Filmas: "Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą" / "Jonathan Agassi Saved My Life"

Sveiki,

Žydų šiuolaikinis dokumentikos kūrėjas Tomer Heymann jau neblogai kai kam žinomas iš Kino pavasaryje rodytos kino juostos apie gilias tradicijas turintį Izraelio šiuolaikinio šokio trupę pavadinimu „Mr. Gaga“ (2015), tad nusprendžiau nedelsiant pažiūrėti ir naujausią jo kino justą „Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą“ (angl. Jonathan Agassi Saved My Life) (2018), tačiau šį Kino pavasarį, deja, jau kino salėje nebeteko pamatyti, tad pagalvojau, kad progai pasitaikius, pratęsiu susipažinimą su šiuo režisieriumi, kuriam rūpi šiuolaikinio, kartais sekinančio meno, gyvenimo būdo, subkultūros pažinimo periferijos, dažnai laužančios tradicinius moralinius įsitikinimus.

Šįkart filmas dar labiau šokiruoja nei „M. Gaga“, nes jis pasakoja apie iš Tel Avivo kilusio gėjų porno aktoriaus gyvenimą. Aktorius, pasivadinęs Jonathan Agassi, gerai žinomas gėjų pasaulyje, jis nuolat skrenda į Berlyną, dirba eskortu, filmuojasi porno filmuose, o laisvalaikiu grįžtą į Izraelį ir rūpinasi mama, nuo kurios nieko neslepia. Tai išties nemenkas moralines ribas pralaužiantis filmas, kuris jau po 5 minučių pareikalauja visą savo davatkiškumą palikti už bažnyčios slenksčio ir pasiduoti tokiam gyvenimui, kokį gyvena J. Agassi ir stengtis jį suprasti, pateisinti ir pajusti.

Nors filmas pilnas Berlyno klubo kultūros, atvirai netušuotų sekso scenų, performensų, tačiau netrūksta kur kas įdomesnių užkulisių, kuriuos perteikia režisierius taip, lyg negalėtum patikėti, kad didžiulės bendruomenės gyvena šitaip atvirai klubuose masturbuodamasios, vartodamos atvirai narkotikus, o į taksi lipa vien tik su fetišistiniais rūbeliais. Tačiau tai tik svaiginančio naktinio gyvenimo užkulisiai, filmas, dėl ko iš tikrųjų verta žiūrėti, yra priežastis ir pasekmė, kodėl J. Agassi gyvena tokį gyvenimą ir kaip jis atvirai su mama, broliu, seserimi ir jį palikusiu tėvu bendrauja.

Vaikystės patyčių traumos paskatino tapti ne tik vienu žymiausiu porno aktoriumi, bet ir įnikti į kreko rūkymą, lengvus narkotikus, kad būtų numalšintas amžinas tuštumos jausmas ir stresas. Sunkią depresiją po sutuoktinio palikimo išgyvenanti motina priima sūnų toks, koks jis yra, kartais visiškai dirbtinai, kad išsaugotų su sūnumi ryšį, pamindama visus religinius ir moralinius įsitikinimus. Daug dalykų lieka už kadro, netgi labiau šokiruoja už atviras orgijas ir vienatvės patirtis tas Agassi fizinis ir emocinis išsekimas, kada aktorius tiesiogine to žodžio prasme nulūžta duodamas interviu, nes nepajėgia atsigauti nuo naktinio gyvenimo ir svaigalų.

Žiūrovui nesudėtinga suvesti šio vaikino gyvenimo priežastis. Iš fasadinės pusės jis pripažintas sėkmingas porno aktorius, tačiau jo karjera pamažu eina saulėlydžio link ir niekas nebetiki jo galimybėmis. Čia pat rodomos jo vaikystės nuotraukos, žiūrovas žiūri į jo nekaltą veidelį ir regi jo būsimą likimą – tai geras (ne)kaltybės triukas, tam tikras emocinis žiūrovo išprievartavimas, kad žiūrovas tarsi lyg ir paliekamas vertimo fazėje, kas yra gerai, o kas blogai, ką būtų galima buvę pakeisti...

Svarstyti gyvenimo pasirinkimo ir elgsenos klausimus, manau, nebuvo pagrindinė režisieriaus misija su šiuo filmo kaip ir supažindinti su porno verslo užkulisiais, kad ir kaip pikantiškai beskambėtų, tai veikiau filmas apie tarptautinį pripažinimą sulaukusį žmogų, kuris net neturi tinkamo žmogaus su kuo sutikti Naujųjų metų, vienatvės portretas, kuriame matome dirbtinos šlovės, dirbtinų hedonistinių iliuzinių ryšių (pa)laikomą žmogų, kuris iš esmės tik norėjo, kad jo gyvenimas būtų geras, kad jis gautų tėvo ir šeimos pripažinimą.

Šiaip filmas tik iš esmės provokatyvus dėl porno industrijos konteksto, tačiau potekstė visgi tebėra apie tą patį – vienatvės ir kančios kupiną pasaulį, kada aukojame savo svajones ir paprastumą vardan to, kas mus sunaikina kaip asmenybes ir transformuoja į visiškai ką kitą, nei kažkada troškome tapti. Šiaip filmas geras, tačiau ne kiekvienam ir kaip tik tiems ir reiktų, manau, pamatyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"

Alina Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą, tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais, nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.

Vokiečių rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė, pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.

Išties literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų, kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji vis tiek renkasi vietos žemę.

Alina Bronsky

Skaitant kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams, santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau pakirs žmogų.

Geriausia babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo, gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.

Knygoje įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja, ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.

Paskutinė babos Dunjos meilė, kaip ir pačios knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais, ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą. Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aferistės" / "The Hustlers"

Sveiki,

Kai sužinojau apie šį filmą, tai pagalvojau gana stereotipiškai: jeigu ir žiūrėsiu apie mergas, kurios sukasi aplink stulpą, tai tik dėl penkiasdešimtmetės dainininkės Jennifer Lopez pasirodymo. Beregint praūžusi kino juosta „Aferistės“ (angl. The Hustlers) (2019) sulaukė neregėtai gero mūsų tautiečių palaikymo, kad netgi susigundžiau, jog be J. Lopez dar gali būti kažkas ir gero šiame filme.

Holivudas mėgsta tokias istorijas, kurios apie socialinį dugne gudriai ir išradingai besisukiojančius žmones, kurių istorijos kartu tampa ir įkvepiančiu nuotykiu, ir kartu švelni didaktika. Dėmesio centre – emigrantų palikuonys moterys iš Rusijos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Visa puokštė margų rasių atstovių, kurios dėl bendro tikslo – savo pačių vaikų kovoja po Volstryto saule naktiniame klube, viliodamos turtuolių pinigus toli gražu ne pačiais gražiausiais ir sąžiningiausiais būdais. Striptizo šokėjos, privačios ir sceninės, susivienija į tam tikrą idėjinę komuną ir smaginasi, kol galiausiai įkliūva... Tiesą sakant, istorija ne kažin kuo originali, filmas labiau linksta į pramoginę pusę ir perteikia merginų bėdas gana stereotipine švelnia „fun“ holivudine maniera, išvengiama nuskurusių, ligų ir narkotikų iškamuotų bei sąvadautojų priveiktų prostitučių graudulio.

Kažkada milijonu doleriu J. Lopez apsidraudusi užpakaliuką šiame filme panaudoja taip, kaip ir reikia. Nors filmas apie azijietės ir lotynų amerikietės draugystę „versle“, visgi – nemeluokime, dalis filmo veikia erotiškai. Čia ir Lizzo, čia ir Cardi B su savo apvalumais, tad tos merginų problemos linksmos, kabaretiškai pateiktos. Esu matęs ne vieną juokingą amerikietišką komediją, kada pulkas tokio tipažo merginų nudaigoja savo klientą, o jo kūną tąso pusę filmo, kol galiausiai panašiame rakurse pateikiama gražiai „suvyniota“ didaktinė dovanėlė žiūrovams. Vis žiūrėjau „Aferistes“ ir galvojau, kur aš paskutinįkart mačiau kažką panašaus, nes tikrai žiūrėjau visai neseniai, kol toptelėjo, kad apie azartinių žaidimų karalienę „Pokerio princesė“ (2017), kuriame įtaigiau ir dinamiškiau papasakota panaši istorija apie gražią moterį, kuri apsukriai rengė nelegalius žaidimus. Su ugnimi žaidžia ir „Aferistės“, kurios visomis prasmėmis prieš žiūrovus yra pateisinamos kaip antrarūšės amerikietės, kurios kovoja už vietą po saule ir rūpinasi savo vaikučiais. Filmas žaismingas, dinamiškas, nėra itin ypatingas, bet nuteikia visai nenuobodžiam seansui.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: Donatas Petrošius apie Kinijos minkštąją galią ir naikinamą Tibetą

Sveiki,

Vienas geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“ tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia, kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir išdavystė.

Nors straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“ Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi tėra tos supervalstybės įkaitais.

Žinoma, galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti, ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.

Jūsų Maištinga Siela    

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Vinilinė plokštelė: Ariana Grande - "Thank U, Next" [vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Ariana Grande - "Thank U, Next" [vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran "X" [vinyl, 2LP] (2014)

Informacija apie albumą: Ed Sheeran "X" [vinyl, 2LP] (2014)