Knyga: Nojus Saulytis "SMS gėlytė"

Sveiki, skaitytojai,

„ // aš tuoj / gyvensiu kartu / su jumis (p. 71)“

Debiutinę Nojaus Saulyčio poezijos knygą SMS gėlytę įsigijau prekybos centre Maximoje. Buvo 40 procentų nuolaida knygoms. Nesitikėjau, kad tokią knygą galima įsigyti tiesiog prekybos centre, nes poeziją ten aptikti dėl mažo tiražo labai sunku. Tiesa, turėjau vargo prie savitarnos kasos. Nenuskaitė. Kažkoks ne toks ISBN kodas, kasininkė baisiai vargo, kol neapsikentusi tiesiog nuskenavo kitą knygą, kurios vertė buvo tokia pat. Nuolaidą pritaikė. Į telefoną gavau iškart pranešimą, kiek nuskaityta iš mano banko sąskaitos. Patogu. Eidamas namo ilgai galvojau apie poezijos pirkimą prekybos centre ir apie tai, kaip pasaulyje knygynai bando atsikovoti iš Amazon dalį rinkos, kad galėtų išsilaikyti. Kažkaip pirkti poezijos knygą prekybos centre nėra kilnu, pamaniau, todėl grįžęs tupėjau ant unitazo, rankoje laikydamas SMS gėlytes, o ant grindų laikiau padėtą savo išmanųjį telefoną. Niekas nerašė. Jau seniai įkyriai niekas neberašo, nebesu paauglys, kuris gautų: ką vk? Vėliau prisileidau karšto vandens ir knygą užbaigiau ten, mirkdamas vandenyje, iškėlęs kojas, kvėpuodamas karštais garais ir Nojaus Saulyčio poezijos kvapais. Beveik idealu drėgną lapkričio dieną.

Knyga SMS gėlytė labai koreliuoja pavadinimu su autoriaus pavarde Saulytis – infantilus asonansinis skambesys iš esmės naudojamas eilėraščiuose. Tarp vaiko, paauglio ir jaunuolio, sujungiant antrojo dešimtmečio žmogaus raidos etapus. Virginija Kulvinskaitė anotacijoje mini Britney Spears dainos eilutę „not a girl, not yet a (wo)man“, kuri iš esmės atspindėtų visos knygos perėjimo iš paauglio į jaunuolio fizinį, dvasinį proceso būvį. Kitą vertus, daugelis eilėraščių rezonuoja kaip stabtelėjimą pasaulyje, kuriame norisi įsitvirtinti, pakilti virš jo. Štai subjektas viename eilėraštyje sušniokščia kokainą mašinoje, šalia bažnyčios, su numanomu draugu, ant kurio kojos nori uždėti ranką, tačiau jam šis rojus uždraustas, todėl subjekto akys pakyla į dangų ir byloja apie pakilimą dvasinėje rojaus erdvėje, kuri negali pasireikšti natūraliomis aplinkybėmis čia, žemėje.

Nojus Saulytis

Esminis daugelio eilėraščių bruožas yra technologijų panaudojimas, tačiau tai nėra reta tarp jaunosios kartos poetų, sakyčiau, panaudoti kompiuterius, skype, facebook jau tampa poezijoje mūsų tikrovę atspindinčiais privalomaisiais šou elementais. Autoriui pavyksta ne šiaip integruoti į lyrinį kalbėjimą technologijų leksikoną, bet jų pagalba išgauti tam tikrą žmogaus pasimetimo, laikinumo, priklausomybės būsenas, pavyzdžiui, subjektas stebi mergaitę balkone, kuri slapta rūko ir staiga ji dingsta patikrinti telefono „žino - // uždariusi balkono duris / prieis prie stalo / ir paėmusi telefoną / pamatys / kad žybsi nauja / neperskaityta žinutė (p. 7).“ Būsenos kai lauki, kai nieko nelauki ir nesitiki, kai nebenori laukti... Trapumo ir būties pusiausvyra technologijų pasaulyje, kur technologijos tampa priemone pratęsti (ir suvokti) dar vienai vienišo žmogaus egzistencijos raiškos formai. Paradoksalu, tačiau technologijos tuo pačiu iliuziškai leidžia ir užpildyti tuštumą, pavyzdžiui, subjektas susitinka su tėvu, geria baltą alų ir nutyli, kad per skype rodo savo penį kitiems, nes būdas mylėtis per vaizdo kameras – tai dar vienas būdas patirti save, savo kūniškumą.

Tiesą sakant, poezijos rinkinyje ieškojau ir tam tikro jaunatviško seksualumo, kadangi vyrų rašomoje literatūroje seksualinis subjektas paprastai būna moteris, o apie vyro seksualumą kalbėti tarsi nemadinga, neetiška ir netgi, sakyčiau, kad vyrauja pozicija, jog tai nevyriška, narciziška, todėl, mano supratimu, tokių tekstų labai trūksta. Taip, knygoje galima įžvelgti subjekto biseksualumo pasireiškimą. Štai knygos redaktorė Aušra Kaziliūnaitė Literatūroje ir mene publikuotame straipsnyje Ar tikrai šiuolaikinė lietuvių poezija apolitiška? išreiškė mintį apie savo seksualinės orientacijos „įnešimo“ į poeziją atsargumą, kadangi visada atsiranda galimybė tapti paribio poetu: na tas, kuris ten biseksualus, ar gėjus, ar lesbietė. Nojaus Saulyčio poezijoje taip pat esama biseksualaus subjekto „o po to aš / prie edukologijos universiteto / skambinau į kauną / nepilnamečiui berniukui / dėl kurio / išsiskyriau su ieva / nes aš pasakiau / kad tu pasakei man / jog sakei jurgitai / kad nori mane pamylėti / pirmesnis (p. 63)“. Šituo požiūriu, neslėpsiu, man N. Saulyčio poezija patinka, kadangi atsiranda erotika, kuri atliepia nūdienos pasaulį, kuriame žmonės skiriami ne pagal lytį, o vertinami ir mylimi todėl, kad jie žmonės (kad ir kaip „tradiciniams konservatyviesiems“ nepatiktų).

Visų eilėraščių formos atitinka bendrą knygos koncepciją, neatsirado nė vieno tokio eilėraščio, kuris būtų „iškritęs iš konteksto“. Tai idėjiškai sukomponuota ir apgalvota knyga, kurią papildo ir išskirtinis knygos dizainas, publikuojamos nuotraukos, „iš rankų išsprūdęs balionas“ – sms grafiškai perteiktas eilėraštis vėlgi simbolizuoja tą nuolatinį eilėraščiuose juntamą subjekto virsmą, nuolatinių (ne)patirtų būsenų, ribinių patirčių kirtimo ribą.

Kalbant apie eilėraščių subjekto balsą, Nojus Saulytis dažnai renkasi daugiskaitos pirmąjį asmenį, kuris atlieka dvejopą funkciją – perteikia tam tikrą kolektyviškumo įspūdį, lengviau įtraukia skaitantįjį tiesiogiai patirti tas pačias būsenas, iš kitos pusės – subjektas nepraranda savo patirčių išraiškos individualumo. Daugiskaitos pirmasis asmuo leidžia tapti tam tikru chameleonu, perteikti būsenas tarsi jos iš dalies būtų ne tik subjekto, bet kolektyvinės sąmonės dalis – slėptis atvirumu. Kai kurie eilėraščiai „taupūs“, turintis japoniško haiko stiliaus nutylėjimo, o kai kurie, pavyzdžiui, pokalbiai skype, pasižymi šiuolaikiniu plepėjimu apie nieką, kuris, žinome, eilėraštyje vėlgi išreiškia žmogaus vienatvę, norą komunikuoti, atrasti reikalingumą, paguodą ir ryšį.

Sakyčiau, puikus Nojaus Saulyčio debiutas. Išlipau iš vonios, tiesiogine to žodžio, prasme pakaifavęs puikios poezijos. Patikrinau savo telefoną, ten jau iš tikrųjų žybsėjo žalia akutė, kuri sakė, jog per mesendžerį gavau kelias žinutes. Prieš patikrindamas, kas parašė, užlaikydamas tarsi SMS gėlyčių eilėraščio paliktą tirpstantį prasmių skonį, neleidau sau tyčia perskaityti, todėl pirmiausia, prisimindamas savo paties paauglystės dienas, paklausiau šios dainos ištrauką iš kanadiečio Xavier Dolano filmo Tai tik pasaulio pabaiga panaudotą rumunų vyrukų grupės hitą. Dalijuosi juo su Jumis tarp SMS gėlyčių.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Saulius Keturakis apie socialinę distanciją, suomius ir laimę

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos citata priklauso Sauliui Keturakiui iš jo publikuoto „Nemune“ (Nr. 10, 2020) straipsnio „Socialinė distancija, arba elkimės kaip suomių rašytojai“. Saulius Keturakis šiame straipsnyje apžvelgia garsių praeityje buvusių rašytojų manifestus, kūrinius, kuriuose skelbiama apie žmogaus egzistavimo realybę nebendraujant ir išlaikant distanciją. Vienas įdomiausių pavyzdžių E. M. Forsterio tekstas „Mašina sustoja“ bei J. Austen laiškai.

Galiausiai teksto pabaigoje pateikiama netikėtai ironiškas laimės receptas – būkime suomiais, kurie konservatyvūs, vieniši, nelinkę bendrauti. Suomiai laimingiausia pasaulio tauta (vis dar nežinau, kaip tas laimingumas nustatomas), nes kai nebendrauji su kitais, tai ir problemų neturi. Kaip tai tinka COVID-19 atveju. Kažin, kiek užsikrėtusių suomių?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Mathias Énard apie globalizaciją ir tapatybės išsaugojimą

 Sveiki,

Pernai Mathias Enardo, prancūzų rašytojo, romanas „Kompasas“ man asmeniškai tapo vienu sunkiausiu skaitytu kūriniu, tačiau ir vienu įdomiausiu. Tai tarsi tam tikras literatūrinis potyris. Taip pas mus jau būna su itin gerais autoriais, kad vienus skaito ir verčia, o kiti tiesiog ir „praplaukia“ nelabai pastebėti. Regis, su Mathias Enardu taip nebus, nes ką tik pasirodė antrasis jo romanas „Vagių gatvė“.

Naujausiame „Literatūra ir menas“ numeryje (Nr. 3713) publikuotas jo interviu apie jo paties klajones po žemynus. M. Enard, kaip ir kiti intelektualai, įžvelgia tam tikrus europietiškus procesus, kurie paantrintų COVID-19 versijai – užsidaryti, išsaugoti, gintis. Galiu tik pritarti, kad toks požiūris labai gyvas, artėjantis prie nacistinių jėgos struktūrų ir troškimo turėti priešus tam, kad pasijustume pasaulyje reikalingi ir reikšmingi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Donatas Motvydas ir Džordana Butkutė - 17 [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Taip, galiausiai tai ir vėl nutiko, nes rašau apie Donatą Montvydą ir Džordaną Butkutę, tiksliau – apie jų duetu įrašytą kūrinį „17“, kuris paskutinę savaitę tikriausiai pas daugelį „rauna stogą“. Tiesą sakant, beveik negirdžiu ir nesiklausau šiuolaikinės lietuviškos muzikos, tačiau šią kažkaip išgirdau visai savaitės kaip „karštą naujieną“ ir kilstelėjau antakį. Vau, koks devinto dešimtmečio skambesys, muzika – tai kas iš tikrųjų šiuo metu skamba Holivude, už Atlanto, su tokiu skambesiu ir muzika dirba populiariausi užsienių šalių muzikos kūrėjai ir atlikėjai.

Sudėtinga su lietuviškais žodžiais, kartais atrodo, kad „17“ dainoje jau ant ribos ims ir pastrigs, tačiau duetas išvairuoja žodžius ir suteikia jiems atspalvį, skambesį ir melodingumą. Kai trisdešimtmečiams ir keturiasdešimtmečiams buvo po septyniolika, manau, kad visi daugiau ar mažiau girdėjo Džordaną. Jos pop lietuviškos muzikos kultas jau savaime yra nostalgija ir tinka šiai dainai.

Ką gi, dar negirdėjote? Siūlau pasiklausyti.

Žodžiai / lyrics

Donatas Motvydas ir Džordana Butkutė – 17

Minioje… Žmonių.

Tavo veidą iš toli regiu.

Patikėt. Sunku.

Pasikeitę stovime abu.

 

Susitikom netyčia, po tiek daug bemiegių naktų…

Kai jau rodos paleidom – ir vėl viskas atgija viduj.

 

Laikas bėga pamažu.

Aš ilgiuosi tų dienų.

Pasakyti man nedrąsu –

Aš tą patį tau jaučių.

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Štai ir vėl – kartu.

Slepiam taip, kas mudviem taip brangu.

Negi tau svarbu – ką kiti galvoja apie mus?

 

Neliesk manęs įsikibus,

Nepaisant jokių kliūčių.

Nejaugi nenori –

Pabandyt nuo pradžių?

 

Kai jau rodos paleidom,

Ir vėl viskas atgijo viduj.

 

Laikas bėga pamažu.

Aš ilgiuosi tų dienų.

Pasakyti man nedrąsu –

Aš tą patį tau jaučių.

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

Aš jaučiuosi vėl.

 

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Lyg būtų man septyniolika.

Tu gali nieko nesakyt, gali išeiti.

Aš jaučiuosi vėl…

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Aš jaučiuosi vėl.

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

Aš jaučiuosi vėl.

 

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neišskiriami" / "Charter"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar viena naujiena iš šiaurietiško kino derliaus – švedų režisierės Amanda Kernell, žinoma už filmą „Samių kraujas“ (2016), Scanoramoje pristatomas naujausias jos darbas „Neišskiriami“ (šved. Charter) (2020). Istorija pasakoja sudėtingą motinos gyvenimą, kai po skyrybų jai ribojama susitikti su dviem vaikais – mažamečiu Simonu ir paaugle Elina. Galiausiai motina juos neteisėtai pagrobia ir slapta pabėga į Tenerifę...

Kol pas mus Lietuvoje aidi baisūs dalykai iš Skandinavijos apie vaikų teises, tarnybas ir iš šeimų atimamas atžalas ir susikuriame sau mitus, režisierė leidžia mums dirstelėti į griežtą švedų vaiko priežiūros ir auklėjimo kultūrą. Visgi čia svarbiausia nėra įstatymai, režisierei, kuri pati ir parašė scenarijų, rūpėjo atskleisti motinystės instinktą, veikiantį prieš įstatymus. Nevisai stabilios psichikos mama Alisa keliauja su vaikais ir išgyvena nuolatinę baimę, jog netrukus ją suseks policija, tačiau tuo pačiu ji bando iš naujo užsitarnauti paauglės dukters prielankumą, o tai yra be galo sunku. Ji, kaip motina, pastebi dukters išgyvenimus, bando suteikti pagalbą, tačiau pati yra įklimpusi bėdose iki kaklo...

Tiesą sakant, vienos yrančios šeimos santykių analizė šiame filme žiūrėjosi gana atsainiai. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau – provokacijos, aštrumo, netikėtumo, tačiau „Neišskiriami“ tepasiūlė tik tvarkingai įprasta kino kalba perteiktą vienkryptį siužetą. Aišku, įdomiausias filme lieka motinos portretas, juslingas ir perteiktas įtaigiai, tačiau, kai pabėgėliai atsiduria Tenerifėje, tiesą sakant, filmas tampa jau nuobodus. Sunkoka pasakyti priežastis, kodėl filmas nesujaudino, nors, atrodo, su juo viskas lyg ir gerai: jame ir jausmo, ir išgyvenimo... Tačiau visuminis vaizdinys be aštrumo,  trūksta tiesiog ambicijų. Va, Kino pavasaryje matyta skandinavų drama „Atsargiai – vaikai!“ buvo tikrai kažkas įtraukiančio, dėl ko pylė prakaitas, tačiau šioji drama tiesiog per saugi. Keruakiškai motinos su vaikais kelionei lemta žlugti, kaip jau aišku nuo pat filmo pradžios. Esminis klausimas po filmo lieka toks pats: kodėl motina turi tiek mažai galios būti tiesiog motina, o dirbtiniai įstatymai, kurie turėtų užtikrinti teisingumą, akivaizdžiai kartais pasitarnauja priešingoms jėgoms?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.4

 Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Užsienio ir lietuvių rašytojai, knygos, literatūra

Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela