Trumpasis tarptautinis BOOKER literatūros sąrašas 2024 / The International Booker Prize 2024

 

Filmas: "Šventasis pagrobimas" / "Rapito" / "Kidnapped"

 Sveiki,

 

Dar vienas šio sezono „Kino pavasario“ filmas – italų režisieriaus Marco Bellocchio istorinė drama „Šventasis pagrobimas“ (ital. Rapito) (2023). Šiaip tokių kostiuminių dramų „Kino pavasaryje“ nepamatysi daug, tačiau jie būna labai Lietuvos žiūrovų pamatomi ir populiarūs, tad ir man sunku atsitraukti nuo bandos jausmo, juolab kad istorija mus nukelia į 1858 metus, kai popiežiaus Pijaus IX įsakymu iš Bolonijoje gyvenančios įtakingos žydų šeimos pagrobiamas berniukas Edgaras, nes tvirtinama, jog jį paslapčia pakrikštijo anksčiau dirbusi tarnaitė. Nežinau, ar tarnaitės gali krikštyti, dabar atrodo absurdiška, tačiau būtent dėl tokių priežasčių tikrasis Edgaras buvo pagrobtas iš žydų ir Vatikane popiežiaus priežiūra perauklėtas į nuolankų krikščionį.

 

Istorinė medžiaga, tiesą sakant, man negirdėta, nors po O. Tokarczuk „Jokūbo knygos“ maniausi jau nemenkas žydų Europoje padėties išmanantysis, tačiau šioji istorija bus mane pralenkusi. Nesistengsiu nieko atpasakoti, nes filmas iš esmės sukaltas pagal tvarkingus istorinės dramos kanonus, kur svarbūs kostiumai ir laikmečio pompastika, o ten, kur dar ir popiežius, tai prabangos tikrai netrūks. Žydų šeima pralaimi teismą, nes popiežiui negali pasakyti NE, kadangi jis Žemėje prisiėmęs visagalio vaidmenį. Tiesą sakant, šioje istorijoje nemažai absurdo, iš kurio pratrykšta ir saikingas humoras, nors juostos visuma tamsi ir miglota.

 

Filmas visgi be didesnės intrigos. Kaip diena aišku, kad mažylis Edgaras per mažas reflektuoti politinius manevrus ir maloniai priima kunigų ir popiežiaus mokymą, pamažu pamiršdamas ne tik žydišką auklėjimą, religiją, bet ir šeimą. Visgi labiausiai mane domino filmo politinis fonas. Italija pamažu vienijasi ir vaduojasi iš popiežiaus pasaulietinės galios, perversmai ir Romos šturmas, žydų ir krikščionių bendruomenės įsitraukimas į berniuko pagrobimą labiau masina ne dėl humaniškų sumetimų, o dėl religinių karų. Neseniai žiūrėjau lesbietišką „Benedeta“ (2021) apie viduramžių mistikės vienuolės ekranizaciją, kuri sukėlė panašius jausmus – istorija ištraukta iš kronikų tampa truputį karikatūrinė, nežinia, kiek ten Pijus iš tikrųjų mylėjo tuos berniukus vaikus, o kiek iš tikrųjų mėgavosi savo pasaulietine galia, bet, man regis, filmas nebūtinai apeliuoja į tikslias istorines žinias, tačiau reiktų tikrinti. Visgi filmas galėjo būti labiau suveržtas ir trumpesnis, kitaip sakant, žiūrėti žiūrėjosi, tačiau nesujaudino.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 49: ką pasėsi, tą ir pjausi - tikrovė projektuojama iš vidaus

 Sveiki,

 

Dar viena savaitė užsidaro... Rytoj Saulės užtemimas tikriausiai ką nors atneš, ne vien tik vėjas nuo Afrikos dulkių ir smėlio daleles, dėl ko esame raginame nevaikščioti lauke.

 

Juk šiaip ar taip daug kas priklauso nuo mūsų pačių nusiteikimo, pastangų sąmoningai atmesti ir ignoruoti tai, kas mus liūdina, pykdo. Vaikščiodamas sekmadienio pavakarį aplink cerkvę ir tvenkinius, galvojau apie šios nakties sapnus, apie tai, kaip kinta tikrovė. Dažnai prisimenu vaikystę, kuri, atrodo, lyg ir nebuvo lengva, bet iš šių dienų perspektyvos, rodos, kad turėjau to, ko dažnai nebeturiu, arba reikia pastangų tam kurti. Tačiau, kaip sakė, Jūratė Bitinaitė, ego neprimaitinsi, kad ir kiek jam šertum, o širdies maitinti nereikia, viskas viskas joje telpa, tik reikia atsigręžti ir ją atrakinti, sąmoningai nuo negatyvių dalykų kreipianti dėmesį į vidinius savo impulsus. Dažnai savo dienoraščiuose apie tai rašau, mąstau, generuoju ir nežinau tikresnės tiesos nei tai, kad tikrovė projektuojama iš vidaus. Gal ir tiesą sako toliaregiai, nuo pinigų ekonomikos mes pereiname prie energijos, apie kurią jau kalbėjo ir mūsų tautos išminčiai: ką pasėsi, tą ir pjausi.

