėti vaizdo klipą.
Audio versija:
Vaizdo klipas:
Žodžiai / Lyrics
"Havana"
(feat. Young Thug)
[Camila
Cabello:]
Havana, ooh na-na (ay)
Half of my heart is in Havana, ooh-na-na (ay, ay)
He took me back to East Atlanta, na-na-na
Oh, but my heart is in Havana (ay)
There's somethin' 'bout his manners (uh huh)
Havana, ooh na-na
He didn't walk up with that "how you doin'?"
(When he came in the room)
He said there's a lot of girls I can do with
(But I can't without you)
I knew him forever in a minute
(That summer night in June)
And papa says he got malo in him
He got me feelin' like
Ooh... I knew it when I met him
I loved him when I left him
Got me feelin' like
Ooh... and then I had to tell him
I had to go, oh na-na-na-na-na
Havana, ooh na-na (ay)
Half of my heart is in Havana, ooh-na-na (ay, ay)
He took me back to East Atlanta, na-na-na (uh huh)
Oh, but my heart is in Havana (ay)
My heart is in Havana
Havana, ooh na-na
[Young Thug:]
Jeffery
Just graduated, fresh on campus, mmm
Fresh out East Atlanta with no manners, damn
Fresh out East Atlanta
Bump on her bumper like a traffic jam (jam)
Hey, I was quick to pay that girl like Uncle Sam (here you go, ay)
Back it on me, shawty cravin' on me
Get to diggin' on me (on me)
She waited on me (then what?)
Shawty cakin' on me, got the bacon on me (wait up)
This is history in the makin' on me (on me)
Point blank, close range, that be
If it cost a million, that's me (that's me)
I was gettin' mula, man they feel me
[Camila Cabello:]
Havana, ooh na-na (ay, ay)
Half of my heart is in Havana, ooh-na-na (oh, ay, ay)
He took me back to East Atlanta, na-na-na (oh no)
Oh, but my heart is in Havana
My heart is in Havana
Havana, ooh na-na
Ooh na-na, oh na-na-na
Take me back, back, back like
Ooh na-na, oh na-na-na
Take me back, back, back like
Ooh na-na, oh na-na-na
Take me back, back, back like
Ooh na-na, oh na-na-na
Take me back, back, back
Yeah, ay...
Ooh...
Take me back to my Havana...
Havana, ooh na-na
Half of my heart is in Havana, ooh-na-na (oh, yeah)
He took me back to East Atlanta, na-na-na
Oh, but my heart is in Havana
My heart is in Havana (ay)
Havana, ooh na-na
Uh huh
Oh na-na-na...
No, no, no, take me back
Oh na-na-na
Havana, ooh na-na
Yra Vilniuje, prie
Katedros, tokia į grindinį įmūryta laimės plytelę, ant kurios atsistojus galima
sugalvoti norą. Dažnas ten besisukdamas apie save pasidaro ne vieną asmenutę,
tačiau paskutiniu metu traukos objektu tapo griūnantis Gedimino kalnas. Prie
Valdovų rūmų žmonės stojasi į eilę, kad galėtų pasidaryti nuotrauką prie
nuošliaužomis „pasipuošusio“ kalno.
Nuotrauka tragedijos
akivaizdoje. Kiršinančios tautą, biurokratinius ryklius baseine dėl įmesto
mėsgalio, o kalnas „gyvena“ sau. Sunkiai geria kaip kempinė dosnų dangaus
vandenį ir tirpsta kaip šokoladinių ledų kaugė. Šią tragediją suvokiau jau po
savo asmenutės, kurioje šypsojausi. Kaip r visi.
Lukiškių aikštės nykuma
tiesiog pribloškė. Jau geriau nieko nebūtų darę, palikę tą rausvą smėliuką ir
gėlynus, nes dabar sukišti pinigai taip, kad net nematai, kur jie pasidėjo?
Tikriausiai paauksuotiems vamzdžiams po tomis to paties tipo plytelėmis,
kuriomis grįsti prospekto šaligatviai? Penki projektai dėl paminklo nesujaudino.
Kėlė daug abejonių, o savivaldybė leido rinktis piliečiams, bet kad rinktis
nėra iš ko. Andrius Mamontovas buvo pasiūlęs Lietuvoje statyti piramidę,
didesnė už Cheopso, dėl kurios žmonės atvažiuotų iš viso pasaulio. Ši idėja
juokinga, bet tikrai geriau veikianti, nei tie projektai stenduose po dosniu
lietumi.
O kas per Seimo užmojis „stiprinti
šeimą“? Didesnės nesąmonės nesu matęs per paskutinį mėnesį. Kažkoks populizmu
dvokiantis briedas. Kaip įstatymu
gali sutaikyti šeimos narius, sustiprinti vaikų ir tėvų ryšį, mažinti skyrybas
ir sumažinti į šulinį metamų vaikų skaičių? Tik matau, kad įstatymas nukreiptas
prieš šeimų įvairovę – vienalyčius santykius, gyvenimą nesusituokus ir t. t.
Vienos pusės moralines nuostatas „įteisinančius“ įstatymus, kurie iš esmės
nieko neduoda, o tik atima iš kitų, atrodo kaip visada po gražiais žodžiai „šeima“,
„tradicijos“, „patriotiškumas“ tokie buki ir atgyvenę, kad grįžtame į kažkokį
sovietinį pasaulį. Manau, tokius įstatymus kuria „senų gerų vertybių“ ištroškę
senstelėję bukagalviai, kurie nori kaip geriau,
bet kaip visada padaro eilinį bereikšmį š... Užuot padėję žmonėms
išgyventi, jie teisina, kas ir taip formuojama be įstatymo.
Paskutiniu metu
nebemokame „suvairuoti“ savo idėjų, pamatuoti jų naudingumo ir viskas nuslysta
paviršiumi, investuojant daug laiko, jėgų ir pinigų. Vardan ko, jūs man
pasakykite, tokie projektai kaip Lukiškių nesąmonė ir anekdotinis šeimos
stiprinimas yra daromi?
Oi, dirbam, dirbam... Kas
kad ne tą, ką reikia.
P. S. Maištinga siela vėl
tapo skundų ir pasipiktinimų kampeliu, bet nelaiko liežuvis, žinokit.
Sunkiai įtikimą istoriją
bandė papasakoti suomių režisierius Dome Karukoski, sukūręs biografinę juostą „Tomas iš Suomijos“ (angl. Tom of Finland) (2017), kuris atstovauja
Suomijai kaip geriausias užsienio šalių filmas į „Oskarus“. Po slapyvardžiu „Tomas
iš Suomijos“ slepiasi realiai egzistavęs suomių menininkas Touko Valio
Laaksonen (1920-1991), kuris išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą savo menu paveikė
ne tik gėjų ir lesbiečių kultūrą, bet praktiškai buvo vienas iš novatorių
suformavusių LGBT įvaizdį pasaulyje – smarkiai fetišistinį ir atvirai
seksualinį.
Filme „Tomas iš Suomijos“
pasakojama nuo veikėjo dalyvavimo pasauliniame kare iki jo mirties 1991 metais.
Filmas momentalus ir sukurtas kruopščiai pagal holivudinę manierą, todėl ypač
tinka masinio kino žiūrovams. Ne viskas, kas tinka masėms yra pigu ir nyku, šis
filmas taip pat yra vienas iš išimčių. Suomija be galo didžiuojasi šiuo
menininku, net yra išleidusi pašto ženklų su autoriaus darbų fragmentais, kas Lietuvoje
tikriausiai būtų net gėda ir net uždrausta. Įsivaizduojate Lietuvą
reprezentuojantį pašto ženklą su fetišistine gėjų simbolika? Apsaugok Marijos
žemelės šventuosius, tačiau filmas visgi neaplenkė Lietuvos ir kino teatras „Pasaka“,
palaikydamas LGBT švietėjišką veiklą, filmą visgi parodė, sukviesdamas žinomus
LGBT narius ir juos palaikančią Vilniaus bohemą.
Grįžtant prie filmo,
galiu pasakyti, kad filmas nepatogus tik tiems, kurie save „stato“ į
mačistinius ar religinių dogmų stereotipinius rėmus, kurie nuo vaikystės žino,
kuo dera šlykštėtis, o kuo ne. Filme nemažai erotinių scenų, hipiškų ir LGBT
bendruomenei būdingų „palaidų“ gyvenimo būdo vazdinių, kurie gali jautrią
lietuvišką širdį daužyti į pasipiktinimo šipulius, tačiau filmas ne vien edukacinis
ir meninis kūrinys, liudijantis neįtikėtinai kažkada konservatyvią buvusią
Suomiją, kada už vakarojimą su vyrais galėjai gauti karcerio, bet byloja ir
apie engiamas plačiosios visuomenės seksualinių mažumų likimus, mažumas, gyvenančias savo
gyvenimą šiaip jau iš pirmo žvilgsnio sunormatyvintoje visuomenėje.
Fragmentas iš T. V. Laaksonen kūrybos LGBT tema.
Protingesnis ir
įžvalgesnis žiūrovas visoje šioje meno ir seksualinės revoliucijos įvairovės
kontekste pamatys žmonių, kurie negali sukurti heteroseksualios, vadinamosios „tradicinės
šeimos“ fiziškai, todėl savo nerealizuotą meilę jie nukreipė į kūną, į tokį
keistai palaidą gyvenimą, nes gi kažkur plačiosios visuomenės atstumtą save tenka
realizuoti. Kaip tai padaryti, jeigu ne per kūną, nes religinis pasaulis,
politika ir kas tik nori, šiuos LGBT žmones buvo atstūmę.
Filmas įtraukiantis, jame
nemažai siužetinės įtampos, tačiau kažin kokio stebuklo nesitikėkite,
režisūrinė išmonė kryptingai veikia biografinės reprezentacijos fronte nei
pasakojant iš gelmės apie Tomo asmenybę. Nepaisant visko, filmas man patiko ir
didaktinė reprezentacija nė kiek neerzino, o holivudinė maniera netgi padėjo „nueiti“
su herojumi nuo karo zonos iki karštų Kalifornijos krantų. Tiesą sakant,
nepamenu filmo (išskyrus kelis apie dizainerius), kurių menas būtų pastatęs ir
suformavęs ištisos visuomenės kultūrinį pagrindą ir padėjęs išreikšti seksualine
prasme šitaip atvirai.
Olivier
Bourdeaut. „Belaukiant Bodžanglio“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017 –
142 p.
Sveiki, skaitytojai,
Po Leilos Slimani Lopšinės, kuri tapo bene geriausia
vasaros knyga, vėl pateko trumpa šiuolaikinio prancūzų literatūra – Olivier BourdeautBelaukiant Bodžanglio.
Tiesą sakant, nei knygos viršelis, nei tuo labiau toks neaiškus knygos
pavadinimas mano dėmesio nepatraukė, o patraukė visgi knygos apimtis ir
anotacija knygos gale. Taip, mane vis dar ypatingai veikia reklamos pažadai,
kurie retais atvejais visgi būna ne tokie melagingi.
Belaukiant
Bodžanglio pavadinimas „pasiskolintas“ iš Ninos Simone dainos Mr. Bojangle, kuri yra, tiesą sakant,
net ne N. Simone daina, ji tik perdainavo šį kūrinį, bet tai padarė dar geriau
už originalą. Taigi knygos viršelyje besisukančios vinilinės plokštelės sako,
kad tai nostalgiški laikai, tačiau tose hipių aštunto dešimtmečio „įkalintoje“
dvasioje veriasi jau ne tokios mielos temos – ūmios depresijos ir bipolinis
vieno iš pagrindinio personažo sutrikimas.
Tiesą sakant, autorius
strategiškai pasirinko tinkamą „priėjimą“ prie masinės literatūros raiškos –
apie sunkius dalykus kalbėti iš šmaikščios, kiek suaugusio sąmonei iškreiptos
vaiko suvokimo pozicijos, todėl pirmoji knygos pusė atrodo kaip cirkas,
nesibaigiantis šiuolaikinis Don Kichoto ir Munhauzeno kryžminis pasakojimas
apie Adamsų šeimynėlės serialo vertą
pasaulėžiūrą. Netrukus nesibaigiančios berniuko linksmybės su bohemiškais
tėvais ir papūga baigiasi, nes pamažu vaikas ima suvokti, kokiame iškreiptų
veidrodžių karalystėje gyvena – bipoliniu sutrikimu serganti motina yra
neprognozuojama. Motina, kuri nuolatos geria ir gyvena nesibaigiančiame
vakarėlyje pagal Mr. Bojangle dainą,
tačiau stojus plokštelei, ateina sutemos ir kaskart vis sunkesnės. Mažam
vaikui, kuris mato savo motiną unikalią ir pačią meiliausią, tikriausiai
sunkiausia paneigti, kad ji iš tikrųjų yra nesveika motina.
Rašytojas Olivier Bourdeaut.
Šokiruoja tėvo pozicija,
kuri iš pradžių atrodo eilinė bohemiškos sielos bendrystė su žmona, tačiau jis
vėliau prisiima atsakomybę, galvodamas apie sūnų, bet iki galo neužtenka ryžto.
Vyro santykis su sūnaus motina grįstas besąlygine meile, kuri reiškiasi žaidimo
forma, pvz., kasdien jis savo žmoną vadina vis kitu vardu, o žmona galvoja, kad
jis yra jos senelis. Kartais visko supainiojimas atrodo chaotiškai žaismingas,
tačiau košmaras slypi žiūrint, kaip tai paveikia augančio vaiko pasaulėžiūrą,
kuris šias žaidimo taisykles priima kaip normalų gyvenimą.
Visą laiką, skaitydamas
šią istoriją, sergančią motiną įsivaizdavau esančią panašią į nepaprastai gero serialo
„Begėdis“ Frenko žmoną Moniką, kuri sirgo bipoliniu sutrikimu ir savo vaikų
gyvenimus pavertė pragaru. Bandant suvokti, apie ką autorius rašo, derėtų bent
kiek įsivaizduoti, kaip toks sutrikimas iškamuoja šeimą, tad šioje knygoje
nepaprastai svarbi pasakotojo kalba.
Kadangi istoriją pasakoja
suaugęs sūnus, apmąstydamas nestandartišką savo vaikystę, atrodo, kad visos problemos
„suminkštinamos“ ir idealizuotos vardan verbaline kalba nepaaiškinamo motinos
ir vaiko ryšio, kurio negali paminti jokia liga ir joks sutrikimas. Kaina,
kuria sumokėjo šioji šeima, šokanti prisitaikėlišką makabrišką idealios
bohemiškos šeimos šokį pagal Mr. Bojangle
tėra tik miražas. Šiame miraže netrukus atsiskleidžia palūžęs tėvas, kuris,
nusimetęs bohemiško įvaizdžio jungą, ima spartinti įvykį. Jo dienoraščio
intarpai lyg per „apsinešėlių“ rūką leidžia pamatyti, kokią realiai gyvenimą
gyvena šioji šeimynėlė: vaikas, neturintis draugų ir normalios mokyklos kalbasi
su papūga, nuolat neprognozuojanti žmona, įkeistas būstas, sukeltas gaisras,
baimė netekti ir vieno, ir kito, šurmulingi ir nepadorūs vakarėliai, vaikas
įvykių sūkuryje...
Išties šiame mažame
romane autoriui pavyko išgauti daugiamatį, perspektyvomis grįstą dramatišką
pasakojimą, kuris nejuokingai linksmina ir kartu baugina. Knygą užbaigiau
važiuodamas traukiniu, o po jos dar ilgai žiūrėjau į lempų nutviekstus tamsius
langus, galvojau apie Mr. Bojangle ir
jau suaugusį pasakotoją ir tą sudėtingą augančio žmogaus pasaulį, jo
pasaulėžiūros formavimą sudėtingomis ir tik meilės ryšiais paaiškinamą
iškreiptą loginį pasaulį. Staiga prisiminiau, kaip purkštavau, kai pradėjau
skaityti šią knygą ir kaip norėjosi man ją mesti į šalį ir dabar, žiūrint į jos
viršelį, dingteli tas lipšnus ir įkyriai malonus jausmas, kad ką tik
perskaičiau tikrai gerą knygą, kurios potekstes dar reikia apmąstyti iš naujo,
kad šio pasakojimo koridoriuose atsivertų į saldainių popierėlį suvyniotos nesaldžios
prasmės.
