Nesu kažin koks didelis
krepšinio stebėtojas, nes tikriausiai kaskart neištvertų nervai stebėti
lietuvių krepšinį, tačiau taip jau atsitiko, kad šiemet JAV ir Lietuvos
rungtynių nepraleidau. Pamenu ir 2004 metų rungtynes, kurias laimėjo lietuviai
prieš NBA žvaigždes. Tada dar buvau mokinys (19 metų – ir pasitaikyk man
šitaip!) mes vėl lošiam su JAV ir vėl Lietuva laimi. Istorinės rungtynės!
Lietuva 110 – 104 JAV. Buvo gražu žiūrėti ir jaudintis. Ypač paskutinioji minutė.
Tarsi vaikščioti plonu ledu.
Jeigu mano vaikystėje
būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“
(angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant
iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais
siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir
idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.
Istorija pasakoja apie
menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės
stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų
stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir
Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta
šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga,
pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei
vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur
groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas
stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos,
įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo
svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų
sielas.
Filmas iš esmės apie
įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito
mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir
filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai
nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas
svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko
labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų
pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei
draugystės ir meilės.
Tiesa, nežinau, kiek
žmonių dalyvavo apklausoje ir ar tai ką nors sako, bet tikriausiai sako, nes
didžiajai europiečių, žiūrint į šį žemėlapį, italų vyrai yra patraukliausi.
Patiems italams patraukliausi atrodo švedų vyrai. Grožis – savitas dalykas, bet
visur gi yra ir standartiniai niuansai.
Mariano di Vaio
Raoul Bova laikomas italų kino seksualumo simboliu.
Sveikinu! Sveikinu!
Sveikinu! Kadangi šiandien Mokslo ir žinių diena, visų pirmiausia, sveikinu
naujus studentus su nauju startu, sveikinu ir tuos, kurie jau baiginės šiemet
bakalaurą ir magistrą, sveikinu dėstytojus ir mokinius, sveikinu mokytojus, nes
tai iš tikrųjų Naujieji metai, ne tik mokslo, bet ir naujo ciklo, naujo
organizmo prisitaikymo prie rytinio žadintuvo, konspektų, mokinio rašinių ir
uždavinių taisymų, kontrolinių darbų pasiruošimo. Nors ministerija turi savo
ausyse nemažai vaško ir girdi tik statistikos trimitus (kaip gerai šiandien per
„Panoramą“ pasakė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė,
statistika meluoja), o tikrovė yra ministerijai nežinoma, visgi siūlau ir
moralinį streiką, nesusireikšminti dėl iššūkių. Juk mokyti nėra kam, o su
iššūkiais tegu dirba ministerijos darbuotojai, o ne mokiniai ir mokytojai. Tad
linkiu šiuos nerimo gaubiančius ateinančius Naujuosius metus gyventi ramiai, natūraliai
atstumiant iššūkius į jiems skirtą vietą – jų kūrėjų galugerkles.
O šiaip dar ir visus
tinginius su rudeniu! Visus besiskundžiančius, kokia buvo prasta vasara (per
karšta, arba per vėsi). Viskas vis tiek kitą pavasarį brangs, ypač braškės
gatvėse, voveraitės litriniuose stiklainiuose, maistas ir nakvynė Palangoje, o
verslininkams vis tiek bus tik dar blogiau, o užvis blogiau ūkininkas, nes toji
tikrovė visada netikra, ji apžergta statistikos Trojos arklio, o žvengia pro
nasrus žiniasklaidos mediniai dubleriai už eurą ar du. Po šia saule ramybę
galima susikurti tikriausiai tik viską priimant nerimtai, galgi net ciniškai
kaip Sigitas Parulskis savo tekstuose. Nes šiaip ar taip tikra tik tai, ką mes
jaučiame ir darome, o ne ką sako melo-sterija.
Šiandien – 2023 m. rugpjūčio 31 diena ir tai
paskutinis šios vasaros įrašas. Rytoj, kaip žinia, kardelių už 39 centus diena.
Arba ruduo. Labai džiaugiuosi gerais ir vėsiais Lietuvos orais, nors ir drėgna,
nėra saulės, tačiau gerai, kad nereikia vaikščioti pridrėkusiomis pažastimis ir
dairytis, kaip atsivėsinti. Puikus ruduo jau dabar! Vasara pasibaigia – ir
gerai! Nes stovintis vanduo surūgsta, o pokyčiai veja pokyčius ir tarp jų gali
nutikti nušvytimas, netikėtas atradimas, galgi net reikalingas pasidavimas,
kurio iš tolo protiškai dažnai neįvertiname ir bijome.
Rugsėjis visada man būna palankus, jis leidžia man
nusistovėti, nes rugsėjį jau daugel metų tampu kaip vandens stiklinė, prisemta vandens
iš kokio nors ežero, su visais mikroorganizmais, kurie lėtai nusėda dugne, tad
gyventi kurį laiką tampa aišku ir paprasta. Vasara baigiasi, o tai labai gerai,
nes banaliausia tiesa – laikas ir kitokiems pokyčiams, kad ir kokie jie atrodo tolimi
kaip granito kalnai. Pasitinku rudenį šią akimirką plačiai plačiai...
Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas
duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai
šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes
jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į
daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“
(angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad
vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“
riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...
Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir
populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“
mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos.
Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina
pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai
surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras,
šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos
mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs
ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją
mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje
sunkų adaptacinį laikotarpį.
Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas
sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo,
didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia,
baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas
netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė
kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą
kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“
dalis.
Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi
leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net
draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų
drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir
sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net
nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi
traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima
iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų
asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo
burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko,
nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti
siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį
perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats
žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.
Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir
Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių
apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną.
Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję
gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko
nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo
vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.
Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai,
neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius.
Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo
ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos
taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir
pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel
metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta
amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga
Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš
dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas
vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta
jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.
Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10
metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors
pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie
neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria
aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas
kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes
dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra,
nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.
Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog
veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė.
Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po
trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai
mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus
kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai
prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius
skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą
harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas,
kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.
P. S. Jeigu prisimenate Richard
Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.
