Filmas: "Pirmiausia jie nužudė mano tėvą" / "First They Killed My Father"

Sveiki,

Režisierei ir aktorei Angelinai Jolie rūpi socialinis karo ir bado kontekstas – praktiškai visi jos kurti filmai, išskyrus avantiūrų kurortinį filmą „Prie jūros“, yra būtent apie vienaip ar kitaip karo paliestus žmones („Nepalaužiamas“, „Kraujo ir medaus šalyje“). Šįkart ji kuria filmą „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ (angl. First They Killed My Father) (2017), kuris pasakoja apie Kambodžoje įvykusius kruvinus politinius perversmus. Kaip ir visi tokio masto politiniai perversmai trečiosiose šalyse yra primityvumo galios išraiška, tad filmas kiek primena jau matytus kitus panašios tematikos filmus, ypač „Ruandos viešbutį“.

Iš pirmo žvilgsnio – filmas apie karo neteisybę ir žiaurumą, kurių centre atsiduria pasiturinti šeima, nublokšta į karo pamazgų duobę. Pagrindinis veikėjas – maža mergytė, pasižyminti itin aštriu nuovokumu. Ilgi sekinantys tranzitiniai žygiai – tai vaiko sąmonę formuojantis nesaugumo jausmas ir kiti rezerviniai giluminiai dalykai šiame filme, kaip ir „Nepalaužiamas“ suskamba kažkaip pernelyg preciziškai holivudiškai. Režisūrinės manieros nepaslepia netgi visiškai nekomerciniai, praktiškai niekam nežinomi aktoriai bei egzotiškoji Kambodžos aplinka – svarbiausia gi pateiktis. Mintys pernelyg sukapotos masiniam žiūrovui, o pagrindinė veikėja pernelyg angažuota ir aplipdyta kažin kokiomis super galiomis, tad Angelina Jolie vėl padarė tą pačią klaidą, kokią darė „Nepalaužiamajame“ – kuria didvyrio portretą, o ne susikompromitavusios šalies žiaurumo areną. Aišku, koja kiša biografija, nes šis žanras jau savaime fokusuojasi į žmogaus istoriją, o ne tautos likimą, gal dėl to nuspėjamumo ir pasirinkto holivudinio būtinai nupiešti įkvepiančią istoriją, prisodrinant filmą divyriškumu. Šiame filme tiek neerzino perdėtas preciziškumas, koks buvo „Nepalaužiamasis“, kuris absoliučiai erzino nuo pirmųjų kadrų, tačiau visgi iki kažko galingo ir itin jautraus, man visgi pritrūko.

Apskritai manau, kad kol kas geriausias A. Jolie filmas visgi tebėra „Kraujo ir medaus šalyje“, kurioje mes neturime herojų – vien tik susikompromitavusius ir karo barikadose atsidūrusius herojus. Štai „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ patiks tiems, kurie iš istorijos tikisi tiesos, panoraminio vaizdo, istorinių faktų ir įkvepiančios istorijos, tačiau netgi ir šiame filme akivaizdžiai veikia pagražinimo grimas, neapleidžia jausmas, kad filmas sukaltas pernelyg teisingai ir pataikaujančiai, nors idėja lyg ir graži – priminti pasauliui tragiškus Kambodžos įvykius. Nors filmas truputį ir „velkantis“ bei alinantis, tačiau vietomis jį stebėti išties įdomu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela pasitraukia iš Facebook grupės

Sveiki,

Baigėsi mano beveik pusmetį trukęs eksperimentas su Maištingos Sielos facebook puslapiu. Nusprendžiau dėl labai keleta  svarių priežasčių daugiau nebetęsti šios veiklos ir informaciją dėti tik čia. Viena iš priežasčių – ne visada ten talpinama informacija naudinga ir reikalinga žmonėms, todėl kyla papildomas erzelis. Kita – tai užima daug daugiau laiko, be to, buvo pasikėsinta nulaužti facebook‘ą, todėl paskyra šiuo metu užrakinta ir neturiu galimybės jos atrakinti. Kitam puslapio kūrimui nebeturiu nei entuziazmo, nei ryžto.

Be to, visada galite čia užsukti ir pasiskaityti naujienas. Geros kloties, skaitytojai!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siaubinga kamera, 99 blokas" / "Brawl in Cell Block 99"

Sveiki,

Kodėl nemėgstu smurtu grįstų filmų? Nes jie pagrįsti vien fizine ištverme, agresija ir neretai, pavyzdžiui, S. Seagal‘o filmuose nebūna pagrindinio komponento – vidinės veikėjo dramaturgijos ir jaudinančios žmogiškumo istorijos. Štai filmas „Siaubinga kamera,99 blokas“ (angl. Brawl in Cell Block 99) (2017), regis, atsisako bereikšmio smurto aktų ir iš esmės smogia jautriai sustyguodamas tai, kas dažniausiai nematoma pramoginio kino žiūrovui – vidinė žmogaus drama.

Lėtai įsibėgėjanti kriminalinė istorija pasižymį gana sudėtinga pagrindinio veikėjo nusikaltėlio veterano charakteriu – romus ir nesikarščiuojantis arba tik itin retai pasirodantis kaip nesuvaldomas smogikas imasi gelbėti santuoką. Maniakišką turintis tėvystės instinktą jis pasiryžta dėl negimusio vaiko bet kam – netgi žudyti be atvangos, paaukoti save vardan geresnio palikuonio gyvenimo. Neprikibsi, viskas čia lyg ir logiška, tačiau kažkurią akimirką kaip žiūrovui sukirba jausmas, kad kiek perdėtai eklektiška toji vidinė dramaturgija: buvęs narkomanas, žiaurus smogikas ir šiaip nusikalstomo pasaulio erelis viduje talpina tiek švelnumo, tiek atsidavusio tėvystės instinkto, kad nejučia prisimini nufilmuotus Lietuvos kaimo vaizdus, kur geriantys tėvai nesibodi trenkti mažamečiu per sprandą, neturintys jokio žalio supratimo apie instinktus ir norą apsaugoti. Kitą vertus – puikūs samdomi nusikaltėliai pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, juk kitaip jie neperprastų žmonių ir nesurikiuotų savo veiksmų eigos.

Filmo finalinės smurto scenos – įspūdingos ir žiaurios, tačiau pasiaukojimo scena bene viena labiausiai nuvalkiotų – primena Džeko atsisveikinimą, kai Rouzė, nuskendus Titalinui, lieka ant plausto, tačiau visa istorija nebanali, įtraukianti. Vertėtų labiausiai čia pagirti pagrindinį aktorių Vince Vaughn, kuris šiaip jau žinomas kaip komedijų aktorius bei nuoseklią, apgalvotą S. Craig Zahler režisūrą. Žodžiu, tikrai neprailgo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Beautiful People Beautiful Problems" ft. Stevie Nicks [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Absoliučiai esu sužavėtas Lanos Del Rey albumu „Lust for Life“ (2017) ir šįkart noriu pasidalyti dar viena subtiliai pritrenkiančia daina „Beautiful People Beautiful Problems“. Šiai dainai talkina Lietuvoje mažai kam žinoma, tačiau tam tikroje muzikos pasaulio kertelėje laikoma diva – Stevie Nicks.

Daina apmąstanti apie žmogaus asmeninį grožį ir destrukciją skamba išties švelniai ir ilgesingai, kitaip sakant, Lanos Del Rey vintažiniu stiliumi. Garso takelis buvo pradėtas įrašinėti Niujorke ir baigėsi Lanos Del Rey studijoje Britanijoje. Stevie Nicks sakė: „Lana buvo nuostabi ir atsidavusi šiai dainai, jai rūpėjo jos daina ir ji ja mėgavosi“.

Kol kas daina nėra paskelbta kaip singlas, tačiau ji viena geriausių iš albumų. Naujojoje Zelandijoje pasiekė penktąją poziciją, o Billboard Hot Rock pozicijoje 29 vietą. Siūlau pasiklausyti moterų dueto:

Žodžiai / Lyrics

"Beautiful People Beautiful Problems"
(feat. Stevie Nicks)

Blue is the color of the planet from the view above
Long live our reign, long live our love
Green is the planet from the eyes of a turtle dove
'Til it runs red, runs red with blood

We get so tired and we complain
'Bout how it's hard to live
It's more than just a video game

But we're just beautiful people
With beautiful problems, yeah
Beautiful problems, God knows we've got them
But we gotta try (la la la)
Every day and night (la la la)

Blue is the color on the shirt of the man I love
He's hard at work, hard to the touch
But warm is the body of the girl from the land he loves
My heart is soft, my past is rough

But when I love him get a feeling
Something close to like a sugar rush
It runs through me
But is it wasted love?
(It's not wasted love)

But we're just beautiful people
With beautiful problems, yeah
Beautiful problems, God knows we've got them
But we gotta try (la la la)
Every day and night (la la la)

Oh, oh
Hmm, hmm
Oh, oh
Hmm, hmm
Yeah, we've gotta try (la la la)
We gotta walk through fire (la la la)
Because we're just

Beautiful people with beautiful problems, yeah
(We're just)
Beautiful problems, God knows we've got them
(Beautiful people)
Beautiful people with beautiful problems, yeah (we need to)
Beautiful problems, God knows we got them

So beautiful
Yeah, yeah
Yeah, yeah

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Leila Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 210 p.

Sveiki,

Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron patarėja.

Jeigu Lopšinėje autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu – jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.

Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas pasakojimas kaip ir Lopšinėje pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią, išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl kokybės nė neabejoju.

Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji turi.

Rašytoja Leila Slimani.

Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės, kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa, knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.

Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų, kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.

Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia, kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.

Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga – prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to, autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokytoja" / "Učitelka"

Sveiki, skaitytojai,

Slovakų ir čekų filmas „Mokytoja“ (ček. Učitelka) (2016) turėtų itin jautriai nuskambėti lietuvių auditorijai, ypač senesnei kartai, kuri savo kailiu pajuto sovietizacijos ir komunizmo pančius. Filme pasakojama apie 1983-ųjų Čekoslovakiją.  Į mokyklą ateina dirbti nauja partietė mokytoja, kadangi ji partietė, nesibodi naudotis užnugariu ir pamažu per mokinius pavergia jų tėvus, kurie jai ima nešti kyšius, daryti paslaugas... Situacija komiška, tačiau neapsigaukite, nes pro negausaus komizmo regime iš esmės politinės sistemos vergus, kurie netekę savo moralinių principų ir orumo yra priversti paniekinančiai tarnauti labiau prie sistemos prisitaikiusiai mokytojai.

Filmo atmosfera tarybiškai niūri ir smarkiai protiškai bei kultūriškai stigmatizuota. Mokiniai laikomi vien tik pilku moliu, mokytojo statusas – nepajudinamas, tėvų balsas – niekinis. Dabar žiūrint į šį filmą, atrodo, kad mokyklos pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Išnaudotos taiklios laikmečio detalės, bet jos tik papildo filmo atmosferą, nes geriausia filmo dalis – taikliai ir iš patirties parašytas scenarijus, kuris neleidžia užmiršti, kokioje veidmainiškoje visuomenėje mes gyvenome, kokių „atvirų“ ir pasalūniškų kalbėjimo kodų būta. Filme kirba vienas neatsakytas klausimas: ar mokytoja, kuri elgėsi pagal visus suteiktus teisingos galios svertus, buvo pati auka šios bukinančios sistemos?

Pilkas komunistinius laikus menantis filmas nei linksmas, nei liūdnas, tačiau filmo kūrėjai atsisakė gūdaus ir žiauraus vaizdavimo, padarydami jį komunistiškai kasdienišką, tačiau iš filmo kylančios potekstės visgi apie to laikmečio kartos žmonių dvasinę, psichinę būklę ir beviltiškumą, deja, byloja apie Rytų Europos bloke pasilikusią ir dar ilgam pasiliksiančią suluošintą ir nuo viso pasaulio atskiriančią bendravimo kultūrą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela