Knyga: Chigozie Obioma "Žvejai"

 Chigozie Obioma. „Žvejai“ – Vilnius: Balto. 2021. – p. 320.

Sveiki skaitytojai,

Visai neseniai perskaičiau vyresniųjų klasių mokinės Vakarės Saulėnaitės straipsnį Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?, kuris smarkiai papildė mano paties pamąstymus apie Afrikos literatūrą ne tik šiuolaikiniame Bendrųjų ugdymo programų kontekste, bet ir apskritai verstinės grožinės literatūros lauke. Anuomet didžiulį įspūdį padariusi Chimamanda Ngozi Adichie Kinrožės žiedas – tai pirmoji knyga, kuri žaibiškai ateina iš prisiminimų. Antroji, tikriausiai, šiuolaikiniams knygų skaitytojams nebeveik nežinoma, mano paties iš nurašytų mokyklinių sovietinių literatūros krūvos pagriebtas Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brink romanas Gandai apie lietų (kuo puikiausiai skaitomas ir šiandien!). Pasirodo, toji knyga dar ir buvo nominuota Bookeriui, tačiau anuomet bene vienintelė Vaga leidusi verstinę grožinę literatūrą, neskyrė nė žodeliui apie šią premiją. Na ir, žinoma, J. M. Coetzee, kuriam lygių beveik nėra, tačiau jį nelabai ir laikyčiau Afrikos rašytoju, nes jau ilgą laiką gyvena Australijoje, o Afrikoje gyveno baltosios rasės kultūros apsuptyje.

Kas toji „grynoji“ afrikietiška literatūra ir ar ji turėtų būti parašyta būtinai grynakraujo afrikiečio, kurio odos spalva tamsi arba juoda, kuris kalba bent viena gimtąją Afrikos kalba? Ar užtenka, kad žmogus gyvena bet kurioj Afrikos šalyje ir rašo? Diskutuotini dalykai, tačiau niekam klausimų nekyla, kad Nigerijos rašytojas Chigozie Obioma (g. 1987), parašęs Žvejai (angl. The Fishermen) (2015) ir antrąją knygą Mažumų orkestras (angl. An Orchestra of Minorities) (2019) pateko su abiem kūriniais į prestižinę Booker literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Pirmąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o publikavo leidykla BALTO leidybos namai.

Kodėl savo įžangoje pradėjau apie Afrikos literatūrą? Paskutiniuoju metu jaučiu, kaip pasaulio skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta būtent į šio reginio literatūrą, kuri, deja, neturi literatūrinės rašytinės tradicijos. Apie tai kalba ir J. M. Coetzee savo romane Elizabeta Kostelo, išskirdamas, kad Afrika niekada nebuvo ir nebus literatūros lyderė kaip Vakarų ar Europos šalys, nes čia nuo senų senovės vyravo sakytinė pasakojamoji tradicija ir, galimas daiktas, rašytinė „prievolė“ tėra tik politinis Vakarų primestas rezultatas ir patiems afrikiečiams literatūra, kuri rašoma anglų kalba, yra tiesiog neįdomi: tai kodėl jų pačių literatūra perteikta invazine kalba turėtų būti įdomi pasauliui? Elizabeta Kosletoje apie tai rasite iš tikrųjų labai įdomių diskusijų ir skirtingų požiūrių, apie kurias po šitiek laiko vėlei mąsčiau skaitydamas Žvejus.

Žvejai, be jokios abejonės, labai afrikietiška knyga ir tai šįkart yra ne šiaip egzotinis prieskonis, bet labai universaliai ir savitai išplėtotas pasakojimas. Knygoje pasakojama apie keturis brolius, augančius Nigerijos mažame miestelyje Akūrė (iš tokio pat miestelio kilęs ir pats autorius!). Istoriją pasakoja Benas, jauniausias iš keturių brolių. Jie visi drauge vieną dieną, tėvui išvykus dirbti toli į miestą, susigalvoja tapti žvejais. Nuo seno prietarais ir negatyviais mitais apipinta vietos upė laikoma blogio upe, o pati žvejyba – pavojingu dalyku. Asmeniškai ilgai kvaršinau galvą, kodėl trečiosiose šalyse, kur šeimos lyg ir turėtų išnaudoti upę pragyvenimo šaltiniui, berniukams draudžiama gaudyti žuvį. Knygoje užsimenama, kad šia upe atplaukia lavonai iš svetur, todėl ji prakeikta. Dar labiau istoriją paaštrina itin ryškus ir jautrus namo grįžusio tėvo sadistinis auklėjimo būdas. Jis parsiklupdo berniukus ir juos skaudžiai pamoko, bet netrukus sužinome, kad per tą laiką berniukai jau buvo sulaužę ne vieną griežtą tėvo taisyklę ir praeities klaidų nebeįmanoma atitaisyti jokiomis rykštėmis...

Chigozie Obioma

Berniukai prie upės sutinka visų engiamą nevalyvą beprotį valkatą, kuris galimai per lėktuvo skrydžio ūžesį išpranašauja vyriausiajam broliui Ikenai mirtį raudonoje upėje nuo kito... brolio rankos. Afrikos kultūroje brolystė – šventas reikalas, hierarchija ir atsakomybė vis labiau mąžta, jeigu esi pagrandukas, o jeigu pirmagimis – turi rodyti pavyzdį broliams. Ikenos širdyje bręsta baimė po tėvo bausmės, knygoje šis virsmas vadinamas metamorfoze, pasikeitimu, kuris sietinas ne tik ankstyvąja Ikenos branda, kai jaunuoliai nori atsiskirti nuo pernelyg vaikiškų savo brolių, bet knygoje jie turi ir perfrazuojamą Senojo Testamento Kaino ir Abelio istorijos interpretaciją.

Knygoje autorius lengvai ir kasdieniškai iš vaiko perspektyvos perteikia berniukišką augimo etapą, kuriame iš pradžių itin smarkiai figūruoja šeimos patriarchalinis valdymo modelis. Galima sakyti, kad amžinieji tėvo lūkesčiai išauklėti savo vaikus paklusniais vuderkindais tampa viena iš pagrindinių blogį lemiančių veiksnių, kodėl berniukai pasuko pražūtin. Tėvišką figūrą netrukus keičia Afrikos kultūroje gajūs prietarai, fanatiniai pranašiški regėjimai, kuriuos paskleidžia vietinis valkata ir paveikia berniukus. Šie prietarai miksuojami su krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiais ir nuaudžia šioje keistoje istorijoje afrikietišką šeimos tragediją: auklėjimo, religijos, etninio fanatizmo aplinkybių suręstą pragaištį.

Istoriją papildo ir Nigerijos dešimto dešimtmečio politinės nesantaikos bei kariniai perversmai. Berniukai 1993 metais tampa miestelio didvyriais, jie palaiko į valdžią ateinančius naujus politikus, tačiau dar nežino, kad nepraėjus net dešimtmečiui, visi politikai jau bus mirę: „Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai mėginome jį perkalbėti, ryte atsikėlę pamatėme, kad Ikena sunaikino mūsų visų brangenybę – 1993 metų birželio 15 dienos laikraščio „Akure Herald“ egzempliorių. Tame laikraštyje buvo mūsų keturių nuotraukos – pirmame puslapyje Ikenos nuotrauka su antrašte „Jaunasis didvyris gelbėja brolius nuo pavojaus. (p. 129).“

Galiausiai tarp vyresniųjų brolių įvyksta nesantaika, ją pamasina bepročio pranašo žodžiai, tačiau akivaizdu, jog ji labiau susijusi ne tiek su pranašyste, kiek su brolių lyderyste ir brendimu bei nuoskaudomis, bet, kadangi istoriją pasakoja jaunėlis Benas, jis viską sumistifikuoja, perteikia daugiabriauniškai. Nigerijos politiniai neramumai, tėvo sunki finansinė padėtis, nuolat tykantys pavojai, religiniai konfliktai – visa tai aidi berniukų vaikystės kontekste, todėl knyga atrodo gyva, nors ir nepraranda savo literatūrinio jautrumo, suasmeninimo. Grakštus, bet neįmantrus pasakojimo tonas, istorija perteikiama per vaiko pasaulėžiūrą leidžia nesunkiai susitapatinti su šeima, taigi ir Nigerijos miestelio sudėtinga, neramia visuomene.

Nors centrinis įvykis – brolžudystė, tačiau paraleliai kartu plėtojamos kitos krikščioniško pasaulio matmens temos: ištikimybė, draugystė, kančia, abejonės, baimės, pasiaukojimas, kantrybė, tėvo ir sūnaus ryšys, o raktiniu žodžiu tampa dviprasmiškas žvejai. Iš pradžių tėvas niršęs, kad sūnūs tapo žvejais, juos jis verčia dainuoti ir didžiuotis, kad yra žvejai gerąja to žodžio prasme: kiekvienas už dorą ir garbingą vienas kito gynimą, kad berniukai augtų ir nuolatos būtų kaip anuomet iš laikraščio antraščių ir nuotraukų. Žvejai – tai tėvo lūkesčių, vilčių žlugimo matas, autoriaus sukurta dviprasmybė, kuri knygoje įgauna skęstančio šeimos laivo prasmę; nusikamavęs tėvas, kuris svajojo savo sūnus išugdyti Kanadoje, staiga lieka kaip prie suskilusios valties. Pačia bendriausia prasme Žvejai nenutolsta nuo Biblijos klasikinio motyvo: kas iš tikrųjų yra blogis, kaip jis veikia vaikuose per abejonę, ar tėvai yra besąlygiškai atsakingi už savo vaikų poelgius? Autoriui per stebuklą, o gal ir tikro pasakotojo talento dėka, pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir pamokslavimo: va, žiūrėkit, kas bus, jeigu savo sūnus pernelyg spausite ir kontroliuosite, arba, va, žiūrėkite, kas nutinka, kai religiniai įsitikinimai ir fanatizmas nekvestionuojami. Žinoma, knygoje yra visi šie pamokslai ir taip gerai išsilydę, kad knyga tampa skaudi atgaila žmogiškosioms klaidoms įprasminti. Puikiai perteikta ir parašyta knyga, kurią skaičiau kilnodamas antakius: verta Booker finalo!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neapykanta" / "La haine"

 Sveiki,

Dar šių metų „Kino pavasario“ sezone galite išvysti prancūzų dokumentinį filmą „Smurto monopolis“ (2020), kuriame pasakojama, kaip Prancūzijoje veikia policija prieš savo piliečius. Tai politiškai šokiruojantis filmas, kuriame dažnai keikiama vakarų civilizaciją dėl per didelio liberalizmo ir galimybių daryti „ką nori“ visgi pamatome, kaip policija, užuot tarnavusi pagal visas demokratijos idėjas savo tautai, tiesiog sadistiškai vykdo legalias smurto akcijas prieš bet kokius protestuojančius taikius žmones. Tai vyksta šiomis dienomis Prancūzijoje, tačiau įtampos tarp piliečių, emigrantų ir policijos būta nuolatos. Štai prancūzų režisierius Mathieu Kassovitz prieš 26 metus pristatė filmą „Neapykanta“ (pranc. La haine) (1995), kuriame iš dalies nagrinėjamas policijos ir nepaklusnios visuomenės santykis.

Istorijos dėmesio centre – trys draugužiai, toli gražu ne klasikiniai prancūzai: arabas, žydas ir afrikietis, kas šiomis dienomis yra statistinis prancūzas, gyvena savotiškame etniniame gete, kur galioja savitos taisyklės. Šiame rajone mirtinai policijos sumuštas arabų kilmės jaunuolis, kuris paguldomas į ligoninę ir saugomas tų pačių policininkų. Trys jaunuoliai klaidžioja po savo rajoną, gyvena kasdienį gyvenimą (brutalų, netašytą, dažnai pavojingą) ir vis prisimena, jog jų draugužis guli ligoninėje komos būsenos.

Tai vienos paros istorija, čia panašiai kaip vokiečių filme „Bėk, Lola, bėk“, atsiveria ištisas brutalumo ir pažeidžiamumo pasaulis. Vaikėziškai besielgiančių jaunuolių trijulė, su savimi besitampanti policininko ginklą, tik ir ieško provokacijos, kaip atsiteisti su policijos institucija. Tai keistai brutalokas filmas apie 10 dešimtmečio jau šiandien tikriausiai išnykusias arba gerokai pasikeitusias Paryžiaus subkultūras. Čia juodas humoras derinamas su smurtu, netašytas žodynas su draugyste, čia šokamas breikas, žaidžiama ginklais ir tai... geto rajono kasdienybė. Labai įdomiai ir dinamiškai perteiktas operatoriaus judesys, montažas, geto juodai-balta atmosfera, charakteringi jaunuoliai. Žiūrėjau šį filmą ir jis iš tikrųjų gerai pastatytas, tačiau tuo pačiu jutau kažkokią šios istorijos beprasmybę, tuštumą, išdrikusią siužetinę minties liniją, kuri tikriausiai surėdyta sąmoningai dėl kasdienybės perteikimo įspūdžio. Pavyzdžiui, ką tualete galėjo reikšti pagyvenusio žmogaus pasakojimas apie tremtį į Sibirą? Daug tokių nesuvokiamų ir iš pažiūros absurdiškų mizansceninių intarpų, kurie iš vienos pusės glumina, o iš kitos leidžia tapatintis su ta trijule ir pajusti, kad ne viskas gyvenant tame gete yra taip lengvai ir logiškai perprantama.

Filmas ekspresyvus, brutalus, slepiantis jaunuolių smurtinius gyvenimus, tiesos ir teisingumo troškimą prieš „legalų“ policijos smurtą. Filmas su geru aktoriaus Vincent Cassel pasirodymu, tačiau man visgi tai filmas labiau apie prancūzų subkultūros atstovus. Čia kaip žiūrėti filmą apie emo arba skin‘us iš 1990-ųjų epochos ir jausti istorinį tam tikrą pažinimą, tačiau tuo pat neturėti itin didelio tapatumo su šių subkultūrų ideologijomis. Manau, kai kuriems kino gurmanams šis filmas labiau patiks, nei man.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ariana Grande - Positions [LP, Vinyl] (2020)

 
Informacija apie albumą: Ariana Grande - Positions [LP, Vinyl] (2021)

Vinilinė plokštelė: Moby - Reprise [2LP, Vinyl] (2021)

 Informacija apie albumą: Moby - Reprise [2LP, Vinyl] (2021)

Vinilinė plokštelė: Hawthorne Heights - Lost Frequencies [LP, Vinyl] (2019)

 Informacija apie albumą: Hawthorne Heights - Lost Frequencies [LP, Vinyl] (2019)

Filmas: "Tiesiog meilė" / "Ordinary Love"

 

Sveiki,

Šiaip vengiu ir man visai nepatinka filmai apie vėžiu sergančius žmones, kaip pagrindiniai veikėjai visą filmą kamuojamasi, o pabaigoje vienas iš jų turi susitaikyti su netektimi. Ne dėl to, kad šioji tema būtų kokia nors neįdomi, bet tiesiog panašiuose filmuose emocinis užtaisas būna labai panašus, o istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą labai panašios. Gal dėl to kiek nustebau, kad pasirinkęs filmą su Lesley Manville ir Liam Neeson ir tikėdamasis tiesiog preciziškai tvarkingos ir įdomios pagyvenusios poros santykių analizės su puikiais britiškais dialogais filme „Tiesiog meilė“ (angl. Ordinary Love) (2019) iš tikrųjų gaunu visai ne to, ko tikėjausi: ogi dar vieną kankinančią dramą apie kovą su vėžiu.

Visgi filmas ne toks erzinančiai moralizuojantis kaip būna Holivudo tipažuose. Pagyvenusi britų pora sužino, kad moteriai yra krūties vėžys. Ji pasiryžta ilgai ir varginančiais operacijai bei chemoterapijos procesui. Kenčia tiek ji, tiek retkarčiais kantrybės netenkantis sutuoktinis. Bet šiame procese filmų kūrėjams pavyko išgauti kažin kokių tikrų gyvenimiškų spalvų: sutuoktiniai susirieja, jie retkarčiais nesusikalba, spėja pasimylėti, o juodomis valandomis nestokoja juodojo humoro, o kai kada negali vienas kito pakęsti. Filmas taip ir vadinasi „Tiesiog meilė“ ir jame veikia puikūs aktoriais veteranai.

Antraeilių gėjų pora taip pat kovoja su vėžiu, tik jiems jau nebepagydomas vėžys ir ne taip pasiseka. Visgi šios dvi poros, susitinkančios gydymo įstaigoje, perteikia, kaip svarbu sunkiomis akimirkomis yra psichologinė abiejų žmonių būklė ir palaikymas, supratimas. Mes žiūrime tokius filmus ir daugelis nesuvokiame, kokius kelius realiame gyvenime su panašiomis diagnozėmis nueina šie žmonės. Visgi filmas nors ir apie vėžį, tačiau jis apie pozityvius santykius ir istorija šįkart išveda į šviesią ir pozityvią gyvenimo prasmę. Netgi kilstelėjau antakius, kai pagrindinė veikėja pasako po visų kančių tokią frazę: maniau, kad liga mane kažkaip negrįžtamai pakeis, tačiau nepakeitė. Kodėl? Ogi todėl, kad meilė, jeigu ji tikra ir gali įveikti sunkumus, nesibaigia ties ligos diagnoze.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela