Vinilinė plokštelė: Lady Gaga - Born This Way The Tenth Anniversary [Vinyl, 3LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Lady Gaga - Born This Way The Tenth Anniversary [Vinyl, 3LP] (2021)

Filmas: "Švilpautojai" / "The Whistlers" / "La Gomera"

Sveiki,

Jaučiu, kaip paskutiniuoju metu keičiasi mano santykis su kinu ir kiekvieno filmo vertinimas. Nebeužtenka vien įtraukiančio ir netikėto siužeto, nebetenkina vidutiniškai gerai sukalti dinamiški montažai ar sentimentaliai veikiantis dramatizmas. Panašūs jausmai ir mintys užplūdo žiūrint rumunų Naujosios kino bangos filmą „Švilpautojai“ (ispan. La Gomera) (2019), kuris vienu metu buvo rodomas Kino pavasario festivalyje ir buvo gana žiūroviškas.

 

„Švilpautojai“ sukalti Vidurio Europos kriminalinio trilerio principais. Nors bulgarų, rumunų ir šiaip lenkų regiono kinas labiau garsėja vykusiais draminiais filmas, šis žanras, sakyčiau, Vidurio Europoje nėra išsigryninęs, o gal ir nereikia, nes bet koks grynumas reiškia nelaisvę, stereotipus, madą. Rumunų kinas jau seniai demonstruoja nepaklusnumą standartams, jie kuria taip, kaip nori, ir tu jiems nieko nepadarysi, panašiai šįkart ir su „Švilpautojais“. Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus detektyvą-agentą Kristį, kuris įsivelia dėl didžiulės sumos į dvi prieštaringas aferas, žaidžia dvigubais standartais ir yra apmokomas švilpautojų kalbos (ispaniškos ir rumuniškos), be to, kad vietos mafijozai turi savų pedagoginių niuansų, filme, sakyčiau, viskas vyksta pagal esminius holivudinius šio žanro motyvus – Kristis tėra tariamai tik pagrindinis teigiamas veikėjas, o visi kiti tėra dvigubų žaidimų frontų šachmatai, tad belieka tik mėgautis, kas kurį išskirs ir išmes iš žaidimų lentos.

 

Pagrindinis veikėjas atrodo neįdomus, jo santykiai su motina šaltoki, paremti prasikaltusio, tačiau paklusnaus ir gėdinamo sūnelio vaidmens, tačiau tuo pačiu neturi infantilumo, kurį paprastai tokie mamučiukai turi, nes jis solidus agentas, mokantis suktis ir vaidinti sudėtingose situacijose. Lyg ir kažkas nelabai taip. Nepaisant visko, čia įveliama ir manekeniškos išvaizdos gražuolė, prilygstanti pačiai Monicai Bellucci, tačiau tai tik dar vienas trilerio standartas, atėjęs tikriausiai iš tų Džeimso-Bondo stereotipų: suknelėta aukos pozicijoje esanti gražuolė turi būti ir gudri, ir mokėti įsmegti peilį, kada tik prireiks, o grožis slepia ne tik mafijozų priespaudą ir išnaudojamą, bet ir moters lapės-snapės gudragalviškumą. Žodžiu, charakterio savybėmis veikėjai yra negyvėliai, tačiau filmą įdomu žiūrėti dėl rumuniškojo pasakojimo žaismo. Filmo skyriai dėliojami kaip bendrą istorijos sąrangą papildančios novelės ar knygos skyriai, įdomiai suregztas galvosūkis, tačiau jis daugmaž vis tiek nuspėjamas, jeigu esate matę daugiau tokių nestandartiniais kriminaliniais trileriais apsiskelbusių filmų. Be švilpavimo įdomios kalbos mokymosi, tiesą sakant, daugiau nieko naujo negavau, tik pramogą, didelę operos arijų dozę, leidžiamą nakvynės namų (beveik siaubo filmo elementas!) iš niekaip nenutylančio patefono. Tai toli gražu ne pats prasčiausias trileris, vietomis tikrai įdomiai žiūrisi, bet kai pradedi apgalvoti šio filmo išskirtinumą, turint galvoje, kad tai rumunų ir apskritai europietiškas filmas, pradeda stigti visko, bet labiausiai – įdomesnių veikėjų charakteristikų ir dar didesnio kriminalinio eksperimentavimo.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie eutanaziją ir gyvenimą kas sau

 Sveiki,

 

