Šios dienos daina: Madonna - Batuka [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Viena labiausiai Madonnos „nemadoniškiausių“ „Madame X“ (2019) albumo dainų tikriausiai yra „Batuka“, kurios vaizdo klipas pasirodė prieš kelias dienas. „Batuka“ – tai choriniu principu paremta daina su afrikietiškais ir portugališkais etniniais motyvais. Dainą pačią Madonną įkvėpė juodaodžių vergų gyvenimas, todėl vaizdo klipe pasirodo moterys iš Žaliojo kyšulio, kurios sudaro vieningą laisvą kolektyvinę sąmonę, kuri paveikta vietos bažnyčios. Daina kartu žymi išsilaisvinimą iš vergijos, bendrystę, tikėjimą ir viltį.

Apskritai kalbant, daugelis „Madame X“ albumo dainų turi tam tikrą geografinę kelionę po pasaulį, kur apdainuojami žmogaus teisių pažeidimai, smurto atvejai, vergija, neteisybė. „Batuka“ ypač etninis gabaliukas ir tai jau yra šeštasis vaizdo įrašas iš „Madame X“ albumo.

Pasiklausykite patys:

Žodžiai / Lyrics

Madonna – „Batuka“

[Chorus: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
It’s a long way (It’s a long way)
It’s a long way (It’s a long way)
It’s a long day (It’s a long day)
It’s a long day (It’s a long day)

[Verse 1: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
Lord have Mercy (Lord have Mercy)
Things have got to change (Things have got to change)
There’s a storm ahead (There’s a storm ahead)
I hear the wind blowing (I hear the wind blowing)
Let me catch my breath (Let me catch my breath)
Will we win this race? (Will we win this race?)
Swear the road is long (Swear the road is long)
And the highway listens (And the highway listens)

[Chorus: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
‘Cause it’s a long way (’Cause it’s a long way)
It’s a long way (It’s a long way)
‘Cause it’s a long day (‘Cause it’s a long day)
It’s a long day (It’s a long day)

[Batucadeiras of Cabo Verde Interlude]

[Verse 2: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
I was up all night
I said a little prayer
Get that old man
Put him in a jail
Where he can’t stop us (Where he can’t stop us)
Where he can’t hurt us (Where he can’t hurt us)
We will stand tall (We will stand tall)
Underneath this tree (Underneath this tree)
‘Cause it’s a…

[Chorus: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
‘Cause it’s a long way (‘Cause it’s a long way)
It’s a long way (It’s a long way)
‘Cause it’s a long day (‘Cause it’s a long day)
It’s a long day (It’s a long day)

[Verse 3: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
But when we can stop it all (But when we can stop it all)
In the right way (In the right way)
We will stand together (We will stand together)
It’s a new day (It is a new day)
So don’t judge on your mind (Don’t judge on your mind)
Tell it [?]

‘Cause when we have a dream (‘Cause when we have a dream)
And you can’t stop us

[Bridge: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
Sing, “hallelujah” (Sing, “hallelujah”)
Say, “amen” (Say, “amen”)
Say, “hallelujah” (Say, “hallelujah”)
And say, “amen” (And say, “amen”)
I say, “oh, yeah” (I say, “oh, yeah”)
I said, “oh, yeah” (I said, “oh, yeah”)
I said, “amen” (I said, “amen”)
I say, “hallelujah” (I say, “hallelujah”)

[Chorus: Madonna, Batucadeiras of Cabo Verde]
‘Cause it’s a long way (‘Cause it’s a long way)
It’s a long way (It’s a long way)
‘Cause it’s a long day (‘Cause it’s a long day)
It’s a long day (It’s a long day)

[Batucadeiras of Cabo Verde Interlude]

[Instrumental Outro]

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera - Best of Me [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Šioji daina galvoje skamba jau kuris laikas. Tiesiog toks metas. Tokia nuotaika. Christinos Aguileros daina „Best of me“ įtraukta į 2012 metais pasirodžiusį muzikos albumą „Lotus“. Galinga daina neša nebanalią žinią apie kartais mus užklumpančius sunkumus ir tuos sunkius bandymus save įtikinti, kad esame stiprūs visa tai atlaikyti. Daina, kaip ir daugelis atlikėjos dainų, pasižymi energinga raiška, o albumo „Lotus“ vienas iš išskirtinių pop muzikos ritmo elementų – panaudoti būgnai sustiprina tą galingumo jausmą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, jog ši daina man kada nors patiks, bet šiandien taip, ir ja dalijuosi su jums.

Žodžiai / Lyrics

Christina Aguilera - "Best Of Me"

Think I'm steel
Tough as nails
Never feel
Never fail
But you're wrong
So damn wrong
Feel the weight
Of your hate
I still bleed
My heart aches
As you take
And you take

Words cut through my skin
Tears roll down my chin
My walls crumble within
But I'll take it all on
And get up when I fall
'Til the last curtain call

But you'll never get the best of me no more
Said you'll never get the best of me no more
Aren't you tired of throwing stones
Trying to kick me when I'm down?
But you'll never get the best of me, no, you won't

So I'm cold, made of ice
Heart of stone born to fight
But I cry
I still cry
Are you happy to know
I'm unhappy alone?
Take your shot, I'm wide open

Words cut through my skin
And tears roll down my chin
My walls crumble within
But I'll take it all on
And get up when I fall
'Til the last curtain call

But you'll never get the best of me, no, you won't
Said you'll never get the best of me no more
Aren't you tired of throwing stones
Trying to kick me when I'm down?
But you'll never get the best of me, no, you won't

'Cause you'll never get the best of me, no, you won't
Said you'll never get the best of me no more
Aren't you tired of throwing stones
Trying to kick me when I'm down?
But you'll never get the best of me, no, you won't

Heartbroken and beaten
Knocked down and mistreated
I will rise undefeated
I will not let you bring me down
Now the pain is deleted
And I will never repeat it
I will rise undefeated
I will not let you bring me down
No, I won't let you bring me down

Knocked down and mistreated
Heartbroken and beaten
Still I rise undefeated
'Cause you'll never get...

'Cause you'll never get the best of me, no, you won't
Said you'll never get the best of me no more
Aren't you tired of throwing stones
Trying to kick me when I'm down?
But you'll never get the best of me, no, you won't

Heartbroken and beaten
Knocked down and mistreated
I will rise undefeated
I will not let you bring me down
Now the pain is deleted
And I will never repeat it
I will rise undefeated
I will not let you bring me down

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki,

Vis grįžtu prie pramoginio kino ir šįkart apie kino siaubo klasika tapusį filmą „Helovinas“ (angl. Halloween) (1978), kurį režisavo John Carpenter. Po šio filmo per ilgus dešimtmečius filmas sulaukė ne vieno tęsinio, paskutinis pristatytas dar pernai (2018), tačiau įspūdžio, deja, jis nepadarė. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad sudomins ir įtikins šioji dalis, nes filmus dažniausiai vertinu pagal poveikį (ypač siaubo žanrą), tačiau visgi kirbėjo toji pasislėpusi mintis, kad tai tikriausiai ir bus pati geriausia „Helovino“ dalis, kurią taip puikiai įvertino kino kritikai ir žiūrovai.

Filmas nufilmuotas pagal aštunto dešimtmečio maniera, jame dar visai jaunutė pasirodė aktorė Jamie Lee Curtis, kuri dėsningai seks kiekvieną šios frančizės dalį. Filmo specifika, palyginus su paskutiniąja dalimi, atrodo kiek vaikiška – tie nesibaigiantys susižvalgymai, įtarimai, kad tave seka, paauglių mergaičių seksualiniai ypatumai, bet labiausiai stebina tie telefoniniai skambučiai, kurie verčia iš koto – kas kelias minutes skamba tas telefonas, kad pasakytų ką nors nereikšmingo! Nereikšmingo mums, žiūrovams, o štai merginų gyvenime, kur meilės reikaliukai, tai labai svarbu...

Ar buvo baisu? Nelabai. Gal vietomis, kaip ir pridera siaubo filmui, kur įsibėgėja trilerio vyksmas ir žudymas. Atrodo, pernelyg klaidų nepadaryta, viskas „sukrenta“ į savo logikos vagas, pavyzdžiui, kad Maiklas Majersas yra ne žmogus, todėl jo mezgimo virbalu ar paprasta kulka nenužudysi. Tiesa, iki tikrosios įtampos teks palaukti, nes filmas gana ištęstas, kuriant persekiojimo ir žudiko stebėjimo atmosferą, kas iš esmės veikia visai neblogai, tačiau matantiems pernelyg daug šiuolaikiškesnių siaubo filme esančių elementų, pastebės, kad klasikiniame variante nieko stebuklingo visgi nėra. Galima tik žiūrint suvokti, kokią didelę įtaką šis filmas darė siaubo kino žanrui ir kiek vėlesni projektais perėmė „Helovino“ elementų. Visgi vertinant subjektyviai, manding, šis filmas vidutiniokas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frankofonija" / "Francofonia"

Sveiki,

Jau gana seniai norėjau pamatyti rusų režisieriaus Alexandero Sokurovo filmą „Frankofonija“ (angl. Francofonia) (2015), kuris buvo rodomas Kino pavasario repertuare kaip vienas iš pagrindinių filmų, kurį verta pamatyti. Geriau vėliau negu niekada. Prieš kelerius metus matytas A. Sokurovo filmas „Aleksandra“ padarė gerą įspūdį, todėl maždaug panašaus braižo tikėjausi ir iš „Frankofonijos“, tačiau pastarojo specifika ir žanras visiškai kitokie. Tai dokumentinis filmas su vaidybiniais intarpais, kokius, tarkim, rodo Discovery History kanalas, kurdamas įvairaus pobūdžio dokumentinius serialus ar filmus, todėl visų išgirta dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrų nutrynimas iš esmės „Frankofonijoje“ nedarė jokio įspūdžio...

Filmo idėja ir intelektualus žvilgsnis išties žiūrisi neblogai. Režisierius išreiškia savo meilę Prancūzijai ir jos indėliui į bendrą pasaulio meno globą, išsaugojimą ir vystymą. Autorius įvairiais istoriniais pjūviais nagrinėja galios ir meno santykį, o baziniu atskaitos tašku pasakojime tampa Antrasis pasaulinis karas, kai vokiečiai okupuoja didžiąją dalį Prancūzijos ir vietiniams tenka gelbėti Luvro šedevrus, slapstant juos pilyse, požemiuose ir t. t. Retsykiais pažvelgiame ir į senesnius laikus, ieškoma analogiškų veiksmų karo apsuptyje, čia vėl prisiminimas Rusijoje esantis meno Ermitažas, daug kalbama apie amžinybę ir besikeičiantį laiką, randama toji „skani“ filosofijos dermė, romus pasakojimo tonas siautulingų laikų prisiminimuose.

Filmas vieniems patiks, kitiems galgi ir nelabai, tokiam reikia nusiteikti, nes jo poveikis labiau kaip gido panorama su vaizdiniais ir unikaliais režisieriaus pastebėjimais. Visgi mano supratimu pačius filmo vaizdus ir vaidybinius elementus, kurie vietomis nevykusiai juokingi, iš esmės stelbia kur kas gilesnis ir įdomesnis pasakotojo tekstas ir jo perteikiama mintis, kuri absoliučiai literatūriška ir filosofiška.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue - Step Back in Time: The Definitive Collection [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Kylie Minogue - Step Back in Time: The Definitive Collection

Filmas: "Mokinys" / "Ученик" / "The Student"

Sveiki, skaitytojai,

Kino pavasaryje prieš kelerius metus buvo parodytas rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas „Mokinys“ (rus. Ученик) (2016), kuris puikiai buvo įvertintas ir pastebėtas Kanų kino festivalyje. Istorija pasakoja apie jaunuolį mokinį, kuris spręsdamas savo problemas pradeda skaityti Bibliją ir visus mokyti ir auklėti pagal savo suvokimą, nepaisydamas jokių standartų ir kultūrinių, etiketo limitų.

Iš tikrųjų filmas tik iš dalies iškelia religinio fanatizmo idėją, po kuriuo slepiasi iširusios šeimos jaunuolio problemos – tėvo ilgesys, mamos tikrosios meilės trūkumas, nepripažinimo... Vieną dieną jis ima elgtis pagal Biblijos tezes, kurias iš pradžių be interpretacijų taiko tiesiogines reikšmes, o galiausiai pajutęs įtaigos galią, (nes yra mokinys, todėl neliečiamas), ima tas tezes kreipti savo galios ir manipuliacinių tikslų labui. Filmas išties pasižymi keliais gerais efektais. Labai „rimtu“ nepavadinsi, nes toje iš pirmo žvilgsnio itin reikšmingoje smegenų plovimo temoje veriasi ir absurdas, ir komedijos elementais, todėl tas, kas dedasi mokykloje ir kaip reaguoja pedagogai bei mokyklos direktorė, nereikėtų priimti už gryną pinigą. Tai hiperbolizacijos priemonė, kuri šiek tiek forsuodama iškelia teatralizuotą kontrastingą tarp mokslo ir religijos esantį amžiną konfliktą. Filme iškeliamos dvi barikados – maištininkas fanatikas mokinys ir biologijos mokytoja, atstovaujanti novatoriškam švietimui. Visa kita – tai šių frontų grumtynės, kuriose labiausiai stebina suaugusiųjų aplinkinių reakcija, ypač direktorės, kuri itin nori sužlugdyti jaunąją mokytoją ir nemato religinio fanatizmo priežasčių.

Visgi visos šios situacijos kiek sąlygotos ir neatitinka realumo pagrindo, todėl neapleidžia jausmas, kad tai visgi medžiaga ir scenarijus labiau skirtas teatro scenai nei filmui, nors ir filmas išties pavykęs, provokuojantis, įtraukiantis savo absurdo ir fanatizmo ekvilibristika. Ar mane įtikino sąlygiškumas, neadekvatus aplinkinių priėmimas to mokinio, pavyzdžiui, kad ir per lytinio švietimo pamoką, kai mokinys visiškai nuogas laipioja per suolus, o galiausiai kalta lieka mokytoja? Iš dalies taip, nes realiame gyvenime dažniausiai taip ir būna, kad už mokinių nesąmones turi atsakyti pedagogai arba suaugusieji. Manau, filmas hiperbolizuodamas ir sąlygodamas tam tikras situacijas sukūrė neblogai iškreiptą socialinį veidrodį, kuris ekspresyviai išryškindamas konfliktą parodo destruktyvius ryšius tarp savų interesų, auklėjimo, švietimų, įsitikinimų ir apskritai žmogiško nesusikalbėjimo. Rekomenduoju bent kartą šį filmą peržiūrėti – geras!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Kirkė"

Madeline Miller. „Kirkė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paprastai antikinėje literatūroje moterys užima gana svarbią vietą, tačiau susidaro įspūdis, jog jos „įrėmintos“ vienoje savo nekintančioje pozicijoje, ar tai būtų ištikimoji Penelopė, laukianti sugrįžtančio Odisėjo, ar tai būtų Euridikė, ar Afroditė, ar ištikimoji Antigonė, ar Trojos gražuolė Helena, ar toji pati išmintingoji Atėnė. Jeigu jas visas palygintume su vyrais veikėjais iš Homero apdainuotų istorijų ir panagrinėtume apskritai graikų mitologiją, pamatytume, jog dinamiškiausi iš jų yra vyrai, kuriems lemta valdyti, keliauti, atlikti žygdarbius, tenkinti savo užgaidas, o moterys užima gana kuklią, dažnai stacionarią poziciją. Amerikiečių autorė Madeline Miller (g. 1978) išleidusi antrąjį savo romaną Kirkė (angl. Circe) iškart šovė į populiarumo viršūnę, kūrinyje atskleisdama šiaip jau antikinėje literatūroje į antrą planą nugrūstą sudėtingą moters gyvenimą, primindama, kad jau nuo senų senovės požiūris į moterį (dievišką ir mirtingą) buvo labai skirtingas ir netgi dažnai neteisingas.

Lietuviškai šios autorės knygą Achilo giesmė taip pat turime, įsigijau prieš trejetą metų už kelis eurus nukainuotų knygų lovyje, tačiau iki šiol taip ir neteko skaityti, bet matau, kad daugelį apžavėjusi Kirkė visgi privertė gręžiotis ir į Achilo giesmę, kuri tarptautinėje skaitytojų rinkoje taip pat buvo itin populiari. Kirkė 2018 metais puslapio www.goodreads.com lankytojų išrinkta kaip geriausias metų romanas, tad perskaičius kūrinį, tampa aišku, kodėl mitologijomis paremtas kūrinys nepaliko daugelį abejingų.

Iš tikrųjų daugelis mėgsta Antiką dar nuo mokyklinio suolo laikų, tiksliau – jos teoriją, mokytojų pasakojimus, ekranizacijas, dievų hierarchiją, žygdarbius ir didvyrius, tačiau tenka pripažinti, kad tikruosius klasikinius vertimus skaityti nelengva net užsigrūdinusiam skaitytojui – gausybė terminologijos, keistų žodžių formų, įspraustų į tam tikrus jambus ir hegzametrus, todėl alternatyva lieka perkurti šiuolaikiškesni tekstai, paremti graikų ir romėnų mitologijos pagrindu. Tiesa, lieka atvira diskusija, ar nesumenkinamas Homeras, Aristofanas, Sofoklis, Aischilas, Euripidas ir kiti Antikos poetai, dramaturgai, kurių kūrinių mes nebeperskaitome, o imamės adaptuotų versijų? Visgi M. Miller romanas nėra jokia adaptacija, veikiau fenomenaliai perteikta feministinė duoklė užguitam ir sumenkintam moters vaidmeniui antikinėje literatūroje.

Pasakojimo centre – saulės dievo Helijo ir nimfos Perseidės duktė, Ajajos salos ragana Kirkė, kurios visas dieviškasis gyvenimas sutalpinamas į romaną. Pirmojoje knygos dalyje pasakojama Kirkės vaikystė Helijo pašonėje, jos kitoniškumas, galių neturėjimas, dievų puotų ir teismų hierarchija, kurioje išryškėja dviejų dievų rūšys – nugalėtojai olimpiečiai su Dzeusu priešaky ir jam paklūstantys išlikę gyvieji titanai. Jau nuo pirmųjų puslapių dvelkia vienas išskirtinis mergaitės Kirkės bruožas – ji ne tik nepanaši į dievus ir nimfas savo išvaizda, bet ir būdu, ji pernelyg paklusni, pernelyg dorovinga, patikli, jautri... Dievams išėjus puotauti, ji pagirdė Furijos nuplaktą Dzeuso išdaviką titaną Prometėją, davusį žmonijai ugnį; Prometėjas kone vienintelis savastimi panašus į Kirkę, todėl jaunai dievaitei jis padaro itin didelį įspūdį.

Laikui bėgant ima dar labiau ryškėti kontrastas tarp dievų moralinių ir elgsenos skirtybių ir Kirkės įsitikinimų, kurie primena žmogiškuosius moralinius ir vertybinius pagrindus, o ne tuos pasipūtusias garbėtroškas nimfas. Galiausiai Kirkė patiria pirmąją meilę, ji įsimyli žveją ir paverčia jį nemirtingu, tačiau suteikdama jam galią, ji praranda jo dėmesį. Kirkė jaučiasi nemylima, nesuprasta ir vieniša, jos broliai Ajetas, Persis ir sesuo Pasifajė jos nekenčia, tėvas nekreipia dėmesio, motina jos nemyli, o už savo atrastus burtus tėvas Dzeuso paliepimu ištremia ją į salą visiems laikams...

Madeline Miller

Šį Kirkės gyvenimą būtų galima tęsti ir atpasakoti, tačiau kol pasaulį valdo galingieji dievai, o pusdieviai atlieka žygdarbius, moteris, kuri turi didžiulį potencialą valdyti, ištremiama, o čia ir prasideda antikinės moters išgujimas iš vyrų galios pasaulio. Netrukus autorė išryškina ir nimfų seksualinę prievartą, moteris kaip objektas, kaip nuosavybė vyriškiems geiduliams tenkinti. Kai Kirkė apsilanko pas seserį Kretoje, ji sužino, kad brolis Ajetas Pasefaję, kaip ir daugelis kitų dievų, vertė būti sekso verge. Nimfos – mažesnio rango dievybės moterys, kurios antikinėje literatūroje užima dažniausiai nežymius vaidmenis, o šiame romane tampa seksualinės prievartos haremu. Apie vyrų brutalų viršenybę atskleidžia ir į Ajają atplaukiantys keliautojai, kurie pasivaišinę Kirkės maistu, puola ja žudyti, tačiau ragana juos paverčia kiaulėmis.

Šiaip Kirkė antikinėje literatūroje nėra itin reikšminga, ją mes dažniausiai žinome iš Homero epo Odisėjas, kur didvyris su laivu prisišvartuoja prie salos ir kurį laiką ten kalinamas burtų gyvena. Apskritai Kirkė suvokiama kaip negatyvus veikėjas, dievybė, kuri nuodija ir kerėja, o M. Miller romane atskleidžiama visiškai kita perspektyva – nusakomos priežastys, kodėl apdainuojantys vyrai dainiai taip ir neatskleidę kitokios Kirkės gyvenimo perspektyvos, kuri pateisintų jos poelgius. „Mano portretas manęs nestebino: išdidi ragana, pabūgusi didvyrio kardo, parklupdyta ir maldaujanti pasigailėti. Regis, nusižeminusios moterys poetus viliojo labiausiai. Tarsi jokia istorija neapsieitų be mūsų šliaužiojimo ir rypavimo (p. 217)“. Akivaizdu, kad M. Miller romane Kirkė ne tik, kad nėra blogoji ragana, bet ji dar ir auka, kuri kaip įmanydama kerais bando išsigelbėti brutaliame dievų ir mirtingųjų jūreivių keliauninkų pasaulyje.

Kirkė patiria ne vieną meilę, galiausiai suvokia savo galias, savo kitoniškumą ir priima sau skirtą dievų lemtį, tačiau viskas ima keistis, kai ji staiga susilaukia Telegono, Odisėjo sūnaus. Priešingai nei Kirkės motina, kuriai dukra visai nerūpėjo, pati Kirkė turi nežabotą motinišką instinktą ir iš visų jėgų stengiasi nuo žiauriosios Atėnės apsaugoti savo sūnų.

Iš tikrųjų Kirkė per savo gyvenimą kaip deivė pereina visus žmogiškuosius moters gyvenimo etapus – vaikystę, nelaimingą meilę, atskirtį, savęs atradimą, tikrąją meilę ir moteriškumą. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleidžia salos tremtyje, ji tampa ir Minotauro gimimo liudininke, Dedalo ir Hermio sugulove, Odisėjo kelionių esminiu orientyru ir net Romos imperijos atsiradimo reikšminga „šachmatų figūra“. Daugelis mitologinių įvykių atskrieja pas Kirkę iš Hermio, iš ją aplankančių laivų, ypač Odisėjo, kuris papasakoja Trojos karo baisumus, istorijas apie Hektorą ir Achilą. Pasakojime gausu mitologinių istorijų maišaties, kurios tampa darnia ir chronologiška Kirkės gyvenimo konteksto dalimi, o mums, skaitytojams, didelės dalies Antikinio pasaulio vaizdiniu.

Kalbant apie teksto raišką ir kalbą, tekstas pasižymi lengvumu ir antikinės kalbos polėkiu. Sakiniuose gausu epitetų ir būdvardžių, kiekvienas dievas turi savitus apibūdinimus, todėl tekstas sudaro įspūdį, kad yra kažin koks pakylėtas, estetiškai nugludintas. Ir tai tiesa, tačiau autorė nedozuoja varginančiais epitetais, kas dažnai nutinka skaitant originalius Antikos tekstų vertimus. Šiame kūrinyje viskas labiau panašėja lengvai perteikiamu fantastinių nuotykių romanu, pavyzdžiui, Žiedų valdovas ar Sostų karų serijos knygomis, tik šiame kūrinyje viskas išgryninta pagal Antikos literatūros dėsnius, perimant galios ir maskulizmo išaukštinimo fenomeną.

Nesudėtinga, tačiau sodri ir lengvai kiekvienam skaitoma knyga. Kai kas knygoje regės nuotykius, kai kas suvoks feministinius istorijos aspektus, kai kas galbūt įžvelgs savasties susitaikymo ir priėmimo, nepaisant sociumo pamoką, o kai kas tiesiog galbūt gėrėsis lengva nuotykinio teksto ritmika ir pasinaudos kaip alternatyva vietoj sudėtingų antikinių tekstų. Knyga graži, lengvai įtraukianti ir, bent man, šiai vasarai tapo lengva priebėga, maloni tremtis Kirkės saloje tarp sudėtingų intelektualių tekstų.

Jūsų Maištinga Siela