Knyga: Deborah Levy "Karštas pienas"

Deborah Levy. „Karštas pienas“ – Vilnius: Balto, 2019 – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu tie, kurie stebi naujausias išleistas knygas, tikriausiai pastebėjo, kad į rinką plūstelėjo daug naujos leidyklos BALTO leidyklos namai leidžiamų verstinių knygų. Nors daugelis jas skaito jau ne vienerius metus, tačiau pats susigriebiau tik šį rudenį, kai leidykla išleido Man Booker trumpojo sąrašo knygą Karštas pienas (angl. Hot Milk), kurią parašė britų romanistė ir dramaturgė Deborah Levy (g. 1959). Paskutiniuoju metu tai autorė, kurią galima vadinti „ant bangos“. Be to, kad Karštas pienas pateko 2016 metais į trumpąjį Booker sąrašą (ji ir anksčiau buvo nominuota), bet ir šiemet su naujausiu romanu The Man Who Saw Everything buvo įtraukta į ilgąjį Booker Prize.  

Daugelis, skaičiusių Karštą pieną, kūrinį apibūdina kaip „intriguojantį, bet labai keistą“. Istorija gana sumišusi kultūrinėje europietiškoje erdvėje, apimanti Pietų Europos dalį ir Britaniją. Sofija kartu su motina Rosa atvyksta iš Britanijos į Ispaniją, kad pagydytų paralyžiuotas ir nejautrias Rosos kojas, kadangi niekas neranda tikrosios priežasties, todėl manoma, kad tai psichologiniai dalykai. Sofija – graiko ir britės dukra, jas abi palikęs tėvas grįžo į Graikiją ir atsivertęs į katalikybę vedė kone Sofijos amžiaus moterį iš Italijos ir su ja susilaukė naujagimės... Knyga pasakoja vienos šeimos suirutę po visą Europą istoriją, kuri pilna susikaupusios ir neišreikštos nuoskaudos, nusivylimo ir neapykantos. Sofijai apie trisdešimt, ji ruošiasi kabintis į doktorantūrą, tačiau yra besąlygiškai pažeidžiama ir prikaustyta prie sergančios pagiežingos motinos.

Viskas būtų kaip ir eiliniuose romanuose apie šeimos nesantaiką, tačiau autorė randa nuostabių ir literatūroje nedažnai pasitaikančių būdų, kaip šiuolaikinę santykių reabilitacijos stebuklą paversti hipnotizuojančiu daugiaprasmiu ir daugiamačiu literatūriniu pasakojimu. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas dvelkia kurortiniu romanu, (jau vien ką sako daug kuo nuviliantis kataloginis knygos viršelis), tačiau nuo pirmųjų puslapių darosi aišku, kad pasakojama tapatybės paieškos problema, kuriai išsiskleisti padeda pasitelkti graikų mitologiniai niuansai ir froidiškoji psichoanalizės teorija.

Autorė tiesiogiai nenaudoja nei Antikos terminologijos, negretina dievų įvaizdžių, tačiau akivaizdu, kad sadistiškai medūzų tvilkoma moteris Viduržemio jūroje siejama su Medūza Gorgone, pabaisa iš Antikos mitologijos, į kurią pažiūrėjęs bet koks mirtingasis pavirsdavo akmeniu. Iš tikrųjų šioje istorijoje medūzos sukelti nudegimai Sofijos gyvenime atneša permainas – ji susitinka su tėvu, išsiaiškina motinos paslaptį, išlaisvina seksualinę energiją, užmegzdama kurortinius santykius su Ingrida... Knygoje šis medūzos sukeltas permainų metas reiškiasi itin mistiškai, tarsi pasakotoja tai atskleistų potekstėmis, vis užsimindama apie prabudusią Sofijos viduje esančią pabaisą, kitaip sakant, apie žmogaus ilgą laiką užguitą pasąmonę ir jos valdomą žmogaus prigimtį.