P. S. Ar klausote muzikos 432 Hz? Pabandykite.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Bitinaitė apie dvasingumą, ego ir širdį, apie gyvenimo pasitenkinimą

 Sveiki,

„Ego niekada nepatenkinsime. Jis nepasotinamas, o širdies tenkinti nereikia,“ – sako Jūratė Bitinaitė, knygos „Pasaulis tavo širdyje: aistra kurti, drąsa klysti“ autorė (Alma littera, 2018). Šią knygą įsigijau prieš kokius tris metus, dar nė karto neperskaičiau. Tuo metu labai knygose ieškojau dvasinių tiesų, tam tikro prablaivėjimo nuo kasdienybės rutinos ir įtraukties, nuo kurios kasdien daugiau ar mažiau kenčiu ir bandau ištrūkti, gyventi čia ir dabar – kartais pavyksta, o dažnai ir nelabai, todėl kasdienė sutelktis ir pastangos bent kažką padaryti dėl geros savijautos ir ramybės yra, manau, vertos, o J. Bitinaitės knyga man vėl tą priminė. Juk šiaip ar taip dažnai tenkindami nepatenkinamus egoistinius poreiškius pro ausis ir gyvenimą praleidžiame tiesiog nuostabų pasidavimą kitiems dalykams. Ačiū.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ką aš galvoju apie naująją Vilniaus reklamą? Reklama yra puiki ir štai kodėl!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Metuosi į viešosios erdvės ginčą apie įdomesnes banalybes! Viena iš jų – neseniai pasirodžiusi ir daug nuomonių, pykčio bei pritarimo sulaukusi naujoji Vilniaus reklama. Tiesa, man patiko šmaikščioji reklama apie Vilnių, kuriame turistai patiria orgazmą. Buvo taip unikalu ir drąsu! Ir šiemet vėl šiokia tokia provokacija ir išbandymas jautrioms lietuviškoms smegenims ir silpnoms širdelėms. Naujoji reklama vaizduoja Vilniaus miesto bachūrus ir bomžus, gariūnmečio trafaretinius veikėjus, kurie tampa maloniais ir draugiškais, kai juos stebi turistų akys. Kita reklamos dalis, kurią dažniausiai praleidžia kritikai – modernus ir galimybių bei poilsio pritvinkęs Vilnius. Kontrasto principu supildyta humoro nestokojanti reklama suveikė iškart, nes sukėlė ne tik šypsnį, bet pabylojo apie intelektualų bei drąsų sumanymą. Iš esmės reklamą vertinu ne tik kaip reprezentavimą, bet ir kovą su įsigalėjusiais stereotipais, kurių, Dievas mato, dažnas intelektualas ar senesnės kartos žmogus negali suvirškinti.

 

Iš kur ateina toji dorovingoji ir išskirtinai baltų apatinių rodymas Vakarams įsitikinimas? Ogi iš tų pačių veidmainiškų sovietinių laikų, kai nuo tribūnos reikėdavo kalbėti ir atrodyti pabrėžtinai teisingiems ir kalbėti tik tai, kas gražu. Mes iki šiol bijome viešojo purvo, nes patys socialinių tinklų pasipiktinimo kubiluose rūgstame nuo ryto iki vakaro, bet iš reprezentacijos vis dar tikimės sovietinių sugestijų, kitaip sakant, bijome juoktis iš savęs. Perbėgau per tuos kelis pasipiktinusiųjų profilius, visi iki vieno nusispalvinę nuo dantų iki kojų nagų Ukrainos vėliavos spalvomis, o per šventes ant akių užsimetę Vyčio logotipus – nacionalistinės pakraipos rimtuoliai, kurie žino, kas yra šlykštu, o kas ne. Žodžiu, daug triukšmo dėl siaurakakčių čiaudulio. Bijo bet kokios asmeninės sąsajos su putinizmo atstovais, tačiau pačių moralė ir etika surėdyta pagal sovietinės sistemos sąrangą. Tai tiek.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Anželika ir Rimvydas Laužikai apie Atėnus, Graikijos sostinės pavadinimo kilmę ir sąsajos su Lietuva

 Sveiki,

 

„Atėnai daugumos europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais – banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta, tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos (Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).

 

Mūsų masinės kultūros vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės variantą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela