Šios dienos daina: Siiri Sisask – Sumeri naine [sõnad / žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Netipinė daina ir netipinė atlikėja yra estų dainininkė, aktorė ir politikė Siiri Sisask (g. 1968) su kūriniu „Sumeri naine“ (liet. Šumerų moteris). Daina primenanti ir dainuojamąją poeziją, ir bliuzo bei džiazo jungtis. Jau trečią dešimtmetį stebiu Sisask karjerą, tiesa, su pertraukomis, nes ji dingsta man iš horizonto, užsimiršta ir vėlei pasirodo visiškai kitomis spalvomis. Pirmąkart Siiri Sisask atradau 2009 metais per „Kino pavasarį“, kai žiūrėjau estų filmą „Taarka“ (2008), kur ji įkūnijo ir perteikė tiek vaidyba, tiek savo balsu istoriškai estams svarbią folkloro atlikėją Taarką. Filmas buvo ir, manau, tebėra vertas pagarbos kaip įdomybė, nebūtinai etnografinė, o ir vaidybiškai, nes Siiri filme labai charizmatiška. Prieš daugel metų atradau ir jos dainą, dainuojamą minioms per estų dainų dienas „Mis maa see on“ (1998), pastarosios klausausi iki šiol ir man ji primena estų nacionalinį himną.

 

„Sumeri naine“ daina atlikėjos įrašyta 2020 metais, tačiau žodžius sukūrė Uku Masing, estų poetas, 1936 metais. Nepaprastai poetiški žodžiai, eilėraštis, persmelktas nuotaikos, gamtinių ir lietuviams būdingų XX amžiaus poezijos įvaizdžių, cituoju pažodinį vertimą: „Ir kai kartais pamatau kažką tokio gražaus / Ir tolimo kaip debesis, kuris miršta vasaros vidurdienį / Tada prisimenu: seniai sapne kažkas paglostė man galvą, / O plaukai tvyrojo kaip prinokusio obuolio kvapas.“ Įdomu, kad daina „Sumeri naine“ 2020 m. tapo labdaros daina, remianti estų gynybos karius, žuvusius ar sužeistus karo fronte, jų artimiesiems paremti (tai dar iki karo Ukrainoje). Man labiausiai patinka, kai Siiri dainuoja gyvai, bet pridedu ir studijinę versiją. Ji labai plataus ir emocingo muzikinio spektro atlikėja, mano akimis, Estijoje pačių pačiausia.

Gyvas pasirodymas

Studijinė versija

 

Žodžiai / Sõnad / Lyrics

Siiri Sisask – Sumeri naine

 

Ja, kui ma vahel näen, et miski veel nii ilus

Ning kauge nagu pilv, mis sureb suvelõunal

Siis meenub: ammu unes keegi pääd mul silus,

Ja juustel oli raugev lõhn, mis valmind õunal

On enne, kui ta irdub öösel lehte vahelt

Ning ütleb igaveseks hästijätu.

Siis nagu tuleks uni jälle minu juurde

Ja lausuks: tee mis tahad, aga ootan ammu,

Tead ise küll, all selle leinapaju suure,

Kus varjud lilledega katsusid siis rammu,

Kui viimne vaba päikseloojang võttis kahelt

Ka nende iidselt nukra hästijätu.

 

Ma kõnnin hoolsalt, aga igal päeval ära

Mul unub äkki, milleks tammun teadvalt nõnda,

Taas aiman, et on kuskil imeteldav sära,

Vist siis, kui olen näinud kogemata mõnda,

Kes nagu uni puhub üle verel lauge

Kord jälle oma leebe hästijätu.

Kõik, mis ma teha võtan siis, on ajaviide,

Ehk küll ju mõtlen, et ta viib mu lähemale

Nüüd juba sellele, kes taga tõuguriide

Kord vaatab mind ja hõõguma lööb pale.

Siis pole enam kirgas uni surnust kauge,

Ja huulilt hõõrun unund hästijätu,

Sest sinililled õitsvad valge pilve vilus.

Sest sinililled õitsvad valge pilve vilus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Laura Pausini – Durare / Durar ft. Tiago Iorc (italiano, spagnolo, portoghese)

 

Sveiki,

 

Apie italų atlikėją Laura Pausini esu čia rašęs ne kartą. Tai, kaip sako italai, vienintelė jų tėvynainė turinti tiek daug tarptautinės muzikinės patirties, kad tapo nacionaliniu muzikos veidu. Nenuostabu, nes nuo 1993 metų Laura Pausini neatsigina žinomumo, o per 30 veiklos metų ji išleido daugybę albumų, susirinko žvėriškai daug apdovanojimų ir dainavo didžiausiuose pasaulio arenose su pasaulinio lygio ir žinomumo atlikėjais penkiomis pasaulio kalbomis.

 

Visgi atrodo, kad Laura Pausini buvo muzikoje sustojusi. Paskutinis jos albumas Fatti sentire / Hazte sentir (itališka ir ispaniška versija) pasirodė 2018 m., prieš pandemiją, sulaukė visgi turo prieš užsidarant sienoms. Šiemet, po penkerių metų pertraukos, pasirodys tiek itališka Anime Parellele, tiek ispaniška Almas Paralelas versijos. Tačiau atlikėja niekur nebuvo dingusi, priešingai, užsiiminėjo muzikine veikla ir pandemijos metu. Per tuos penkerius metus ji po 18 metų draugystės spėjo iškelti vestuves, sukurti dokumentinį filmą apie save, kurio scenarijų rašė pati, taip pat jau sirgdama COVID-19 vedė „Euroviziją“ ir net pati dainavo, reprezentuodama Italiją, o nuo 2023 metų pradžios, minėdama savo karjeros tris dešimtmečius, perleido visus savo albumus vinilo formatu, perdainuodama po tris dainas gyvai kaip papildomas versijas iš kiekvieno albumo; įsigiję vinilą galite tas versijas elektronine versija parsisiųsti per QR kodą, o  kur dar kiti muzikos projektai...

Naujasis albumas jau pakeliui į rinką ir pirmuoju singlu tapo įkvepianti baladė „Durare“ (itališkai), „Durar“ (ispaniškai). Abejose kalbose žodis reiškia „Paskutinis“. Įdomybė! Šįkart, pristatydama singlą ir dainos vaizdo klipą, ji nustebino ir portugališkai kalbančius gerbėjus, nes išleido ir šia kalba vaizdo klipą duetu su Tiago Iorc. Štai ką sako Pausini apie šį duetą: „Prieš kelerius metus kelionėje į Braziliją per savo draugą atradau Tiago Iorco muziką ir ją pamilau. Jis yra brangus dainininkas ir dainų autorius, ir kiekvieną kartą, kai manęs paklausdavo, su kuo norėčiau bendradarbiauti, atsakydavau jo vardu. Jis išgirdo, kad esu jo gerbėja, todėl susisiekėme. Kai įrašiau itališką „Durare“ versiją, nusiunčiau jam savo demonstracinę versiją, kad sužinočiau, ką jis apie tai galvoja ir ar norėtų dainuoti su manimi. Taip gimė pirmasis mūsų bendradarbiavimas su jo sutikimu dėl portugališkos versijos. Labai džiaugiuosi šia mūsų bendra daina, kurią, tikiuosi, mylėsite taip, kaip mes!“

Daina kalba itin pozityviomis žmogiškosiomis temomis, apie dviejų žmonių vienas kito laukimą ir atradimą, kuris labai ilgai užtruko, apie leidžiamą laiką kartu, kuris užpildo gyvenimo prasmę. Apskritai visas albumas žada būti nukreiptas į žmones, kalbantis apie jų gyvenimus ir per dainas ieškoma ryšio, supratimo, šviesių ir gyventi įkvepiančių prasmių ir spalvų. Manau, kad susiklostęs asmeninis gyvenimas t. y., ilga draugystė su vyru, santuoka, jau paauglė dukra įkvėpė pozityviai permąstyti laiką ir santykius per muziką, išreikšti dėkingumą. Pasiklausykite visų trijų versijų ir pasižiūrėkite vaizdo klipus. 

Itališka versija.

 

Ispaniška versija.

 

Portugališka versija (dalis Pausini teksto skamba itališkai)

 

Žodžiai / lyrics / letra

Laura Pausini – Durar

 

Menos mal

Que tú no eres igual

Al resto de la gente

Que dejas todo y vuelves

Cuando tengo miedo

Y nadie más lo siente

 

Elígeme elígeme elígeme

Esta noche

Ves

Somos charlas en la cama

Una vida tras la cena

Somos lo que tú querrás

 

Y ahora explícame

Por qué has tardado tanto

En encontrarme aquí

Fijar tu objetivo

En llevarme tan alto

Que la ciudad es un punto

Minúsculo y es bello

Ver el destino juntos

 

Hay una noche estrellada

Entre chimeneas

Hay una vida pensada

Y una para que tú creas

Y una para inventarse

Y una para entenderse

Y una va a durar

En mí, en ti

Y para enloquecer

En mí

 

Menos mal

Que aún no estas durmiendo

Cuando vuelvo tarde

Que no te entra miedo

Si no estamos bien

Y que sabrá la gente

 

Y ahora te lo ruego

Llámame llámame llámame

Bambina

Somos solo un par de almas

Somos solo dos metáforas

Lo que la gana nos da

 

Y ahora explícame

Por qué has tardado tanto

En encontrarme aquí

Fijar tu objetivo

En llevarme tan alto

Que la ciudad es un punto

Minúsculo y es bello

Ver el destino juntos

 

Hay una noche estrellada

Entre chimeneas

Hay una vida pensada

Y una para que tú creas

Y una para inventarse

Y una para entenderse

Y una va a durar

En ti, en mí

Y para enloquecer

En mí, en ti

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "BlackBerry" / "BlackBerry"

 Sveiki,

 

Žiūrėdamas Matt Johnson režisuotą biografinę dramą su komedijos elementais „BlackBerry“ (angl. BlackBerry) (2023), pamaniau, kad visgi su šiuo filmu pildausi istorinių žinių spragas. Savo gyvenime bandžiau atsekti, kada pirmąkart įsigijau išmanųjį telefoną ir kada pamačiau, kad kažkas iš artimos aplinkos tokiais naudojasi. Visgi atsekiau iki kokių 2007 metų, kai prisiminiau žmones, jau turinčius „braukalus“ su stumdomais ekranais, po kuriais vis dar slėpėsi klavišai, bet tai jau buvo visai kitos kartos telefonai. „BlackBerry“ yra kanadiečių kampanija, kuri pirmoji rinkai pristatė pirmajame dešimtmetyje (apie 2000-2003 metus) mygtukinius telefonus, per kuriuos vartotojai galėjo tikrintis savo elektroninius paštus, o vėliau turėjo prieigą prie interneto ir pakeitė iš esmės viską, ką mes laikome išmaniaisiais telefonais iki Steve Jobso, kuris antrąkart perrašys technologijų istoriją.

 

Visgi „BlackBerry“ tapo didžiausia kada nors Kanadoje realiai egzistavusi kampanija, kuri vien šaliai kasmet uždirbdavo apie 20 milijardų JAV dolerių. Tai didžiulė mega infrastruktūra, technologijų verslas. Pažodžiui BlackBerry reiškia Gervuogę dėl  mažų sėklytes primenančių klavišų, tačiau filme jų proveržis vaizduojamas kaip atsitiktinis ir netikėtas. Kanadiečių gauja, neseniai baigusių technologijų inžineriją, sukasi vienoje nevaldomoje kontoroje ir niekas į juos rimtai nežiūri, kol vieną dieną jie nesudaro sutarties su kanadiečių verslininku ir tikru reklamos bei finansų vilku Jim Balsillie. Pastarasis aptinka tarp finansiškai neraštingų, bet idėjų turinčių nedisciplinuotųjų aukso gyslą ir ją vysto iki maždaug 2010 metų.

 

Tiesą sakant, filmas neįtikėtinas, jis turi ir charakteringų veikėjų, ir istorinių įdomybių. Bet kaip visada mane domina filmo kūrėjų interpretacijos ir tai, kaip žmonėms pateikiama istorinė perspektyva. Iš vienos pusės filmas turi komedijos ir tragikomedijos bruožų. Labiausiai man abejonių kelia būtent komiškai pavaizduoti veikėjai, kurie atsiduria globaliame ir plėšriame pasaulyje, kur galioja atskiri rinkos dėsniai. Dalis informatikų ir technologų, rengiančių naktinių filmų peržiūras, primena vaikigalius, absoliučius bukapročius, neišaugusius iš studentinių alaus ir degtinės vakarėlių. Filme jie vaizduojami kaip lepšiai, o jie sukuria aukštąsias technologijas! Bene įdomiausia filmo dalis yra Jim Balsillie portretas, šis veikėjas apšoriniu būdu sugeba „nusipirkti“ ir parsivilioti aukščiausius technikos inžinierius ir vadybininkus ir „BlackBerry“ paversti mega kampanija. Iš esmės filmas lyg ir dekriminalizuoja kampanijos sudėtingą teisinį nusižengimą. Jim Balsillie, kaip ir galima tikėtis, „nukepa“ ir perdega. Visgi pasidomėjau likusia nepavaizduota istorijos dalimi. Pasirodo, Jim Balsillie visgi netgi po dokumentų nagrinėjimų grįžta į savo postą ir dar išvaldo net kelerius metus, o po to atsistatydinęs tapo garsiu Kanados filantropu ir jokių nuostolių, tik kampanija, kuriai jis vadovavo, buvo lemta užgesti, ji nepajėgė daugiau konkuruoti su kitomis korporacijų siūlomomis technologijomis...

 

Žodžiu, filmas įdomus savomis istorinėmis žiniomis. Visai neseniai matytos ekranizacijos „Tetris“, „Pliušinis burbulas“, kurios nagrinėjo žaidimo pramonės rinkos gigantus, taip ir šis filmas, eina labai panašiais kino manipuliacijos krantais t. y., istorinius verslo žmones perkonstruoja į tam tikrus hiperbolizuotus, neva charizmatiškesnius veikėjus, kurie iš vienos pusės atspindi istorinius faktus, o iš kitos leidžia į visą istoriją žiūrėti tarsi karikatūrinį komiksą. Šiuo atžvilgiu, mano galva, dokumentinis žanras būtų tikresnis kelias į tikrovės suvokimą, negaliu šio filmo adekvačiai vertinti kaip tikrovės atšvaitą ir liudijimą. Bet gal ir nereikia? Juk ir čia netrūksta nuotykių, paradoksų, dirbtinokų personažų, išdavysčių, pakilimų, rizikos ir nuosmukių – dievaži, kaip kokiame indų seriale, bet įdomiame seriale, kuris trunka vos dvi valandas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 19: pasitenkinimas tuo, kas yra šią akimirką

 

Tavęs

 

Šiuo metu tavęs nekamuoja ligos, skolos, bėdos, į tavo namus niekas nesiveržia, esi sotus ir žinai, ką rytoj turi nuveikti, vadinasi, viskas yra gerai. Tau šią akimirką nereikia daugiau, nei turi: nei pripažinimo, nei daugiau pinigų, tau nereikia draskytis ir stengtis gyventi geriau, nieko niekam įrodyti, nereikia aukotis dėl to, ką pasakys kiti, nereikia vaidinti, nes visa tai daroma kartais su nuovargiu arba įniršiu, nes mes patikėjome, kad mums kasdien reikia stengtis, kad būtų daugiau, kad būtų geriau, kad mus labiau pripažintų, kad net pamirštame būti čia ir dabar, tiesiog gyventi. O kada gyvensi, jei risiesi visada per jėgą?

 

Niekada nebus daugiau, geriau, nuostabiau nei tą akimirką, kai sustoji ir suvoki, jog viskas jau yra čia ir dabar.

 

Manęs

 

Aš esu pakankamas, toks, koks esu. Man nereikia trūkumo įsitikinimo, kad gyvenčiau, man užtenka mėgautis vakaru, kad yra minkšta lova, gera knyga, yra muzika, vandens stiklinėje, galiu rinktis bet kurį filmą, galiu ir nesirinkti. Man patinka kaip yra, man patinka mano kūnas, man nereikia nieko deformuoti, kaltinti ir graužtis, gražinti ir apgaudinėti. Man patinka, kad namuose yra savitas kvapas, mano daiktai, kurie yra tokie, kokie yra ir aš šalia jų irgi toks, koks esu. Man patinka ši akimirka, nes sustoju ir viską matau iš pakylėtos perspektyvos, tarsi iš viršaus, matau, kaip ne aš bėgu ir šoku aplink palaikydamas Visatos sukimąsi, o Visata sukasi aplink mane, ir mėgaujuosi tuo reginiu, mėgaujuosi, kad kvėpuoju, mėgaujuosi, nes sulėtėju, nes daugelis problemų tik iliuzija, tik juokai. Viskas sukasi aplink mane ir manęs niekas nedirgina, nes viskas vyksta ir be mano pastangų ir kišimosi, viskas sulėtėja iki malonaus kvėpavimo, iki to, kad net nenuvalytos dulkės neerzina, neišneštos šiukšlės nepiktina, sustojusi buitis laukia ir palauks (yra taip, kaip yra) ir leidžiu tai akimirkai būti, nes ne man skaičiuoti ir išgyventi kiekvieną nukritusį nuo galvos plauką. Už mane jau viskas pasirūpinta. Dabar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina rūke" / "La ragazza nella nebbia" / "The Girl in the Fog"

 Sveiki,

 

Šiais metais kažkas pasidarė su italų kinu, jų juostos plaukia pas mane viena po kitos tiek, kiek, atrodo, per dešimtmetį nebuvau matęs. Dar vienas, kiek senesnis filmas – italų rašytojo Donato Carrisi „Mergina rūke“ (ital. La ragazza nella nebbia) (2017). Įdomu, jog rašytojas pats ir ekranizavo savo romaną, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą (Sofoklis, 2018).

 

Kaip aš pasiilgau detektyvų! Tokių grynuolių, sutelktų į galvosūkį, į įvairias hipotezes ir spėliones verčiančių kelti pasakojimų. Manau, artimiausiu metu pasidairysiu dar keletą detektyvų. Na, o šioji istorija mus nukelia į Alpių priekalnes, mažą religingą miestelį, kuriame dingsta jauna mokyklinio amžiaus mergina. Šią bylą imasi tirti garsus šalyje detektyvas Vogelis. Pastarajam nė motais nekalti žmonės, jam svarbiausia yra žinomumas ir kad byla viešojoje erdvėje būtų išspręsta. Kovodamas su slapukaujančia žurnaliste bei vietos psichologu, jis suranda atpirkimo ožį – vietos mokytoją, kuris galimai pagrobė merginą ir ją nužudė, tačiau mokytojas ne iš kelmo spirtas, jis ryžtingai nusprendė ginti savo interesus ir neigia nusikaltęs...

 

Detektyvo struktūra tik iš pažiūros klasikinė, nes suktas ir analitinio proto nestokojantis detektyvas tiria jaunos merginos dingimą. Siužetas susuktas tikrai gerai, nes per visą filmą spėjau sudaryti galimas filmo baigtis ir vieną visgi įspėti pavyko, tačiau, kaip ir dera apgaulingam siužetui, svarbu įtikinamai suklaidinti žiūrovą, kad jis dėl nieko nebūtų tikras. Štai kodėl man patinka detektyvai! Čia nerasite kažin kaip smarkiai ir įdomiai išplėtotų charakterių su sudėtingomis personalizuotomis istorijos (gal knygoje tas pavyko labiau, nežinau), tačiau intrigos istorijoje dėl to netrūksta. Labiausiai, kas šiame filme, sakyčiau, pavyko, yra perteikti detektyvų ir žiniasklaidos klerkų sandraugą, kuri toli gražu, tradiciškai turėtų atstovauti teisingumo pusei, bet atrodo labiau korumpuota nei tariamas ar galimas žudikas. Kiek kainuoja sukurti visuomenei spektaklį ir kodėl tam sudaromos sąlygos, filmas nedetalizuoja ir neanalizuoja, tačiau pateikia kaip faktą ir tu, žiūrove, daryk savus sprendimus ir prielaidas. Chamizmo ir užuominų čionai netrūksta, bet labiausiai šioji 2017 metais pastatyta drama man asocijuojasi su šių dienų tikrove dėl mokytojų streiko: šiaip ar taip atpirkimo ožiai net ir italų kine būna mokytojai, nes juos apjuodinti lengviausia ir paveikiausia dėl įsigalėjusio dvilypio profesinio įvaizdžio t. y., visuomenėje mokytojas turi būti pasitempęs ir be dėmelės, nes atstovauja tariamam prestižui, o iš tikrųjų jį spardo tas, kas netingi.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas tavęs neišgelbės" / "No One Will Save You"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu sudėtingai sekasi su rimtu kinu, turėjau keletą blokinių nusivylimų, tad kurį laiką traukia prie siaubo ir detektyvinio žanrų. Vis galvoju, kur dingo filmai apie ateivius? Jų tiek mažai, palyginus tuos su apsėdimais ir įvairiais žudikais bei pabaisomis. Aišku, pasakoti naują filmą apie ateivius novatoriškai nėra lengva, paskutinįkart mačiau tikriausiai filmą „Ne“, kuris iš dalies labai stengėsi perteikti kitaip. Kitoniškumo tikėjausi ir iš naujausio filmo „Niekas tavęs neišgelbės“ (angl. No One Will Save You) (2023), kurį režisavo Brian Duffield, o tai jau antrasis ilgametražis kūrėjo darbas.

 

Istorija apie nebylią jauną merginą, gyvenančią mažo miestelio atokiame vienkiemio priemiestyje. Daug apie ją nesužinome, tik tai, kad ji vengia miestelėnų ir policijos. Neturi ji nei draugių, nei tėvų, nei kokio šuns ar katino. Gyvena ji vienui viena ir užsiima rankdarbiais, mokosi šokti, klausydamasi vinilinių plokštelių. Žodžiu, absoliučiai asociatyvi ir dėl to, atrodo, laiminga. Vieną naktį ją prižadina keisti garsai, nes į jos namus įsibrovė... pilkis ateivis humanoidas, klasikinis atvejis, kokius yra nupasakoję teigiantys tikrovėje turėję kontaktą su jais. Mergina, nors ir nebylė, drąsiai kovoja su įsibrovėliu, kol kitą dieną sužino, jog visa apylinkė yra paveikta naktinių svečių ir jai, negalinčiai išrėkti tiesos, belieka tik grįžti į namus ir atsilaikyti dar vienam antpuoliui.

 

Iš vienos pusės buvau nustebintas, kaip režisierius gerai vysto klasikiniais būdais įtampą, kai tamsiame name mergina bando išsisukti nuo ateivio (panašią įtampą, kai žiūrėjau pirmąją „Tylos zona“ (2018) dalį). Tiesa, tai ir lieka geriausia šio filmo dalis. Pagrindinė veikėja su savo nebilyste atrodo plokščia kaip karosas, nes ir vėl scenarijaus autoriai ją "apdovanojo" kažin kokia bejėgyste ir kalte dėl draugės Modės mirties, dėl kurios taip smerkia miestelėnai. Galiausiai susidūrimas su ateiviais jaunai merginai taps kaltės atleidimo košmaru, po kurio, žinoma, ateina išsivadavimas.

 

Nesu tikras dėl tam tikrų erzinančių veikėjos veiksmų, dėl kurių norėjosi sušukti: „Bryna – ateivių žudikė“. Pažangūs ateiviai pilkiai atrodo vietomis kaip tyčia sukvailėję (o tokios technologijos, tokia galia!); kaip tyčia, kai priartėja prie veikėjos, vos sugeba atsilaikyti prieš gležną ir išsigandusią merginą, kuri net spintelės durimis pritalžo įsibrovėlį, o didelis ir stiprus vyras neatsilaiko nė sekundei prieš kosminių laivų spinduliuotę. Tai išties tas loginis kontrastas, stiprinant merginos feministines galias, yra pernelyg klišinis ir nuobodus.

 

Nebloga grafika, kitoks, tirštesnis ir kur kas labiau ne mįslėms bei plepalais grįstas pasakojimas, o tikresnis ir ilgesnis susidūrimas su pilkiais (nereikia laukti filmo galo, kol pamatysite, kaip nupieštas ateivis, jie čionai pasirodo kone iškart ir yra aktyvūs, individualizuoti formomis ir elgsena). Kino kūrėjai iš dalies nori progresyvaus žvilgsnio į ateivius vaizduojantį kiną, sakyčiau, netgi pavyksta, tačiau visas naratyvas maždaug nuo pusės filmo ima pamažu lyg smeigtuku badyti žiūrovų pripūstų balionų lūkesčius – žodžiu, viskas bliūkšta. Toji atgailos, atleidimo istorijos finalinė scena su ilgai sulėtintais ir apsiseilėjusiais veidais tampa ne fiksuota siaubo atmosfera, o vėžliškai besivelkančių klišių karavanas. Scenaristų pastangos apjungti siaubą su žmogiškaisiais pagrindinės veikėjos traumos faktoriais darosi ne tik nepatrauklios, bet kankinančiai karčios, lyg žiūrėtum staiga iš trilerio pasakojimo padarytą pantomimos teatro reprezentaciją, kuri įgauna parodijos atspalvių. Negi galima apsieiti be trokštamų graudenti siaubo žanre, argi tai jau taip būtina?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 18: viduje esu beribis, o išorė yra vidaus projekcija

Laba diena, skaitytojai,

 

Dažnai būna, kada atrodo, jog pasaulis uždeda tau ant galvos gaubtą, po kuriuo sekinančiai sukasi tos pačios niūrios mintys, įsitikinimai, saviplaka. Manau, svarbu valyti savo mentalinį kūną, pastebėti, kokias mintis generuojame. Šįkart medituodamas pajutau norą ištrūkti iš įsisenėjusių man primestų ir jau paties įtikėtų vaidmenų bei įsitikinimų, nes šiaip ar taip aš vis tiek...

 

Esu DAUGIAU už ribotumą.

Esu kur kas DAUGIAU, nei tik klystantis žmogus.

Esu kur kas DAUGIAU už kaltės jausmą.

Esu DAUGIAU už gėdos jausmą.

Esu DAUGIAU už priešiškumą.

Esu DAUGIAU už baimes ir melą.

Esu DAUGIAU, nei mato ir (į)vertina mane kiti.

Esu DAUGIAU, nei mirtingas sutvėrimas.

Esu DAUGIAU, nei rinkėjas ir mokesčių mokėtojas.

Esu DAUGIAU, nei chroniškas liūdesys.

Esu kur kas DAUGIAU, nei vienatvė.

Esu tikrai kur kas DAUGIAU, nei eilinis nesuprastas žmogus.

Esu DAUGIAU, nei riboti kitų manęs įsivaizdavimai.

Esu DAUGIAU už savigailą.

 

Esu kur kas labiau, daugiau, įdomiau už viską, kas apie mane žinoma išorėje, mano paveikslas, mano atvaizdas, mano intencijos, mano potencialas neturi ribų ir niekas jokiais veiksmais, jokiais žodžiais negali to įrėminti, nes tik aš kuriu savo santykį su ribomis ir netgi daug daugiau, nei leidžia kartais žinoti mano paties protas. Viduje esu beribis, o išorė yra vidaus projekcija.

 

Jūsų Maištinga Siela