Šios dienos daina: Cher - One of Us [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje norėtųsi sakyti senutė, bet kažin ar pusę ir daugiau amžiaus dainuojanti armėnų kilmės amerikiečių atlikėja Cher galėtume pavadinti senute. Neseniai išleidusi savo dvidešimt šeštą studijinį albumą „Dancing Queen“, kurioje perdainavo kitos muzikinės legendos ABBA grupės dainas. Viena iš jų – už širdies griebianti baladė „One of Us“.

Pirmąkart kaip singlą ABBA šią dainą išleido 1981 metais, kuri beregint daugelyje šalių tapo labai populiari. Po daug dešimtmečių šioji Cher versija nelabai kuo aranžuotės prasme pakitusi ir išlaikiusi ABBA stilių, tapo jos trečiuoju ir kol kas paskutiniuoju singlu iš perkurto savo versija ABBA dainų albumo. Nors nelabai žaviuosi perdainuojamomis dainų versijomis, bet Cher, manau, pavyko tai padaryti nesunaikinant ABBA dvasios,  suteikiant vos modernesnį įspūdį. Daina labiau vokalinė ir, mano manymu, viena geriausių „Dancing Queen“ albumo dainų, tad siūlau tiesiog pasiklausyti:

Žodžiai / Lyrics

"One Of Us"
(originally by ABBA)

They passed me by, all of those great romances
You were, I felt, robbing me of my rightful chances
My picture clear, everything seemed so easy
And so I dealt you the blow, one of us had to go

Now it's different, I want you to know...

One of us is crying, one of us is lying
In her lonely bed
Staring at the ceiling
Wishing she was somewhere else instead

One of us is lonely, one of us is only
Waiting for a call
Sorry for herself, feeling stupid, feeling small
Wishing she had never left at all

I saw myself as a concealed attraction
I felt you kept me away from the heat and the action
Just like a child, stubborn and misconceiving
That's how I started the show, one of us had to go

Now I've changed and I want you to know...

One of us is crying, one of us is lying
In her lonely bed
Staring at the ceiling
Wishing she was somewhere else instead

One of us is lonely, one of us is only
Waiting for a call
Sorry for herself, feeling stupid, feeling small
Wishing she had never left at all

Never left at all...

Staring at the ceiling
Wishing she was somewhere else instead
One of us is lonely, one of us is only
Waiting for a call...

Jūsų Maištinga Siela

Dvasinė praktika, kaip mesti gerti alkoholį, rūkyti, priklausomybę nuo sekso, maisto, smurto, pykčio ir kt. Pagal Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Sveiki,

Žinau, kad nuo Naujųjų metų daug kas sau užsibrėžė tai numesti svorio, tai mesti rūkyti, gerti arba nustoti valgyti vieną ar kitą produktą, nes ši priklausomybė jus persekiojo metų metus. Neseniai beskaitydamas puikią knygą Eckhart Tolle knygą „Naujoji žemė“, užtikau tokį visai nieko nekainuojantį būdą, kaip galima vien savo sąmoningumo pastangomis „užsiprogramuoti“ daugiau nebūti priklausomam nei nuo alkoholio, nei nuo rūkalų, nei nuo sekso, nei nuo smurto, nei nuo dar kažko, kas Jus kamuoja. Aišku, tam reikia laiko, praktikuoti, stebėti save ir pamatyti rezultatus, kurie dažnai pasirodo ne iš karto, gal po pusmečio, gal kai kam po kelerių mėnesių... Tai darbas su protu, savimi, cituoju E. Tolle iš jo knygos „Naujoji žemė“, galbūt, kažkas benaršydamas ir ieškodamas sau patarimo ar pagalbos internete, užtiks šį įrašą ir „užsikabins“ už E. Tolle patarimo (ar net jo knygų), kurie iš esmės koreliuoja su kitų mąstytojų, mokslininkų ir dvasinių mokytojų praktikomis dėl sąmoningumo pasirinkimo gyventi kokybiškesnį gyvenimą:

„Jei jus kamuoja sunkiai įveikiami įpročiai (rūkimas, persivalgymas, girtavimas, televizijos žiūrėjimas, priklausomybė nuo interneto ar kiti), galite padaryti štai ką: pastebėję kylantį nenugalimą poreikį, sustokite ir triskart sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Taip pasistenkite suvokti nenugalimą potraukį kaip savo viduje esantį energetinį lauką. Sąmoningai pajuskite nenugalimą poreikį užsirūkyti, išgerti alkoholio, persivalgyti ir taip toliau. Tada vėl kelis sykius sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Galimas daiktas, jog nenugalimas potraukis išnyks – aišku, tik kuriam laikui. Įmanoma, kad šis potraukis vis tiek pasirodys už jus stipresnis ir būsite priversti jam pasiduoti. Per daug dėl to nesigraužkite. Sąmoningumui augant, priklausomybės silpsta ir ilgainiui pasitraukia. Stenkitės užfiksuoti bet kokią žalingą įprotį pateisinančią mintį, vos ji kyla jūsų prote, net jei jos argumentai visai pagrįsti. Paklauskite savęs: „Kas čia kalba?“ Ir suprasite, kad kalba priklausomybė. Tada priklausomybei jus įveikti bus sunkiau (p. 159)“.

E. Tolle. „Naujoji žemė“ – Mijalba, Kaunas: 2016.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip galima susigrąžinti po darbo energiją, sveikatą ir norą veikliai gyventi?

Sveiki,

Kokia puiki žiema, galvojau šiandien eidamas iš darbo anksčiau nei įprastai. Tiek dar daug laiko liko šioje dienoje ir kaip aš jį puikiai išnaudosiu. Grįžau, užkandau, nuėjau į prekybos centrą, grįžau vėl ir prisėdęs praradau visas jėgas. Net raumenis pradėjo gelti, toks energetinis išsekimas, kad nieko nebenorėjau. Dar galvojau, padirbėsiu namuose, gal vakarui liks laiko kokiam nors šauniam filmui – nebenoriu, nebeskau, o žiūrėti bet ką paskutiniu metu atrodo paprasčiausias laiko švaistymas.

Geriausias variantas – imbiero arbata ir Ali Smith knyga „Ruduo“. Bet ir tą po keturių puslapių nebeišlaukiau rankoje ir užmigau kaip... kaip... Kaip animacinio filmo močiutė, megzdama prie židinio. Tiesiog knyga pati iškrito.

Mano darbas susijęs su kalbėjimu, tad netenku labai daug energijos. Pastebėjau, kad tos energijos, kol kalbu, yra gana daug ir, rodos, dar galėčiau ir galėčiau „varyt“, bet stoja tyla, prisėdi, atsipalaiduoji ir staiga nusėsta visas organizmas kaip baterija. Nieko nebelieka. Tampu nebeveiksnus, o dar tik savaitės vidurys! Neatrodo, kad persidirbau, bet kalbant darbe dingsta kažkur energija ir tereikia mažo atsipalaidavimo, kad susmuktum kaip toji močiutė prie židinio su virbalais ir siūlais.

Gerai, kad vakarais laiko skiriu meditacijai. Kažkaip atitrūksti nuo darbo, nuo minčių, nuo visko ir supranti, kad visada viską galima keisti, atsisakyti, kai jauti, jog tai ne tau. Baisiausia, kai nežinai: o kas yra tada tas „Tau“? Visas aplinkybes ir stabilumą tada priimi kaip laikiną sąlygą, kurios nebijai prarasti, tada įvyksta didžiausias energijos susigrąžinimas – suvokimas, kad tik savo noru tą energiją atiduoti kitiems, tik tu pats (pati) pasirinkai dirbti tokį darbą ir nereikia skųstis. Kai padirbi šiek tiek su nuostatomis, su neprisirišimu prie darbo, o dar geriau – pagauni save kaip stebėtoją per performansą, kurį vadiname „darbu“, suvoki, kad tai tėra tik primesta vertybė, kurią lengvai gali nuo savęs nukrapštyti, nieko nesureikšmindamas. Tas lengvumo pojūtis – nuostabus, jis iš esmės atsirado per vieną meditaciją: darbą atlieki kiek įmanoma atsipalaidavęs, nieko nesureikšminęs, niekam nenorėdamas sukelti jokio įspūdžio, jokio kokybės demonstravimo, o dirbi kaip dirbęs... Streso nebelieka, viskas slysta kur kas paprasčiau, o rezultatas tas pats. Atsisakant vidinės įtampos, atsakomybės darbiniame performanse, susitvarko smegenys, susitvarko įtampos laipsnis ir energija taip nebenuteka iš tavęs kaip vanduo iš gręžiamo šlapio skuduro.

Geriu šią akimirką imbiero arbatą. Už lango – smagus sniegas, viskas yra gerai, gyvenimas teka tokiu ritmu, kokį turiu nusistatęs vidinį savo parametrą. Aiškiai suvokiu, kad ne aplinkybės lemia tavo gyvenimo kokybę, bet tik tavo pasirenkama nuostata. Jeigu kas būtų tokią mintį pasakęs man prieš 10 metų – būčiau sudraskęs debatuose viską į skutus ir nesutikęs. Šiandien esu... tiesiog besąlyginiame pasidavime ir gyventi išties gera, nes nereikia dėl nieko kovoti, viskas jau nukovota, nieko nei kitiems, nei sau įrodyti nebereikia, nes viskas iš esmės (kad ir kaip budistiškai beskambėtų) jau yra įrodyta. Didžiausia mūsų visų misija (arba bent viena iš jų) yra tiesiog patikėti šios akimirkos jėga ir nustoti tikėti primestais susipriešinimais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Abramović "Eiti kiaurai sienas"

Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 424 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau, tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems priklausytų – absoliuti nesąmonė.

Autobiografinė knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo ribas performenso metu.

Ši knyga lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith autobiografija Tiesiog vaikai, kuri buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad leidykla Kitos knygos leidžia tokias knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro gerbėjas, o Kitos knygos apskritai atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp veiksmų.

Grįžtant prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos, kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000 žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.

Didžiausią įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe, pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau. Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui (p. 80)“.

Skaitant knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu žmogumi.

Marina Abramovič

Knyga tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi 50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą, kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių apribojimų (p. 207)“.

Iš esmės M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu, baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės, tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem vyrais priežastis.

Labiau už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę, peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima, čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl pertransformavus sukuriant save iš naujo.

Mano akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi tikslą (p. 257)“.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Marina Abramovič fotosesijoje, kai Motina Teresė patiria levitaciją

Sveiki,

Jau visai bebaiginėjant Marinos Abramovič biografiją „Eiti kiaurai sienas“, negalėjau nepasidalyti šia įspūdinga fotografija. Nors menininkė yra atlikusi daug šokiruojančių performansų, bet kažkodėl nutariau pasidalyti būtent šia jos fotosesija, po skaudaus antrojo išsiskyrimo su mylimuoju, kai ji, apsirengusi tarsi Salemo laikų moteris, levituoja virtuvėje.

 Menininkei virtuvė turi kitą sakralią prasmę, tačiau čia ji įkūnija ir Motiną Teresę, kai ši dalijosi savo levitacijos potyriais prisiminimuose. Virtuvėje staiga ji pakyla ir negali pavalgyti, nes aukštesnės jėgos ją laiko aukštai. Įkvėpta šių magiškų prisiminimų, dėl ko Motina Teresė ir buvo paskelbta šventąja, Marina Abramovič, sutikite, atrodo, ne ką įspūdingiau, negu būtume išvydę tikrai levituojančią Motiną Teresę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pina" / "Pina"

Sveiki,

Nutariau šiuos metus pradėti geru filmu ir išsirinkau „Oskarui“ nominuotą vokiečių dokumentinį filmą „Pina“ (vok. Pina) (2011), kurį kadaise rodė „Scanorama“. Filmas pasakoja apie legendinę modernaus šokio mokytoja iš Vokietijos Pina Bausch, kuri mirė 2009 metais, kai medikai likus vos 5 dienoms iki jos mirties, pranešė, kad ji serga vėžiu...

Tiesą sakant, apie Piną nieko iki tol nežinojau, gal dėl to, kad labai mažai žinau apskritai apie šiuolaikinio šokio istoriją, o visos mano žinios dažniausiai iš biografinių filmų. Regis, dokumentiniame filme turėtų būti pasakojama apie jos gyvenimą, tad kiek stebina nestandartinis filmo pasakojimo būdas – gilus, mąslus, filosofinis. Jos šokio teatras pasižymėjo savita raiška, performenso meno formomis, kuriai priklausė jau net trys menininkų kartos. Visgi nuo pat pradžių filmą žiūrėti, (bent jau man, paskutiniu metu, kad ir besidominčiu performensu), buvo gana sudėtinga. Filmas prisodrintas Pinos kurtų šokių, kurie tęsiasi kaip retrospektyva, nesibaigiantys spektakliai, atskleidžiantys pačius esmingiausius ir žinomiausios šios menininkės darbus.

Nesu tikras, ar viską supratau, nes filmas kaip ir pats šokis – vengia absoliučios ir aiškios apibrėžties ir labiau veikia kaip žiūrovo sąmonėje besikuriančiomis prasmėmis. Meditacinio pobūdžio pasakojime likusių ištikimų aktorių prisiminimai išliejami ne tekstu, o jų pasirodymais didmiesčio gatvėse, teatro scenoje ir tik viena ar kita sentencijomis išleista frazė nusako, ką Pina kiekvienam iš jų suteikė ir kaip išlaisvino, o pačios Pinos biografijos tarsi nėra. Toji biografija – vidinis aktorių trupės dvasinis palikimas, todėl sakyčiau, kad toks dokumentinis filmas, kuriame Pina tarsi palikimas, dvasia, netgi rezonansas, yra išties novatoriškas, įdomus, ekspresyvus, bet vėlgi, kai kada chaotiškas ir nelengvai žiūrimas. Tokiam filmui kaip „Pina“ visų pirma reikia išties nusiteikti susigrumti, kad teks mąstyti ir kurti prasmes pačiam, nes kitaip filmas pasirodys tuščias, atsikartojantis, gal kiek marionetinis, bet už to galima apčiuopti šio filmo esmę – kokią didžiulį palikimą ir indėlį Pina davė ir padarė kiekviename iš tų šokančių aktorių, kokią milžinišką pagarbą jie jautė ir tebejaučia po jos mirties. Čia prisiminiau mūsų šalies pedagogus ir susimąsčiau, kaip svarbu, kad mokinys pats trokštų mokytis, o ne dėl to, kad liepia sistema – šiandien troškimas, kad tave mokytojas valdytų ir išlaisvintų tikriausiai yra vienas esminių pagarbos mokytojui aspektų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Imany - You Wll Never Know [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Imany kaip atlikėją žinojau jau seniai, bet nepasakyčiau, kad esu didelis jos klausytojas. Taip pat žinojau ir puikią jos dainą „You Will Never Now“, tačiau kažkaip net ilgą laiką nesusiejau, kad Imany ir yra ta atlikėja, kuri įrašė šią puikią ir jautrią dainą.

Imany – tai sceninis Nadia Mladjao (g. 1979) vardas. Tai prancūzų atlikėja, dainuojanti daugiausiai angliškai. Ji kilusi iš Komorų salos, esančios tarp Afrikos žemyno ir Madagaskaro. Gimė ji Marselyje, Prancūzijoje. Kurį laiką gyveno JAV, kur ji dainavo įvairaus žanro dainas. Labiausiai ji išgarsėjo išleisdama 2011 metais debiutinį albumą „The Shape of the broken heart“. Ten ir buvo įrašyta šios dienos daina, kuri Prancūzijoje pasiekė 26 vietą, Italijoje – 2, Lenkijoje – 5 ir Rusijoje – 1 poziciją. Pats albumas Prancūzijoje sertifikuotas kaip platininis.

Įdomu, kad Lietuvoje ši egzotiška atlikėja koncertavo 2013 metų vasarą ir sulaukė gana audringo palaikymo.

Na, o šioji daina – tai pirmasis oficialus atlikėjos singlas. Jautri ir įsimenanti baladė, kurią tiesiog gera klausytis.

Žodžiai / Lyrics

Imany - "You Will Never Know"

It breaks my heart 'cause I know you're the one for me
Don't you feel sad there never was a story
Obviously it never be

You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you no
You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you

With every smile comes my reality irony
You won't find out what has been killing me
Can't you see me, can't you see?

You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you no
You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you
No no no no you will never know
I will never show
What I feel
What I need from you no

No no no no you'll never know
No no no no you'll never know
No no no no
Love me love me love me love me no

You will never know
I will never show no no no
What I feel
What I need from you no no no
You will never know
I will never show no no no
What I feel
What I feel
What I feel
What I need
What I need from you no.

Jūsų Maištinga Siela