Duodama interviu rašytoja Vanda Juknaitė portalui 15min.lt, kaip visada, nedaugžodžiavo. Pristatydama savo naujausią knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ ji vėl atviravo apie savo pasikeitusį požiūrį į eutanaziją. Apie šiuos sudėtingus dalykus ji pasakojo pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ prieš dešimt metų. Šiandien rašytoja kovojanti su sunkia liga jau į šį reikalą žiūri kiek kitaip. Taip ir ateina nauji suvokimai. Aš prie V. Juknaitės citatos pridėčiau, kad aiškiai juntama tendencija, jog senas žmogus su ligomis visuomenėje yra rakštis užpakalyje, todėl tą rakštį tenka ištraukti. Gal iš tikrųjų artėjame prie antiutopijos, kada bijodamiesi naštos priimame sprendimus, kad bus oriau nerūpintis vieni kitais, o praryti cianido kapsulę arba pilietiškai vardan gerovės valstybės (ačiū, p. Nausėda, už metų posakį!) pasinaudoti oria eutanazijos būdele?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Narine Abgaryan "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 Narine Abgaryan. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2021. – p. 256.

 

Sveiki, brangūs mano portalo skaitytojai,

 

„Tata sakydavo – arčiausiai dangaus seniai ir vaikai. Seniai todėl, kad netrukus išeis į aną pasaulį, o vaikai todėl, kad neseniai atėjo. Pirmieji jau nujaučia, o antrieji dar nepamiršo, kaip kvepia dangus (p. 243).“

 

Kol visi jau pradėjo skaityti ir dalytis paskutiniaisiais vertingos grožinės literatūros atradimais prieš didžiąsias metų šventes, aš savo skaitymuose jaučiuosi užstrigęs dėl darbų gausos ir skaitau tai, ką buvo atnešęs gausus rudeninis derlius. Viena iš tokių neabejotinai gerų knygų, kurių negalėjau atidėti į šalį, buvo armėnų kilmės rusiškai rašančios Narine Abgaryan (g. 1971) romanas su apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai (rus. С неба упали три яблока), pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Alma Lapinskienė.  

 

Nepamenu, ką paskutinįkart esu skaitęs ne tik iš Armėnijos, bet apskritai iš Kaukazo regiono. Šioji literatūra, turiu galvoje, ne chrestomatinius sovietinio epizodo vertimus, bet šiuolaikinės literatūros kontekstą – niekas nešauna į galvą. Kažin, ar turėtume šią knygą, jeigu ji būtų parašyta autorės gimtąja kalba? Dėka Jasnaja Poliana premijos ir tikriausiai puikių literatūros skaitytojų bei kritikų atsiliepimų šioji knyga „atkeliavo“ iki mūsų skaitytojų, prasibrovusi kaip paseiliotas siūlelis pro skandinaviškų detektyvų ir gausios literatūros iš Vakarų suręstą adatos ąselę. Būna malonių išimčių.

 

Knygą sudaro romanas Iš dangaus nukrito trys obuoliai ir apsakymai: Mačiučia, Chadum, Karas ir Berdas. Pastarieji apsakymai temomis šliejasi prie bendrojo kūrinio stuburo ir papildo įvairiais kontekstais. Romanas pasakoja, kaip pabaigiamajame žodyje sužinoma, būtent autorės prosenelės Anatolijos gyvenimo pabaigos epizodu t. y. beveik 60 metų sulaukusi moteris, kelias paras kraujuojanti, susitvarko ūkio darbus ir slapukaudama dėl prastos savijautos, užsidariusi namuose, apsirengia įkapių suknele ir atsigula numirti, tačiau nė nežino, kad jos gyvenimo geriausios dienos dar tik laukia, mat netrukus į jos namus baladosis Vasilijus, kuris pasipirš, o niekada negalėjusi susilaukti vaikų, Anatolija galiausiai galės išgyventi ir vėlyvuosius motinystės džiaugsmus. Apie šią istoriją sukasi ir visos gyvenvietės senolių ir seniokų istorijos, nualintos ir karo paženklintų provincijos gyventojų kasdienybė t. y. ir Anatolijos bei Vasilijaus giminių istorijos, keliaujančių čigonų pranašystės, kaimynų, karuose netekusių vaikų, gyvenimai, sudrėkusi per žiemą biblioteka, bado metas, besiplečiančios kapinės, iš, atrodo, ano pasaulio telegrafu atkeliaujančios išvykusiųjų vidurinės kartos žinutės apie gimimus ir mirtis vietos gyventojams.

 

Tirštame kaukazietiškame pasakojime veriasi ištisas unikalus pasaulis su savo spalvomis ir kvapais. Labai panašiai, kaip skaitydami indiškus storus epinius pasakojimus jaučiame Azijos triukšmingą ir turtingą kultūrą, taip N. Abgaryan pavyko sukurti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kaukazietišką kultūros klodą. Romane dvelkteli magiškasis realizmas, bet vėlgi, jis labai skiriasi nuo Lotynų Amerikos tradicijos. Autorė daug dėmesio skiria savo veikėjų buičiai ir papročiams, kurie lietuvių akims atrodo egzotiški ir paslaptingi. Pavyzdžiui, jau vien taip, kaip moterys skiria dėmesį skalbinių sudžiaustymo procesijai, atrodo, preciziška, tačiau iš tikrųjų joms tai reiškė geros šeimininkės įvaizdį. Egzotiškų vaisių, košės ir mėsos patiekalai tiesiog kvepia puslapiuose.

 

„Vakarą leido ramiai šnekučiuodamiesi prie karštai prikūrentos krosnies, valgė keptas bulves, užsigerdami kaukazinių slyvų kompotu, ir stengėsi neužsiminti apie rytdieną, iš prietaringos baimės neprišaukti netyčia bėdos. Pasistiprinę vyrai sėdo prie nardų, o moterys, suplovusios ir sudėjusios indus, ėmėsi adymo ir mezgimo. Štai tada, apžvelgusi ir pritilusį kambarį, Valinka ir pasiūlė Anatolijos parvažiavimui padengti šventinį stalą (p. 190).“

 

Akivaizdus moterų ir vyrų darbų ir vaidmenų pasiskirstymas, lyginant su lietuvių papročiais, atrodo niekuo pernelyg neišsiskiriantis. Vyrai dirba „vyriškus“ ūkio darbus, o moterys „moteriškus“, o šiame nusistovėjusiame tradicijų pasaulyje vyksta ir mažieji pasakojimo stebuklai. Pensininko amžiaus moteris pražystą antram gyvenimui: „Vasilijus, nors netašytos išvaizdos ir šiurkštoko vyriško būdo, pasirodė besąs stebėtinai dėmesingas lovoje, buvo dėkingas už jos meilumą ir su ja elgėsi taip atsargiai ir švelniai, kad Anatolija pirmą kartą intymiąją gyvenimo pusę pajuto ne kaip žeminančią kančią, o kaip laimę (p. 158).“ Paskutinįkart tikriausiai literatūroje taip gražiai perteiktą meilės saldybę, kalbant apie vyresniųjų vaizdavimą, skaičiau pirmojoje Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum dalyje apie Elžbietą ir Joną Motiejų Norvaišas.

Narine Abgaryan

 

Knygoje netrūksta ir makabriškų situacijų, kurios į bendrą jautrų ir truputį melancholišką pasakojimą įdeda ir kasdienybės kuriozų, kurie suteikia romanui gyvumo, pavyzdžiui, į išvietės duobę sumestos atsiųstos „miestietiškos“ mielės staiga kaimui pernakt gali paruošti netikėtos staigmenos... Visgi galvojant apie pačias stipriausias kūrinio sąrangos dalis, reikia paminėti, kad autorė pasakoja užburiančiai ir įtaigiai susikoncentruodama ne į vieną veikėjo tragediją, bet apimdama pasaulio visumą, tarsi perteikdama tradicijų išnykusį, labai apirusį pasaulį, kuris sakralus ir pagarbus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti. Autorė nepasiduoda vien gėrio ir blogio koncepcijoms, nestoja ginti nuskriaustųjų ar vaizduoti šventųjų be ydų. Sakyčiau, romane išlaikoma tvari gyvenimo ir mirties sąsaja, kuri įprasmina kūrinį byloti apie dvasios tyrumą ir gyvenimo purvą, jog gyvenimas yra su druska ir duona, kuriuos kaskart gyvenimo etapuose ragaujame skirtingai.

 

Daugelis bandė knygą lyginti su Alinos Bronsky Paskutinė babos Dunjos meilė, nors panašumų ir yra, tačiau visumos požiūriu ir bendra kūrinio filosofine idėja man kūrinys pasirodė artimesnės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanai Praamžiai ir kiti laikai, kur vėlgi vaizduojamas miestelis karo kontekste ir netobulų, todėl gyvų ir įtaigių vietos gyventojų likimai. Knygos pabaigoje pateikiami 4 apsakymai. Mačiučia papasakota kintančios ir augančios pasakotojos, kuri skirtingais gyvenimo etapais ateina į fotoateljė daryti nuotraukos ir regi senstantį Mačiučią, kuris galėjo būti potencialus jos jaunikis, tačiau karas suniokoja vyro gyvenimą. Chadum pasakoja iš berberų pozicijos t. y. Maroko vietos gyventojų, persipynusių su Osmanų imperijos įsigalėjimu Šiaurės Afrikoje. Apsakyme susiduria skirtingos kultūros, prekyba žmonėmis ir pažadas numirus pasitikti anapus. Apsakymas Berdas tikriausiai asmeniškiausias autorės kūrinys, kuriame aiški autobiografija: minima pati autorė, gimtosios vietovės atsiminimai, apmąstomas santykis su gimtuoju kraštu ir apskritai atminties svarba.

 

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – tai jaukus, sodrus ir spalvingas žemiškas pasakojimas apie karo ir negandų niokojamus žmones, kurie randa tarpusavyje stiprybės išlikti iki tol, kol Dievas juos pasišauks į kitą pasaulį. Autorė iškelia bendruomenės ir bendruomeniškumo svarbos ryšį ir teigia, kad senolių ir seniokų kaime, kuriame jau kiekvienas ruošiasi mirti, užtenka vien kūdikio versmo, kad mirtį arba bent susitaikymą su mirtimi būtų galima atidėti, nes vaikams jų reikia tam, kad būtų ne tik perduotos tradicijos, bet ir jųjų istorijos, kurios tampa kiekvieno žmogaus savasties dalimi. Istorijoje juntama žmogaus generacijų kaitos svarba, cikliškumas, gamtiško pasaulio harmonija ir sujaukta, sutrikdyta karų disharmonija – dvi priešiškos gėrio ir blogio kovos, kaip toje istorijoje, kai vaivorykštiniais sparnais angelai kasnakt vis grumiasi su demonais, kad miegančių žmonių sielos nebūtų pagrobtos, taip ir visoje knygoje juntamas žmogaus, gyvenančio tarp dangaus ir žemės, troškimas priimti gyvenimą su visomis jo dovanomis ir negandomis. Gražus literatūrinis pasakojimas, graudinantis nelengvais veikėjų išgyvenimais, vedančiais galutinėje gyvenimo stotelėje į viltingą ir šviesų pomirtinį gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Arutiunian apie Klaipėdą, LCC tarptautinį universitetą

 

Sveiki,

 

Pasirinkau šią citatą vien dėl to, kad LCC, pro kurį kasmet pravažiuoju ir nieko nežinau, kas vyksta universiteto viduje, leido permąstyti, kokia turtinga ir Klaipėda, ir Lietuva. Daug studentų iš užsienio mokosi ir studijuoja, galgi net perka „Agotos“ duoną ir ima Kaišiadorių kiaušinius iš tos pačios lentynos, ir nesusimąstome, kokiais keliais tie užsieniečiai patenka pas mus. Galiausiai „Atvira Klaipėda“ portalui paruošęs ir studentę Mariną Arutiunian kalbinęs Denis Kišinevskij padovanojo to, ko, atrodo, trūksta labiausiai lietuviams – pozityvumo ir atvirumo kitataučiams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra" – naujausia autorės knyga

 Sveiki,

 

Kiekviena mano mėgstamos rašytojos ir lektorės Vandos Juknaitės knyga yra stebuklinga. Kaskart vis savita, unikali, kitokia ir visada... vandiškai juknaitiška. Žinau, kad rašytoja šiuo metu sunkiai kovoja su liga naujausias jos kūrinys – autobiografinė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ vėl bus ištūrėtas, išlaikytas, išsaugotas iki paskutinio skiemens, nuskaidrintas gyvenimo saulėlydžio apmąstymų. Mes daugiau neturime tokių rašytojų, o kiekviena autorės knyga yra naujas etapas, kaip teigė literatūrologė Jūratė Sprindytė, moterų literatūroje, o galgi net visoje lietuvių literatūroje.

 

Nepraleiskite šios knygos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lakštingala" / "The Nightingale"

 

Sveiki,

 

Australų režisierė Jennifer Kent tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada, kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“ (angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.

Istorija mus nukelia į besikuriančios civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas, bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.

 

Galiausiai po smurtinių scenų pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo, ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai. Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.

 

Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų „žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską, tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą) ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“ filmas šių dienų teisuoliams.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela