Saldusis
berniukas dainininkas Charlie Puth (g. 1991) kratosi ankstesnių
įvaizdžių ir, regis, sąmoningai bando susikurti blogo vaikino įvaizdį. Tiesą sakant,
man labai patiko jo debiutinis albumas – švarus ir tvarkingas albumas, kuriame
skamba devinto dešimtmečio, gospel muzikos atgarsiai, o štai būsimas trečiasis
jo studijinis albumas išties jau atitrūkęs tiek muzika, tiek įvaizdžiu nuo
pirmųjų savo darbų. Akivaizdu, kad atlikėjas pasirinkęs gatvės kiek atgrasų jį
patį sendinantį įvaizdį nori šį bei tą pasakyti apie gyvenimą ir muziką.
Pirmasis
singlas pasirinktas „I Warned Myself“ modernaus ir jaukaus sąskambio
daina, kuri jau nuo pat pradžių užkabino, kad netyčia pats ėmiau niūniuoti...
Daina apie pavojingus gyvenime sprendimus prisodrinta žvėries sėlinimo įspūdžio
ir kiek primena Billie Eilish „Bad Guy“ pop muzikos savitą ir išskirtinį
stilių. Singlas nebuvo itin sėkmingas pačiam atlikėjui, bent jau ne toks
populiarus, kaip ankstesnieji darbai. Visgi muzikinis eksperimentavimas atlikėjui
„kainavo“, tačiau man labiau įdomūs rizikuojantys menininkai nei nuolat
atsikartojantys. Daina Kanadoje vos tepasiekė 95 vietą, JAV „Billboard“ tope
49, o Naujojoje Zelandijoje 18 poziciją. Nepaisant neįvykusio komercinio dainos
sprogimo, pati daina vis tiek labai „kabina“. Siūlau paklausyti.
Lyrics
/ žodžiai
Charlie
Puth – I Warned Myself
I warned myself that I shouldn't play with fire
But I can tell that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
Do you remember when you told me I don't have to worry?
"He's overseas out on his tour, he'll be okay without me"
You said you had nothin' to hide, that you left him long ago
I should've known that was a lie
I warned myself that I shouldn't play with fire
But I can tell that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
I can tell (I can tell) that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
Do you remember when you said to not tell anybody?
"'Cause if you do, I'll be the first to put my hands around your
throat"
If you had nothin' to hide, why is no one supposed to know?
I should've known that was a lie
I (I) warned myself (warned myself) that I shouldn't play with fire (no)
I can tell (I know) that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
that I shouldn't play with fire
(But I) I can tell (I can tell) that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
Šįkart
dalijuosi tikriausiai šių dienų pop muzikos paauglių dievaite laikoma Selena
Gomez ir jos naujausia daina „Lose You To Love Me“, kuri per
pasaulį per vieną dieną nugriaudėjo taip smarkiai, kad per 24 valandas surinko
60 milijonų vaizdo klipo peržiūrų YouTube kanale. Sakykime, kad tai yra
žvėriškai daug, bet čia bus pasidarbavusios žiniasklaidos priemonės, kurios kiek
atgrasiomis antraštėmis pamasino klausytojus ir smalsiuosius žinia, kad tai
atlikėjos atsakas į nutrukusius santykius pačiam Justin Bieber, kuris dabar jau
sukūręs šeimą su kita mergina...
Žinoma, galima diskutuoti ir svarstyti, kiek
šie buvę santykiai tarnauja kaip reklaminiiai populiarumo degalai pačiai
atlikėjai ir kiek pati muzika merginą veikia kaip išsilaisvinimas ir kūrybinis
įkvėpimas. Mano akimis, čia veikia abu faktoriai.
Bet
kokiu atveju man daina patiko ir visai be to išpūsto asmeninio atlikėjos
santykio. Vos pasirodžiusią dainą muzikos kritikai pažymėjo kaip gerą atlikėjos
sugrįžimą ir prasitarė, kad visi šią dainą turėtų turėti savo grojaraščiuose
kaip jautrią baladę. Nors daina debiutavo Billboardo tope tik 15 vietoje, po
savaitės ji jau puikavosi pirmojoje vietoje ir tai viena iš nedaugelio S. Gamez
dainų, kai ji pasiekė būtent pirmąją poziciją. Kaip pastebi aplinkiniai,
atlikėja ilgai dirbo, kad vėlei užkoptų su muzika į tokius topus. Kanadoje ir
Airijoje daina pasiekė taip pat pirmąją vietą. Antrąją vietą pasiekė tokiose
šalyse kaip Estija, Australija, Naujoji Zelandija, Čekija, Norvegija. Šiandien
kviečiu pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipo.
Paskutiniu metu
Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės,
uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad
dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti,
man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali
paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo
Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio?
Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų
nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji,
reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas
teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“
(angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje
pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.
Tikiu, kad
anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo
lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes
kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir
jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad
filmas prastas.
Dėmesio centre –
jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir
svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja
išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas
jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma,
klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome
ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau
glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos,
kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose,
visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip
pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo
finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis
jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš
žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...
Visgi filmo
pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar
mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko
pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis
gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis,
yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas
jų.
Tai kas gerai
šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio
veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines
judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai
suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R.
Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos
meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip
nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos
patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje
išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis
sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui
atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų
holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės
mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...
Filmas sukurtas
provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų
vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas.
Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.
Paskutinis dar
nematytas Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmas „Aukojimas“
(kai kur verčiama „Auka“) (šved. Offret) (1986) tapo ir
man paskutiniu nematytu septintuoju iš jo repertuaro. Šie metai man ypatingi,
nes peržiūrinėju antrąsyk visus A. Tarkovskio filmus, tačiau taip niekada ir neteko
pamatyti jo paskutiniojo „Aukojimo“, kurį iš dalies tausojau ypatingai savo
gyvenimo progai, iš dalies dėl to, kad filmas švedų kalba su angliškais
titrais, o A. Tarkovskio dialogai-monologai, persmelkti filosofijos ir
religijos apmąstymų, nėra tokie lengvi analizei, tačiau toji diena išaušo per
pačias Vėlines ir pagaliau pamačiau paskutinį jo kūrinį.
Tais pačiais
metais nufilmuotas filmas A. Tarkovskiui tapo lemtingas dar ir dėl to, kad
režisierius gruodžio pabaigoje mirė. Pasak režisieriaus sūnaus, tėvas tikėjo
pranašystėmis ir ritualais, o „Aukojimo“ scenarijus būtas dvigubas, kaip ir
gaisras filmavimo aikštelėje, kai beprotis Aleksandras sudegina namus. Pirminiame
scenarijaus variante režisierius buvo sukonstravęs savotišką pasveikimo nuo
vėžio, kuriuo sirgo pagrindinis veikėjas Aleksandras, stebuklą, kai jis
permiega su namų tarnaite, pabėgėle iš Islandijos, vardu Marija. Vyriško ir
moteriško pradų susijungimas irgi ritualas, tačiau scenarijų režisierius netikėtai
ima ir pakeičia, kai šis sužino, jog jam pačiam diagnozuotas plaučių vėžys. Kiek
tokių menininkų, kurie kurdami aplinkybes iš esmės sukuria savo lemtį? Apie tai
reiktų parašyti atskirą traktatą, tačiau kokio įtikėjimo galią turėjo pats A.
Tarkovskis, kad galėjo „prisišaukti“ ligą ir bandė nuo jos „pabėgti“
pakeisdamas scenarijaus likimą ir kartu savo paties likimą? Man iki šiol
paslaptis.
Deja,
režisierius Kanų festivalyje, kuriame filmas pelnė net tris svarbius
apdovanojimus, jau nebegalėjo pasirodyti dėl jo sunkios būklės. Taip pat
režisierius jau nebegalėjo grįžti ir į Sovietų Sąjungą, nes 1983 metais po
Italijoje nufilmuotos „Nostalgijos“, pasiliko už Geležinės uždangos, palikęs
vienuolikmetį sūnų ir žmoną, ir artimuosius... Jis pasirinko kūrėjo kelią, bet
gal ir iš esmės tikėdamasis, kad vakarietiškoji kur kas pažangesnė medicina
padės jam išsikapstyti iš ligos. „Aukojimas“, skirtas sūnui, kurį režisierius
pamato jau penkiolikos, visai merdėdamas ir užbaiginėdamas savo knygos
rankraščius, dirbdamas ir kurdamas, apmąstydamas mirties patale.
Tik filmui
pasibaigus tapo aišku, kad jame vaizduojamas nekalbantis berniukas, kuris
išgyveno gerklės operaciją Japonijoje, o dabar reikės gydyti Australijoje, todėl
varo artimuosius į neviltį, yra paties A. Tarkovskio sūnaus prototipas. Režisierius
negali susikalbėti su juo dėl Geležinės uždangos, todėl reikalinga tam tikra
raiša, nebylystė, kaip išreikšti to ryšio trūkumui, juk šiaip ar taip visi
filmai šiek tiek autobiografiniai.
Visas filmas
nufilmuotas Švedijoje, Gotlando saloje, Baltijos jūroje. Tai vasaros vila,
kurioje apsistoja aristokratiška švedų šeima, išgyvenanti prasidėsiančio Trečiojo
pasaulinio karo siaubą. Žinoma, filme tai tik misterija, kaip velnio
bauginantis apreiškimas, kuris namų ponią įvaro į isteriją, tačiau „Aukojime“
tai sąlygota, iš tikrųjų žemai praskrendantys lėktuvai simbolizuoja pagrindinio
veikėjo Aleksandro tamsiausią išbandymų naktį. Jis kaip pilyje besislepiantis
gyvasis tarp mirusiųjų, išgėręs slepiasi nuo iliuzijų, bet kartu dėl to puola į
jų glėbį. Pamasintas girto paštininko Oto, jis keliauja pas tarnaitę raganą Mariją,
kuri atlieka tam tikrus religinius ir pagoniškuosius ritualus, ši veikėja
dviprasmiška: ji ir ragana, ji ir švenčiausioji Mergelė Marija iš ikonos; ji
kerėtoja, ji išganytoja. Ir čia švenčiausią lytinio akto akimirką A. Tarkovskis
panaudoja jau „Veidrodyje“ (1975) matytą magišką pakylimą virš lovos sceną. Apie
kūniško ir dvasinio susiingimo momento svarbą galima spręsti ir apie
režisieriaus galimybes žmogaus dvasios suirutėje ieškoti harmonijos, in
ir jan susijungimo kaip išsigelbėjimo, vienas kitą sustiprinančių energijų
aktą.
Visgi lyginant
su filmais, filmuotais dar Sovietų Sąjungoje, šis filmas, kad ir koks atrodytų
misterinis, man jame mažiausia metaforų. Taip, metafizinių elementų ir simbolių
esama, naudojami sapno-vizijų-regėjimų-haliucinacijų motyvai, kad išgautų
metafizinę Aleksandro sumišimo vaizdinį. Tačiau žvelgiant į teksto prasmę, apie
ką kalba veikėjai ir kaip jie kalba, vaikščiodami po vėjuotus namus, tyrinėdami
seną žemėlapį, visgi atrodo, jog žiūrėtum nebe įmagnetintą Tarkovskio kiną, o
labiau teatralizuotą ankstesniųjų metafizinių filmų versiją.
Gal iš tikrųjų
režisierius bėgdamas nuo magiškesniosios „Aukojimo“ versijos, bandė surealistinti
filmą ir jį išgryninti? Sakoma, kad režisierius po šio filmo turėjo užmačių
pastatyti vieną garsiausių Šekspyro pjesių, o tai vedė prie naujų, jau jo
galvoje besišaknijančių pjesės perteikimų variantų. Kitą vertus, A. Tarkovskis
niekada nebuvo itin plastiškai dinamiškas, poetiškas – žinoma, tačiau jo
scenos, jeigu pažiūrėsime į „Stalkerį“ ar „Nostalgiją“, atrodo kaip
vaikščiojantis lėlių namelis, tam tikra kompozicija: mąslūs aktorių
žingsniavimai, ilgi filosofiniai monologai, žvelgiant pro langus arba vienas
kitam pro šalį, tyrinėjant apsemtus namus... Tačiau „Aukojime“ tai itin atrodo
kaip teatro scenoje ir tik tos metafizinės scenos, panašios į sapniškas
vizijas, leidžia sujungti teatrą su metafizinio kino raiška.
Pagrindinis veikėjas
Aleksandras prisiekia Dievui, jeigu šis išgelbės žmoniją nuo Trečiojo
pasaulinio karo, jis paaukos viską, net savo mažąjį nekalbantį sūnelį. Primena daugybę
Biblijos motyvų, kada brangiausia auka už viso pasaulio gėrį, yra paklojama per
vieną silpnumo akimirką, prisiminkime Kainą ir Abelį, Kristaus pasiaukojimą
vardan žmonijos ir pan. Visgi A. Tarkovskis jungia, kaip sakiau, religinius
motyvus su liaudies šamanizmu, tikėjimu raganomis, paranormaliais reiškiniais,
jungia žmogaus fizinį kūną su dvasia. Čia vėl jis ritualams pasitelkia ugnies
apvalantį ir griaunantį archetipą, kuris galiausiai pasitarnauja Aleksandro
beprotybės siautuliui; jis sudegina namus.
Sakoma, sceną
reikėjo perfilmuoti net du kartus, nes pirmasis realiai nufilmuotas gaisras
paprasčiausiai neįsirašė, todėl teko atstatyti namą ir vėl viską perfilmuoti, o
aktoriams, kurie įtikinamai klampoja po pelkę ir isteriškai rėkia dėl gaisro
tai jau antras dublis, vadinasi, jiems vėlei reikėjo grįžti į salą, patirti A. Tarkovskio
susierzinimą ir kitus nesklandumus... Tačiau toji scena, degimo, jungčių su
praeitimi, su pažadu, galiausiai yra A. Tarkovskio dar vienas ritualas, kurį
regime ir „Veidrodyje“, ir „Nostalgijoje, kur miesto aikštėje prieš visus
bepročius susidegina Domenikas, beje, tas pats aktorius suvaidinęs Aleksandrą „Aukojime“
– Erland Josephson (1923-2012).
Filmų interpretacijų
būta pačių įvairiausių, kaip visada ir būna su A. Tarkovskio filmas. Ką reiškia
tas Aleksandro beprotiškas finalinis sprendimas? Ar tai sunaikinimas, išpirka,
apsivalymas, jo proto užtemimas? Beprotis gelbstintis civilizaciją nuo dar
vieno karo, įtikėjęs, jei išlaikys Dievui pažadą, jis išgelbės save ir visus
likusius? Filmo pabaigoje po negyvu medžiu berniukas atsigula ir pirmąkart
prabyla tarsi ne savo, o angelo žodžiais: „Iš pradžių buvo žodis. Kodėl taip
yra, Tėve?“ Žinoma, taip simboliška. Nauja karta, nauja civilizacija po
nusiaubto gaisro vėl užduoda esminius klausimus ir gan logiškus, juk pirmiausia
turi būti kūnas ir kūne gyventi sąmonė, kad atsirastų žodis, todėl berniukas
žiūri į medžio viršūnę, vildamasis, kad tas suvokimas ateis ir jis supras šio
pasaulio dėsnius.
Kiek iš tikrųjų
pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galimas daiktas, kad gyvybę. Tam tikra
prasme tai yra jo paties pasiaukojimas menui, savo įsitikinimams ir galų gale
sūnui. Ar buvo galima viso to išvengti, atidėlioti filmavimus ir pabandyti
gydytis? Kai kada auka kaip principas, priesaika, pažadas yra svarbiau netgi
už patį gyvenimą.
Dar vienas
animacinis filmas visai šeimai „Trūkstama grandis“ (angl. Missing
Link) (2019) pasakoja XIX amžių, mokslininkų ir tyrėjų revoliucionierių
epochą, atmosferiškoje istorijoje bandoma išskleisti darvinišką istoriją apie
aptiktą naują su žmogumi susietą didžiapėdžių rūšį. Dėmesio centre – egocentriškas
ir ambicingas tyrėjas, kuris įsivelia į lažybas ir atvykęs į JAV be vargo
sutinka vieną tokį didžiapėdį...
Tai tikrai nėra
šių metų animacinis hitas. Esama iš tikrųjų labai žavių momentų, kuriuos mėgstu
ir vaidybiniuose filmuose t. y. laikmečio epochos atributai, tiriamoji
medžiaga, atradimai, mistiniai dalykai kaip antai Šambala, net filmo pradžioje
rodomas Nesės pabaisos aptikimas ežere. Taip, tai atmosferiškai supažindinama
su tos Viktorijos epochos mokslininkų aplinka, kurią jaunasis žiūrovas
nesunkiai mokykloje gali susieti su pamokų medžiaga ir išplėsti bei įtvirtinti
žinias, bet visumoje vis tiek veikia ne simboliai, bet nuotykių vyksmas, kuris
tikriausiai ir tampa pažeidžiamiausia ir nuobodžiausia šio filmo dalimi. Viskas
kine jau išbandyta, nuotykiai, meilės duetas, tykantys pavojai ir kiti niuansai
nebejaudina, trūksta įmantresnių siužetinių vingių, gilesnės istorijos
plėtotės...
Pavyzdžiui,
filme „Koko“ viskas dar suveikia, tirštas meksikietiškos kultūros pertepimas
per nuotykius patiriančius veikėjus dar jaudina, o „Trūkstamojoje grandyje“,
atrodo, viskas daugiau ar mažiau praplaukia paviršutiniškai ir nebepalieka
savito, įdomaus ir įvairesnių interpretacijos galimybių paliekančio animacinio
filmo. Manau, niekas nesupyks, jeigu pasakysiu, jog pramogai šis filmas tinka,
bet nieko neprarasite jo ir nepamatę.
Šį rytą tarsi
vėl grįžau prie to, ką buvau užmiršęs, kai paskendau savose kasdieninėse
iliuzijose. Kaskart atsidūręs aklavietėje, suprantu, kad esminis mano problemų
stimuliatorius yra sukurta tapatybė, žmogus, kuris turi vardą, pavardę, darbą,
šeimą... Kai suvokiu, jog viskas yra nesvarbu, paleidžiu bet kokį įsitikinimą,
kad esu labai svarbus, susireikšminęs, kad esu šioji tapatybė, tada atsitinka
kažkas panašaus į savęs išplėtimą, pasidavimo laimėjimą. Staiga pakyla vidinė
motyvacija, vidinė vibracija ir vėlei supranti, kad prie visko, prie ko esi
prisirišęs tėra tik tam tikrų primestų ir sureikšmintų, įtikėtų vertybinių
sistemų nasrai, perdėtos atsakomybės ir perfekcionizmo spąstai.
Aišku, galima
dejuoti: kaip čia dabar žmogui niekas neberūpi, o kaip šeima, kaip vaikai, kas
bus, jeigu ant visko nusispjausi. Sakau, nereikia nusispjauti, tereikia priimti
viską taip, kaip yra su didžiule galimybe kiekvieną akimirką keisti ir priimti
taip, kaip siūlo gyvenimas. Kartais vietoj rytinės kavos galima pasidaryti mėtų
arbatos ir, žiūrėk, išsimuši iš tam tikros suplanuotos sistemos. Ir tai yra
nuostabu, menkniekiai yra nuostabūs, o tai, kas mūsų sukurtoms asmenybėms
atrodo labai svarbu, irgi yra pakeičiama, netgi tokios neišraunamos vertybės
kaip šeima. Nes... Pripažink, tu ją gali bet kada prarasti, todėl kam kabintis
prie to, kas prarandama? Tai tarsi kabintis prie praradimo kančios. Tai sukurtų
mūsų asmenybių tinklai, ryšiai, netgi vienas kito meilė man šįryt atrodo tik
mano paties meilė. Kiek tu myli save, tiek tu išskleidi laimės ir šviesos, štai
kodėl mums norisi būti prie charizmatiškų, besišypsančių ir laimingų, o ne prie
depresuojančiųjų, nes tai yra meilės vibracija, o ryšiai „tu mano, o aš tavo“
tėra dar viena susitarimo iliuzija, kuri gali pasibaigti, kad ir už kampo,
jeigu nors vienas šį susitarimą sugriaus. Ir kartais sugriaunama vien dėl to,
kad praregėtume arba sunyktume tiek, kad galėtume praragėti. NEBESISAVINKIME.
Taigi pasiduodu
ir laimiu. Pasiduotu šiai sukurtai savo tapatybei, nieko iš jos nesitikiu,
nieko netrokštu ir kartu sąmoningai leidžiu jai būti, todėl... Todėl iš esmės
suvokime, jausmų ir būsenų lygmenyje keičiasi kokybė, o kai kokybė pasikeičia,
pasikeičia ir žmogaus likimas. Pasiduodu ir laimiu. Pasiduodu ir laimiu. Pasiduodu
ir laimiu. All time.
Jau
kuris laikas norėjau pasidalyti su Jums šia daina, kurią nuo vasaros pradžios
galėjote išgirsti (ir vis dar galite) kaip vieną iš pasaulinių hitų. Nuotaikinga
daina pavadinimu „Dance Monkey“ atlieka australų atlikėja Toni Watson
(g. 1993), pasivadinusi Tones and I. Šiemet pasirodė jos debiutinis
albumas pavadinimu „The Kids Are Coming“, į kurį tikrai įtrauktas pastarasis
hitas, kuris atlikėjai tapo raktais į muzikos populiariąsias arenas.
Jaunoji
atlikėja su albumu Australijoje debiutavo trečioje vietoje. Kiti atlikėjos
hitai nebuvo tokie sėkmingi, tačiau, kaip žinia, užtenka vieno itin įkyriai
visur grojamo kūrinio, kad tave žinotų visas pasaulis. Panašiai ir su „Dance
Monkey“, kuris praktiškai beveik visuose pasaulio muzikos topuose vienu metu
pabuvojo pirmojoje pozicijoje. Vien Australijoje daina tapo penkis kartus
platininiu. Daina buvo sėkminga Europoje, ypač šokių aikštelėse. Na, o aš
asmeniškai apie dainą sužinojau iš pakvaišusio ir linksmo vaizdo klipo, kuriame
vaizduojami mirštantys senukai, kurie susiruošė paskutiniam gyvenimo
pasispardymui ir elgiasi tarsi jaunuoliai. Linksmai nuteikiantis vaizdo klipas
ir dainos ritmas, manau, patiks ne vien šokių pop muzikos klausytojams.
Žodžiai
/ Lyrics
Tones
and I – Dance Monkey
[Verse
1]
They say, "Oh my god, I see the way you shine
Take your hand, my dear, and place them both in mine"
You know you stopped me dead while I was passing by
And now I beg to see you dance just one more time
[Pre-Chorus]
Ooh, I see you, see you, see you every time
And oh my, I, I like your style
You, you make me, make me, make me wanna cry
And now I beg to see you dance just one more time
[Chorus]
So they say
Dance for me, dance for me, dance for me, oh-oh-oh
I've never seen anybody do the things you do before
They say
Move for me, move for me, move for me, ayy-ayy-ayy
And when you’re done I'll make you do it all again
[Verse 2]
I said, "Oh my god, I see you walking by
Take my hands, my dear, and look me in my eyes"
Just like a monkey, I've been dancin’ my whole life
But you just beg to see me dance just one more time
[Pre-Chorus]
Ooh, I see you, see you, see you every time
And oh my, I, I like your style
You, you make me, make me, make me wanna cry
And now I beg to see you dance just one more time
[Chorus]
So they say
Dance for me, dance for me, dance for me, oh-oh-oh
I've never seen anybody do the things you do before
They say
Move for me, move for me, move for me, ayy-ayy-ayy
And when you're done I'll make you do it all again
They say
Dance for me, dance for me, dance for me, oh-oh-oh, oh-oh, oh-oh
I've never seen anybody do the things you do before
They say
Move for me, move for me, move for me, ayy-ayy-ayy
And when you're done I'll make you do it all again
[Bridge]
Ooh, ooh, ooh, ooh, ooh
(Do it all again, do it all again, do it all again)
Oh-oh, oh-oh, oh
Ooh, ooh, ooh, ooh, ooh-ooh
(Do it all again, do it all again, do it all again)
Ooh, ah-ah, ah-ah
[Chorus]
They say
Dance for me, dance for me, dance for me, oh-oh-oh
I've never seen anybody do the things you do before
They say
Move for me, move for me, move for me, ayy-ayy-ayy
And when you’re done I’ll make you do it all again
They say
Dance for me, dance for me, dance for me, oh-oh-oh, oh-oh, oh-oh
I've never seen anybody do the things you do before
They say
Move for me, move for me, move for me, ayy-ayy-ayy
And when you’re done I'll make you do it all again