Viena didžiausių Sofijos problemų yra jos tapatybė, sietina su profesija. Pildydama nudegimų punkte sveikatos kortelę ji nurodo padavėjos profesiją, nors iš prigimties yra giliamintė mokslininkė antropologė, kuri analizuoja žmonės pagal jų poelgius ir ištartus žodžius, tačiau pati negeba susikurti asmeninio gyvenimo. Tą liudija ir jos dirbtinis šlubavimas, kuris susiformavo nuolat lydint šlubčiojančią motiną – prisitaikėliškoji Sofija. Atvykus į Ispaniją Sofiją ištinka tapatybės krizė, ji vis labiau ima priešgyniauti motinai, permiega su vyru, susiranda meilužę Ingridą, kuriai pavydi jos kitų meilužių, netgi maniakiškai ją persekioja, o naktimis kankinasi negalėdama užmigti. Svarbus vandens archetipas, kuris vis netinka sergančiai motinai. Ji tarsi vergė iš vazos, kurią simboliškai bandydama išsivaduoti iš vergvaldės motinos sudaužo ir laikinai pabėga pas tėvą į Graikiją...

Deborah Levy

Visi šie Sofijos pokyčiai romane pateikiami nenuosekliai, todėl sukuriamas nestabilaus, hipnotizuojančiai sapniškas pasakojimo įspūdis. „Tiesą sakant, nelabai žinau, kokioje tikrovėje šiuo metu gyvenu. Nežinau, kas tikra. Šia prasme mano pačios kojos netvirtai stovi ant žemės. Jau nebesiorientuoju. Mano motina atsisakė, atsižadėjo, paliko, atmetė, nebereikalauja, neigia viską, o kartu su savimi nuvertė ir mane (p. 238).“ Iš esmės chaotiška romano struktūra paaiškina ir pagrindžia Sofijos psichikos nestabilumą, jos tapatybes paieškas ir polinkį į analizę. Polinkis visur regėti antikinius simbolius – tai antropologės mąstymo maniera, o jos santykiai su mama ir artimaisiais tampa jos tapatybės kaip antropologės kūrybos praktika.

Kita Sofijos problema – santykiai su motina, kurie turi įtrūkių. Nors Rosa niekada apie tai nekalba, ji pilna nuoskaudos, kai ją paliko vyras. Ji manipuliuoja dukterimi, kurią pavertė savo slauge. Motinos ir dukters ryšys dažniausiai literatūroje simboliškai siejamas per bambagyslę ir pieną, kai su pienu gaunama ir gyvenimo išmintis, motinos meilė, rūpestis ir emocinis intelektas, tačiau Sofijos ir Rosos santykiai labai komplikuoti, jos viena kitos ne tik nesupranta, bet dažnais atvejais yra skirtingose barikados pusėse: „Sofija, tu visada kažkur toli. Aš ne toli. O visada per arti. Jos nuoskaudų (p. 113).“ Akivaizdu, kad manipuliacija kaip tik sugriauna motinos ir dukters santykius, paverčia jas abi nepakenčiamomis ir nelaimingomis, tačiau visada fiziškai esančias šalia viena kitos – takia būvimo drauge kaina. Iš esmės šie toksiški šeiminiai santykiai pasakoja apie motinos paleidimą vaiko į pasaulį būtinybę ir tuo pačiu apie baimę paleisti ir likti vienišai, apie aukos vaidmens prisiėmimą, atsakomybės stoką.

Autorei pavyko išgauti savitą teksto stilių, kuriuo atsiribojusi nuo sentimentalumo ir tiesmukumo, pereina į mitologizavimą, todėl stilius kiek priminė J. M. Coeetze Jėzaus vaikystę, kada autorius irgi savitais nepaaiškinamais, bet skaitytojui intuityviai suprantamais būdais (simboliais, metaforomis, alegorijomis) perteikiama šiuolaikinė toksiškų santykių analizė. Karštas pienas išties nepalieka abejonių, nes jame įvairiais rakursais veriasi daugelio iš mūsų problemos – perdėtas pareigos jausmas, tapatybės krizė, santykiai su motina, seksualinės įvairovės atradimai ir nusivylimai, kurie įtaigiai nestabiliame pasakojimo sraute įgauna pasąmoninio literatūrinio bangavimo, o dėl šios raiškos Karštas pienas mano atmintyje dar išliks ilgai.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Pastaba" / "Footnote" / "Hearat Shulayim"

Sveiki,

Paskutiniu metu susidurdamas su žydišku šiuolaikiniu kinu matau dvi esmines problemines linijas: a) santykiai su palestiniečiais; b) glaudūs, bet itin problemiški šeiminiai santykiai. Žydams svarbu jų gyvenimas ir aktualumas, tai kas iš esmės atlieptų jų kasdienę gyvenimo sampratą, kultūrą. Būtent b variantas šįkart pasakoja apie tėvo ir sūnaus santykius iš profesinės perspektyvos filme „Pastaba“ (tikriausiai turėtų būti labiau verčiama kaip „Išnaša“, bet nesiginčykime) (angl. Footnote) (2011).

Komedijos elementais, kitaip sakant, gyvenimiškais kuriozais perteikta drama iš tikrųjų pasakoja apie skaudžius konkurencingus tėvo ir sūnaus santykius profesinėje srityje. Abu profesoriai nusipelnę mokslininkai, tyrinėję Talmudo rankraščių versijas, tačiau turėję itin skirtingas pozicijas. Komisija nusprendė, kad didžiausia valstybinė mokslo premija, kuri teikiama kasmet, turi atitekti ne vyriausiajam tyrėjui, bet jo sūnui. Koks tėvo nusivylimas ir kaip elgsis sūnus, pajutęs tėvo panieką? Iš tikrųjų šioje subtilioje komedijoje nagrinėjami ypač žmogiški ir mums, lietuviams, puikiai atpažįstami šiais aspektais santykiai, kurie aprėpia tokias sąvokas kaip šeima, puikybė, išdidumas, pasiaukojimas – ištisas spektras įvairiausių ydų ir vertybių, kurie filme sužvilga itin komiškai. Tačiau priešingai nei grynoje komedijoje, šioji istorija labiau tragikomiška, paženklinta nusivylimu ir interesų grupių kovomis akademijos pasaulyje, šios kovos griauna šeiminius santykius.

Neanalizuosiu kiekvieno veikėjo perspektyvos ir tų aplinkybių, bet pridursiu, kad filmas „Pastaba“ leido kaip niekad išgryninti ir suvokti savos aplinkos darbinius santykius, nebūtinai šeimos. Mūsų visuomenės vertė grįsta nuopelnais, konkurencingumu ir pasiekta šlove, tačiau dažnai nutylima tos šlovės kaina, „tyliųjų“ įvykių užkulisiai, nes visi puikiai žinome, kad pergalė nelabai įmanoma be konkurencijos, o šiame filme visa tai aštrina ir tas šaltumo jausmas, tvyrojęs tarp sūnaus ir tėvo, kuriuos jungia ne kraujo ryšio artumas, bet labiau skiria premijos troškimo svaigulys. Iš tikrųjų tai filmas, kaip pripažinimo troškimas apakina šeiminius ryšius ir atskleidžia nuoskaudas, puikybę bei pavydą, kurie taip dažnai išduoda apie mus, tokius trapius ir žmogiškus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela  

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2019 sąrašas! Atwood, Rushdie, Obiama, Shafak, Ellmann ir Evaristo

Sveiki,

Dar šiais metais liepos pabaigoje atsinaujinusi Booker komisija paskelbė 13 kūrinių, kurie sudarė Booker Prize 2019 ilgąjį literatūros sąrašą. Paprastai šios knygos būna auksinės prabos ir atkreipia užsienių vertėjų rinką (tuo tarpu ir Lietuvos). Apie tai buvau padaręs įrašą, kurį galite perskaityti ČIA.

Rugsėjo pradžioje, užvakar, paskelbtas trumpasis šios premijos sąrašas. Norėčiau kažką plačiau pakomentuoti, tačiau nei vieno kūrinio dar nesu perskaitęs, kad galėčiau ką palyginti. Į trumpąjį sąrašą pateko Booker senbuviai, kurie iš esmės kaip ir „Oskaruose“ kokia Meryl Streep, tikriausiai „išstumiami“ į priekį dėl ankstesnių nuopelnų... Net neabejoju, kad tiek Margaret Atwood, tiek Salman Rushdie kūriniai yra tikrai geri, tačiau netikiu, kad per tiek laiko iš didžiulio literatūros srauto neatsiranda inovatyvių ir unikalių rašytojų...

Visgi šis šešetukas daugiau ar mažiau man patinka. Labiausiai dėmesį traukia amerikiečių rašytojos Lucy Alman su romanu „Ducks, Newburyport“, kuris pasakoja apie negatyvios informacijos žalą žmonėms. Aktualu, atrodo, stipru ir nuojauta rėkte rėkia, kad tai vienas geriausių šio sąrašo kūrinių. Labai viliuosi vien iš smalsumo, kad kokia leidykla apsiims ir išvers šią knygą, nors paskutiniu metu kažkodėl verčiami labiau britų autoriai...

Antrojoje vietoje (pagal smalsumą) mane traukia veteranas Salman Rushdie. Iš anotacijos šiek tiek susidaro įspūdis, kad knyga labai ne rušdiška, nes ji pasakoja apie po Ameriką keliaujantį kvanktelėjusį keistuolį Kichotą – žadamas šiuolaikinis kontekstas, problemos ir t. t. Trečiojoje pozicijoje – rašytojas iš Nigerijos Chigozie Obioma su romanu „Minorinis orkestras“, kuris pasakoja ilgesingą ir skaudžią brandos istoriją, tai istorija apie naivų vyruką, kuris išvyksta į Kiprą įgyvendinti svajonės ir per ją sužlugdo save... Ketvirtojoje vietoje mano dėmesį patraukusi turkų rašytojos Elif Shafak naujasis romanas. Nors nesu nė vienos knygos skaitęs, visgi Bookerio nominacija verčia atsigręžti ir pagalvoti, ar nevertėtų ką pagriebti, nes turime daug jos romanų lietuviškai.

Bernardine Evaristo – britų rašytoja, garsi savo romanais jau ne vieną dešimtmetį. Jos romanas tarsi skirtingų moterų dėlionė, nusidriekusi per epochas ir suraizgyta panašiomis detalėmis. Įvairiais rakursais atskleidžiama, ką reiškia vienoje ir kitoje vietoje būti moterimi. Apie tai jos romanas „Girl, Woman, Other“.

Mažiausiai imponuoja šįkart mano mylima Margaret Atwood. Labai bijau, kad po serialo „Tarnaitės pasakojimas“ šioji knyga tėra tik scenarijaus adaptacijos literatūriškai. Tai būtų didžiulis nusiminimas, tačiau beveik net neabejoju, kad ji bus išversta lietuviškai, o aš ją vis tiek skaitysiu ir būsiu nusivylęs, nes atsikartos serialo siužetai...

Kas laimės?

Dalijuosi nuolatinio aistringo Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson vaizdo įrašą, kuriame jis apžvelgia visus šešis trumpojo Bookerio romanus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Edward St Aubyn "Patrikas Melrouzas"

Esward St Aubyn. „Patrikas Melrouzas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas rimčiausių šios vasaros pabaigos verstinės literatūros grynuolių yra britų rašytojo Edward St Aubyn (g. 1960) romanų trilogija Patrikas Melrouzas (angl. Patrick Melrose), kurį sudaro trys romanai Tiek to (1992), Bloga žinia (1992), Šiek tiek vilties (1994). Po to sekė ir dar keli romanai tęsiniai, o Motinos pienas (2005) buvo nominuotas net Man Booker premijai. Į lietuvių kalbą trilogiją išvertė vienas mano mėgstamiausių rimtosios literatūros vertėjų Laimantas Jonušys. Britanijoje ši trilogija jau tapo šiuolaikinės literatūros klasika, pagal jį pastatytas penkių dalių serialas, kuriame nusifilmavo visiems puikiai žinomas aktorius Benedict Cumberbatch.

Sumurtas, arogancija, traumos, seksas, pinigai... Tokius dalykus mes dažniausiai regime kokiuose nors prabangiuose britų ar amerikiečių filmuose, kur dažniausiai vyksta kokie nors kriminaliniai įvykiai, tačiau verstinėje grožinėje literatūroje aristokratų, „mėlynojo kraujo“ turinčių turčių gyvenimo bjaurastis retai prasibrauna iki mūsų skaitomų romanų. Romanas pasižymi sodriu ir įtikinamu pasakojimu, kuris pagrįstas paties autoriaus biografiniais faktais.

Pats rašytojas, kaip ir jo knygos prototipas Patrikas Melrouzas, gimė pasiturinčiojo aristokratiškoje šeimoje, kurio tėvai gyveno tai Londone, tai Prancūzijos viloje. Pats rašytojas taip pat, kaip teigia, yra patyręs iš savo tėvo seksualinę prievartą, kai jam buvo 5–8 metai, todėl vėliau baigęs psichoterapeuto mokslus, metęs heroiną, jis išanalizavo savo gyvenimą ir autentiškas patirtis perteikė šių romanų cikle.

Mums, skaitytojams, dažniausiai užgintas britų aristokratijos gyvenimas, nelabai žinome, kas iš tikrųjų vyksta jo „gelmėse“ ir kasdieniniame gyvenime. Rašytojas atskleidžia tamsų, niūrų, arogancijos, apkalbų ir dviveidiškumo kupiną aristokratų gyvenimą šeštame-septintame-aštuntame dešimtmečiuose, kada aristokratija iš esmės ėmė patirti dekadansą, moralinį ir prestižinį nuosmukį, kurį pamasino dvasinės krizės ir nesibaigiantis alkoholis, narkotikai bei švaistūniškas gyvenimas.

Iš tikrųjų autoriui pavyko sukurti lokalios visuomenės kupolą, tam tikrą turtingųjų atskirtų nuo likusio pasaulio visuomenės modelį, kurių gyvenimai dažnai sukasi apie pasimatymus, pobūvius ir narkotikus. Pirmoji trilogijos dalis vadinasi Tiek to, kuri skirta Patriko Melrouzo vaikystės traumai atskleisti. Būtent pirmoji romano dalis mane labiausiai ir paveikė – Patriko tėvo Deivido požiūris į savo atžalą, iš kartos į kartą kaip skiepas perduodamas blogio, (bet aristokratiško auklėjimo!) užkratas – tėvas smurtu auklėja vaiką, siaubingai elgiasi su žmona ir t. t., nes būtent patį Deividą šitaip auklėjo jo paties tėvas. „Vaikai yra silpni ir nemokšiški miniatiūriniai suaugusieji, ir juos reikia visaip akinti taisyti savo silpnumą ir nemokšiškumą. Kaip ir didysis zulų karalius Čaka, kuris savo karius versdavo įtrypti dygliuotus krūmus į žemę, kad sukietintų padus, nors kai kuriems tuo metu tokios treniruotės tikriausiai nepatiko, jis buvo pasiryžęs sukietinti savo sūnaus nusivylimo nuospaudas, kad išgydytų įgūdį atsiriboti. O ir ką gi daugiau gali jam pasiūlyti? (p. 67).“ Tam tikri socialiniai elgsenos modeliai yra perteikiami kaip tradiciniai aristokratijos požymiai: jeigu išgyvenau aš ir tapau tokiu „nuostabiu“, vadinasi, ir mano sūnus turi tai patirti, kad taptų mano įpėdiniu.

Pirmoji romano dalis pulsuoja seksualiniai nukrypimais. Nepaisant, kad tėvas prievartauja Patriką tarp visų tuo nuostabiai trapių ir prabangių vilos gobelenų, vazų, senovinių lovų ir t.t., bet dar vaizduojami ir psichiškai pakrikę Deivido ir jo žmonos santykiai, kurie atmiežti sadistiniais ir mazochistiniais elgesio būdais, todėl tiek daug visokiausių tablečių, streso ir toksiškų santykių niuansų. Figų valgymas nuo žemės ir nuolankumas tik iš dalies gali priminti Penkiasdešimt pilkų atspalvių, tačiau jie pagrįsti iš kartos į kartą perduodamais elgesio šablonais, traumomis, patriarchalinės brutalios šeimos modeliais.

Vienas esminių aristokratijos požymių yra perdėtas cinizmo demonstravimas ramioje aplinkoje, siekiant diskusijos būdu kuo labiau vienas kitą pažeminti, reiškiant rafinuotai ir šaltai kuo dagiau paniekos, pvz., Bridžita klausia, ar Deividas pritaria mirties bausmei, o jis atsako: „Ne, nes tai nustojo būti viešas renginys. Aštuonioliktame amžiuje korimas būdavo tikrai gera dienos iškyla (p 123)“. Kas vidurinėje klasėje suprantama kaip blogos tonas, aristokratijoje tai tampa galios rodiklis; kuo daugiau arogancijos ir pasipūtimo, tuo atrodai labiau aristokratiškas ir vertas pagarbos. Tą suponuoja moterys, kurios dažniausiai bando per lovą ir santuoką įsilieti į aristokratų gyvenimą, atmesdamos bet kokias savo moralines nuostatas.

Edward St Aubyn

Prabangios aristokratiškos aplinkos įspūdį sustiprina rašytojo gebėjimas perteikti hedonistinės prabangos elementus. Gurmaniškas požiūris į prabangą ir pasimėgavimą unikaliais dalykais yra neatsiejama turtuolių kasdienybė, pavyzdžiui, geriant kad ir brangų vyną: „Jis jautė, kaip ilgi gysloti vynmedžio ūgliai tempia jį į sunkų paraudonavusį dirvožemį. Per gomurį nuvilnijo geležies ir akmens, žemės ir lietaus prieskoniai, viliojantys lyg krentančios žvaigždės. Butelyje seniai suvystyti pojūčiai dabar išsivyniojo kaip pavogto paveikslo drobė (p. 176).“

Antroji romano dalis Bloga žinia yra apie 22 metų Patriką, kuris sužino, jog mirė tėvas, todėl reikia sutvarkyti laidojimo reikalus. Šioji romano dalis skiriasi savo emociniu valentingumu, Patrikas paniręs į gilią depresiją, vartoja ir nuolat galvoja apie narkotikus, važinėja po Niujorką, nuolat rizikuodamas savo gyvybe. Akivaizdu, jog šioji romano dalis fokusuojasi ties veikėjo asmenybės bedugne, norą sumaišyti skausmą su malonumu – visa tai kilo iš nemeilės, tėvo prievartos ir motinos šaltumo, todėl Patrikas stengiasi visa tai „užlopyti“ narkotikais. Teksto sodrumas! Nesunku patikėti, kad pats autorius gerai išmano narkotikus ir jų poveikį, amžiną jų troškulį, sukeltą euforiją ir čia pat nepasakomą alkį, narkotikų sukeltus baisius padarinius... Šioji romano dalis nuolat man priminė F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, kada Raskolnikovas ištiktas potrauminio šoko ir kaltės jausmo vaikšto gatvėmis ir dreba dėl kiekvienos aplinkos detalės, kuri galėtų jį išduoti nusikaltus. Panašiu emociniu užtaisu ir „užaštrintais“ psichiniais elgsenos modeliais bei būsenomis perteiktas absoliučiai sutrikusio ir dvasiškai sužlugdyto, nuolat savo silpnumą pateisinančio vyruko subyrėjęs gyvenimas.

Trečioji romano dalis Šiek tiek vilties vaizduoja Patriką trisdešimties. Romanas labiau fokusuojasi į Sonio rengiamą kaimišką pobūvį, į kurį ateina ir Patrikas, ir princesė Margaret ir veikėjai iš ankstesnių romano dalių. Fragmentiškame pasakojimo koliaže kaip niekad veriasi aristokratiškos bendravimo manieros, cinizmas, nuolatinis noras pažeminti. Ypatingai didelį įspūdį paliko princesės Margaret ir ambasadoriaus bendravimas, kada princesė liepia ambasadoriui išvalyti nuo padažo jos suknelę. Vėlgi turime nuolankiojo ir sadistės elgesio modelį, kuris suponuoja, koks visgi svarbus pasiskirstymas tarp aristokratijos galios ir valdžios galimybėmis: aristokratas aristokratui nelygu.

Tai esminis Patriko gyvenimo lūžis, kadangi šis jau išsivadavęs iš narkotikų, tačiau didžiausia staigmena buvo toji, kad jis pamažu išsivaduoja iš tėvo paliktų traumų. Ir vėlgi autorius remiasi aristokratų dvilypumu. Pavyzdžiui, Ana vienu metu kritikuoja vakarėlį: „Jėzau, kokia nyki kompanija. Tau neatrodo, kad juos laiko užšaldytus kaip tipinių vaidmenų atlikėjus ir atitirpdo didelėms progoms? (p. 434)“ Ir čia pat po cinizmo kauke prasiskverbia žmogiškumas, kaltės jausmas, kuris kaip antitezė tame puikybės pokylyje: „Daug metų jaučiau kaltę, kad nieko nepadariau, kai vieną vakarą per vieną iš tų baisingų pobūvių, kuriuos rengdavo tavo tėvai, tu laukei ant laiptų, ir aš pasakiau, kad pakviesiu mamą, bet man nepavyko... (p. 434)“.

Būti aristokratu reiškia priimti tam tikrą elgesio modelį, iš kartos į kartą perduodamą naštą, kuri arba sunaikina tave, arba paverčia „mėlynuoju“ t. y. šaltu ciniku. Visoje šioje trilogijoje esti viskas, kas man geroje literatūroje patinka: intelektualus ir rafinuotai sukaltas tekstas, kuris atskleidžia žmogaus dvilypumą, socialinių vaidmenų ir žmogiškosios prigimties prieštarą, kuri kelia ir šypsnį, ir siaubą. Stiprus literatūros perlas, kuris retai leidžia dirstelėti į taip siekiamą (arba bent pasvajojamą) visuomenės grietinėlę, kurioje galioja saviti elgesio modeliai ir visavertiškumo rodikliai, kurie mums, dirbančiųjų vidutiniokų klasei, dažnais atvejais atrodo moraliai iškrypę, o juos demonstruojantys veikėjai verti begalinės užuojautos.

Jūsų Maištinga Siela    

Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ševaljė" / "Chevalier"

Sveiki,

Kino pavasario komedijos išties kartais intriguoja. Prisimenu, buvau susidomėjęs graikų komedija „Šavaljė“ (angl. Chevalier) (2015), kurį taip man smarkiai rekomendavo pažiūrėti. Istorija pasakoja apie grupelę vyrukų, kurie dreifuoja ir žvejoja palei Graikijos salas prabangiame laive, ilsisi nuo darbų ir moterų, tačiau galiausiai pasiduoda berniokiškam šėlsmui ir jie visi ima konkurencingai žaisti „geriausio vyruko“ žaidimą...

Iš pradžių pasirodė, kad komedija išties daug žadanti. Jame filmuojasi ir „Eurovizijos“ žvaigždė Sakis Rouvas, viskas atrodo kiek graikiška ir dėl to labai egzotiška, bet... Netrunka originalumą žadanti komedija, liaudiškai tariant, „pakibti“. Vyrukai absoliučiai berniokai, nepriklausomai nuo amžiaus tarpsnio, visi kažkodėl stebuklingai suvaikėję, be brandos ir kažin kokio įdomesnio požiūrio į gyvenimą ir pradeda iš dykinėjimo tą kiek kvailoką žaidimą. Pradėkime nuo to, kad filmui iš esmės stinga struktūrinės dinamikos, veržlumo, nes scenos nufilmuotos „kąsniais“, o baltosios dėmės užpildomos žiūrovo įsivaizdavimu. Vienas vyrukas didžiulis narcizas, demonstruojantis savo kūną internetu, kitas dėl akmenų pakvaišęs keistuolis, dar kitas išgyvena dėl savo erekcijos ir vyriškumo... Žodžiu, visa kompleksuotų, infantilių nebrendylų kompanija viename laive konkuruoja, rašydami vieni kitiems už atliktas užduotis balus, ir aptaria savo gyvenimo užkulisius, gerdami vyną, alų ir kramsnodami žuvį.

Nesunku suprasti, kodėl daugeliui filmas patiko – vaizdai, europietiškojo kino dvelksmas, smagios ir kiek juokingos situacijos, tačiau kažin kuo filmas nežavi (bent jau manęs). Viskas kiek banalu, suplokštinta, be europietiškai komedijai būdingos gelmės, kitaip sakant, paimtos vyriškų stereotipų išnaros, karkasai ir iš jų padarytas tam tikras tiesmukus šou, kokį dažnai regime amerikietiškose komedijose. Visgi filmas vietomis įtraukęs visumoje visgi paliko gana blankų įspūdį. Manau, vyriško egoizmo karai kur kas galėjo būti atskleisti įdomesniais niuansais.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - Doin' Time [lyrics / žodžiai] (cover Sublime)

Sveiki,

Šiandien dalijuosi naujausiu Lanos Del Rey vaizdo klipu ir daina iš naujojo jos solo albumo „Norman Fuching Rockwell“, kuris buvo išleistas prieš kelias dienas. Viena melodingiausių albumo dainų, žinoma, yra „Doin Time“, kuri papildo Lanos Del Rey dainų kraitį apie vasaras. Daina kaip singlas išleista 2019 metų gegužės mėnesį ir beregint susilaukė nemažai internetinių perklausų. Nors atlikėja dar neišleido albumo, o jau šioji daina tapo ketvirtuoju albumo singlu. Šiuo metu iš albumo paskelbti net šeši singlai...

Atlikėja išties tikra darbininkė ir jau užsimena apie dar kitą albumą, kuriai turi paruošusi medžiagą 2020 metams, nors dar prieš akis laukia muzikinis turas. Daina „Doin Time“ nėra nauja, tiesą sakant, tai perdainuotas kūrinys, kurį pirmąkart paskelbė amerikiečių pankų grupė „Sublime“ 1996 metais. Šioji grupė gyvavo 1988-1996 metais ir „Doin Time“ buvo viena paskutiniųjų jų dainų... Žinoma, Lana Del Rey viską permalė ir padarė pagal savo stilių ir atgaivino primištos grupės kūrinį. Na, o užvakar pasirodęs vaizdo klipas, sakyčiau, iš tikrųjų kalba pats už save – ir idėja, ir atmosfera, ir sentimentai.

Amerikoje ši daina pasiekė 2 poziciją, Graikijoje 4, Švedijoje 5, Vengrijoje 7.

Abiejų versijų šiandien ir siūlau pasiklausyti.

Lana Del Rey versija:

Sublime Versija:

Žodžiai / Lyrics

Lana Del Rey - "Doin' Time"
(originally by Sublime)

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Me and my girl, we got this relationship
I love her so bad, but she treats me like shit
On lock-down like a penitentiary
She spreads her lovin' all over
And when she gets home, there's none left for me

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Oh, take this veil from off my eyes
My burning sun will, some day, rise
So, what am I gonna be doin' for a while?
Said, I'm gonna play with myself
Show them, now, we've come off the shelf

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Evil, I've come to tell you that she's evil, most definitely
Evil, ornery, scandalous and evil, most definitely
The tension, it's getting hotter
I'd like to hold her head underwater

Summertime

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Jūsų Maištinga Siela