Kelionė: Kroatija, Makarskas, Zadaras, Splitas, Korčula ir Dubrovnikas (komentarai, atsiliepimai, nuotraukos)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka atostogos Balkanuose. Paprastai per metus turiu 2-3 rimtesnes atostogas kur nors Europoje ir galiu pasakyti, kad kokia Ispanija ar Prancūzija bus labai skubi ir chaotiška, o kelionė su pažintimi Balkanų šalyse visada tokia sodresnė, įsimintinesnė, nes tikriausiai pačioms agentūroms daug paprasčiau suorganizuoti ir puikias išvykas, ir vakarienes. Šiemet keliavau po pietų Kroatiją ir jos miestus, todėl trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šią šalį.

 

Išties Kroatija labai skirtinga. Šiaurinė dalis gana žalia, ribojasi su Slovėnija ir Serbija bei Vengrija. Kaip minėjau, daugiausia teko būti pietinėje „sukurortintoje“ Kroatijos dalyje palei Viduržemio jūrą. Šalis turi nepaprastą gamtą, sakyčiau, egzotišką, nes viename kilometraže, pakilus į 2 kilometrų aukštį, vienokia temperatūra (norisi megztinio), o serpentinais nusileidus tame pačiame kraštovaizdyje staiga išpila prakaitas, nes nuo jūros tvoskia karštis, paprastai apie +34C ir daugiau vasaros metu, o apie saulėkaitą net nekalbu. Tiesa, kelionės metu daug girdėjau apie Bora vėją, kuris, ačiū Dievui, neištiko, nes šis vėjas toks smarkus ir jis tampa net kaitriausią vasarą lediniu, todėl gali sugadinti atostogas Makarskoje, bet, kaip sakiau, nieko panašaus neatsitiko.

 

Kroatijoje gyvena kiek daugiau nei 3,8 milijonų gyventojų. Važiuojant keliukais, norint išvengti autostrados spūsčių, pakelėje gausiai dar matyti Jugoslavijos karų padariniai, kurie vyko 1992-1995 metais. Kroatai dažniausiai to nelaiko parodomąja relikvija, tiesiog ilgą laiką strigo įstatymai dėl žemės nuosavybės. Po karo iš teritorijų pabėgo serbai, tačiau jų ūkiniai pastatai liko apšaudyti ir dūlantys, netvarkomi ne vieną dešimtmetį, tačiau girdėjau, jog situacija pamažu taisosi ir serbai perparduoda žemes kroatams, nes jau įsitvirtinę kitur ir jie čionai po tokių baisių įvykių nenori grįžti. Apie Balkanų istoriją daug nepasakosiu, labai prieš vykstant į šias teritorijas rekomenduočiau pasidaryti namų darbus, t. y. paskaityti, kaip susiformavo Balkanų tautos, kas toji Jugoslavija, kodėl dabar tos tautelės yra taip susiskaldžiusios, tačiau tikriausiai nėra nė vienos giminės, kuri nebūtų „prasimaišiusi“, t. y. pusė šeimos serbai, truputį bosniai, dar dalis slovėnai arba kroatai, todėl, kai vyko kruvinasis Balkanų karas, šeimos tiesiog buvo susipriešinusios ir dažnai giminė kovodavo prieš giminę – baisiau ir būti negali, dar viską pamasino ir skirtingos religijos, nes kroatai – Romos katalikai, serbai – pravolavai, bosniai – musulmonai. Tai įsivaizduojate.

 

Visgi reikia paminėti, kad Kroatija vingiuota šalis, tenka kelyje daryti daug lankstų. Šalis nuo 2013 metų yra tapusi Europos Sąjungos šalimi, čionai galioja Šengeno taisyklės, bet jau įvažiavus iš Slovėnijos, kuri ekonomiškai ir kelių infrastruktūra gerokai lenkia pačią Kroatiją, pastebėsite, kad kažkas negerai su kroatų keliais. Atrodo, greitkeliai yra geros būklės, autostrados puikiai nutiestos, degalinės sutvarkytos, tuneliai puikiausiai išrausti ir sutvarkyti, bet iš kur pas juos greitkeliuose tiek kamščių!? Nuolat lygioje vietoje patekdavome į kokią nors spūstį ir tai, sako, Kroatijoje yra normalu, todėl vykstantys turėtų nusiteikti pastovėti valandą ir daugiau tiesiog kilometriniuose ruožuose, ypač prie sostinės Zagrebo. Šiaip kroatai susitvarkė ir savo reikalus su Bosnija ir Hercegovina, kuri prie Dubrovniko turi 20 kilometrų ruožo išėjimo prie Adrijos jūros, todėl Dubrovnikas atskilęs nuo šalies. 2022 metais atidarytas didžiulis tiltas gerokai palengvino šalies susisiekimą, o bosniams nepatinka, nes šiek tiek koreguoja jų laivybą. Serbai išvis pikti, jie neteko po suskilinėjimo bet kokios prieigos prie jūros, ją galutinai pasiėmė Juodkalnija. Tiesa, tiltui kinų statybos kompanija davė 2 metų garantiją, nors sukišti milijonų milijonai. Kai važiavome šiuo tiltu ne kartą, jam galiojimo laikas buvo pasibaigęs, jeigu ką.

 

Dėl valiutos. Kroatijoje nėra pigiau nei Lietuvoje, patikėkite. Kainos gana panašios tiek kurortiniuose regionuose, tiek tolėliau į kaimelius. Kroatai turi eurą, tačiau priešingai nei kokioje Juodkalnijoje, kuri nėra ES šalis, bet turi eurą, kroatai dievina grynuosius, todėl jau prisikimškite pilnas kišenes šlamančių, nes jų kiekviename žingsnyje reikės. Jie labai nemėgsta kortelių, nors paprastuose prekybos centruose, perkant arbūzą, vandenį ar vyną problemų niekada nebuvo, tačiau kitose turistinių paslaugų zonose (kioskai, vandens batų pirkimas, gultų nuoma ir t. t.) visur prašo grynais, o dažnas lietuvis jau įpratęs, kad beveik visose ES šalyse viską galima atsiskaityti kortelėmis. Kroatijoje šis dalykas nepaeis. Gal dėl kokių nors šalies žmonių įsitikinimų, nežinau, jie pasitiki tik grynaisiais.

 

Apie orus kalbėti vasarą sudėtinga. Tiesiog pietų Kroatijoje be proto karšta ir karštis jau pradeda smogti 7-8 ryto. Kroatijos viešbučiuose kondicionierius mokamas atskirai ir jį labai rekomenduoju, nes be jo sunkiai įsivaizduoju jūsų prikaitusias naktis viešbučiuose – bus sugadintos atostogos, todėl keliasdešimt eurų už savaitę tikrai nepagailėkite. Ne visur yra internetas, tačiau turistinėse zonose su tuo neturėjau beveik jokių problemų. Naudokite kremą nuo saulės, nes saulė apskritai Balkanuose pavojinga. Mačiau, kaip vienas keliautojas iš Lietuvos nudegė per pirmą dieną. Galiu tik įsivaizduoti, kokios skausmingos ir baisios buvo likusios jo atostogos ir kelionės po Kroatiją.

 

O šiaip žmonės kroatai šaunūs, dažnai draugiški, su dažnu ir vidutinio amžiaus aptarnavimo srityje susikalbėsite angliškai, yra kalbančių ir rusiškai. Man pasirodė, kad vietiniai kroatai mėgsta išgerti, dažniausiai rakiją, grapą (atitiktų mūsų samanę, tik jie dar pagardina žolelėmis) ir vyną. Neretai naminį, nes jiems tai ne kokia žema kultūra, o būtent kroatų tradicinis reikalas, nors kroatų įstatymai ir draudžia namų bravarus, tačiau dažnu atveju visiems nusišvilpt – įstatymų prižiūrėtojams ir vykdytojams irgi, patikėkite. Pastebėjau ir rusų turistų, bet jų palyginti su ukrainiečiais yra nedaug. Kėlė tik nuostabą: čia turiu facebooke, kurie nuo ryto iki vakaro raunasi plaukus ieškodami, kaip sušelpti Ukrainą pinigais, perkasi marškinėlius su Putino karstais, visokiausiais užrašais, patys važiuoja savanoriauti į frontą, tačiau tiesa tokia, kad Europoje nėra daugiau turistinių autobusų ir poilsiautojų grupių nei iš Ukrainos. Rimtai. Atsistebėti negalėjau, kaip jie iš vargšės kariaujančios šalies varo „pasiganyti“ po Italiją, Kroatiją ir Prancūziją – dažnai blizgančiai, prašmatniai išsičiustę, kad tekdavo akis pridengti saulės akiniais, nes jie tviskėjo kaip pusdieviai. Gal nėra taip su jais blogai, ką? Čia tik tarp kitko. Toliau pateiksiu fotoreportažą iš įvairių vietovių su mano įspūdžiais ir komentarais.

Apie vėliavą. Raudona spalva dažnai siejama su drąsa, auka ir patriotizmu. Ji taip pat gali simbolizuoti kraujo praliejimą kovojant už šalies nepriklausomybę. Balta spalva dažniausiai simbolizuoja tyrumą, taiką ir naują pradžią. Mėlyna spalva dažnai asocijuojama su jūra, simbolizuodama Kroatijos ilgą pakrantę ir jos svarbą šalies istorijoje ir ekonomikoje. Kroatijos herbas yra sudėtingas simbolis, turintis ilgą istoriją. Jis vaizduoja raudoną ir baltą šaškių lentą, kuri yra viena seniausių Kroatijos valstybingumo simbolių. Vėliava įteisinta 1991 m., paskelbus Kroatiją nepriklausomą.

Pirmasis aplankytas šioje kelionėje Kroatijos miestas – Zadaras. Miestas, kuris turi 91 tūkstantį gyventojų ir labai seną, romėnų laikus menantį senamiestį. Yra išlikusios gynybinės tvirtovės sienos, tame senamiestyje įkurtas kaklaraiščių muziejus. Kroatams tai svarbu, net žodis Kroatija kildinamas iš kaklaraiščio, t. y. pasipuošę kaklaraiščiais buvę kroatų kariai, kurie kovojo labai seniai už nepriklausomybę, o tuos žmones buvo imta vadinti kaklaraištininkais arba, kitaip sakant, kroatais.

Ten, kur Zadaro senamiestyje įkurtas romėnų forumas, pastatytas ir toks į obeliską panašus gėdos stulpas, ant kurio rakindavo ir kankindavo įstatymus sulaužiusius nusikaltėlius. Jis stovi dar iki šių dienų

Romėnus menanti architektūra, kai kurios grindinio plytelės iki šiol yra autentiškos.

IX amžiuje pastatyta ir išlikusi šv. Donato bazilika. O šalia – dar senesnė romėnų agora, forumas, kuriame romėnų kariai laisvu metu gerdavo skiestą vyną ir tarpusavyje smagindavosi.

Tai viena iš nedaugelio nuotraukų, kurių nedariau aš, nes per žmonių kiekį neįmanoma normaliai nufotografuoti įspūdingus į Adrijos jūrą įrengtus jūrų vargonus. Jie iš tikrųjų bangoms mušant ir vėjui pučiant skamba maloniai. Vargonai pastatyti 2004 m. ir yra vienas patraukliausių turistinių traukos objektų Zadare.

Pakeliui į Makarską. Pirmoji diena Zadare ir link viešbučio buvo viena iš tų ūkanotesnių, dangų dengė debesys. Tiesa, Kroatijoje daugybė tiltų ir požeminių kalnų tunelių.

Štai taip atrodo Makarska. Nedidelis palei Adrijos jūrą esantis kurortinis miestelis, turintis autentišką mažą senamiestį, veikiantį turgų, akmenuotus paplūdimius (vandens batai būtini) ir prieplaukas. Geografinė padėtis įdomi tuo, kad už kilometro nuo jūros – statūs Biokovo kalnai, siekiantys pusantro ir daugiau kilometrų, todėl Makarska tokia uždara. Norint į ją patekti, reiktų važiuoti tarp tų kalnų išraustu 6 km. tuneliu ir leistis serpentinais, arba atvykti laivu iš jūros pusės. Galima ir nuo Dubrovniko pusės greitkeliu. Šiaip įspūdingi kalnai, nieko panašaus nemačiau taip arti jūros. Kasdien mano viešbučio balkonas buvo į jų pusę, ilgi vakarai (nors Kroatijoje ir temsta daug greičiau) į juos žiūrint buvo puikūs, nors pėsčiom popiečio kaitroj užlipti į nuožulnų šlaitą, kur riogso rivjeros viešbučiai – yra ką veikti.

 Įdedu ir nuotrauką iš internetinio katalogo, nes maniškės per arti kalnų, negali perteikti kalnų didybės.

Kaip ir kaskart į kelionę stengiuosi įsimesti ką nors iš to regiono literatūros. Kad kelelis nedulkėtų. Kadangi nieko įdomaus lietuviškai iš kroatų neaptikau, tai pasiėmiau slovėnų rašytojo Goran Vojnovič romaną „Jugoslavija, mano tėvynė“, kuri dar labiau leido suvokti Balkanų tautų genetiką.

Kitos dienos pavakare vykome vakarienės į provinciją, mažą kroatų kaimelį už Makarskos kalnų, įsikūrusį Cetine Kanjono rivjeroje. Toje Kroatijos dalyje galima pamatyti va tokių „nenulaižytų“ tikrovės vaizdų, kokių vis rečiau matome ir mūsų Lietuvoje.

Tą vakarą – tokie va Cetine Rivjeros kanjono vaizdai į vakarus nuo didelių skardžių, kurių apačioje teka srauni ir į krioklį panaši upė.

Drąsesni galėjo pastovėti ant išsikišusios geležinės 48 metrų platformos su permatomais grindinio grioveliais.

Niekada Balkanuose nepraeinu pro kates ir katinus... 

Apie ką ir minėjau. Balkanų karo palikimai – provincijose išlikę ir jau griuvenomis tapę ištisi namai.

Kroatai yra pakvaišę dėl religinių kryžių. Kol lietuviai pjaunasi, kam paminklą pastatyti, o kam nugriauti, kroatai stato paminklus Dievo vardu ir uždeda prierašą: „karo aukoms atminti“. Važiuoji kalnais ir beveik gali ant rankos skaičiuoti kur nors laukinėje gamtoje stūksančius tarp kalnų kryžius.

Vakarienė buvo ir įdomi, ir daininga, ir labai kroatiška. Ne picų ieškoti atvažiavus į šalį reikėtų (šito dalyko niekada nesuprasiu), o būtent ko nors itin kroatiško. Patiekalas pėka (mums šeimininkai parodė krosnį, kaip jis gaminamas). Taigi į didelį puodą sudedama aviena, jautiena ir kiauliena su raikytomis bulvėmis ir prieskoniais. Tokioje didžiulėje pašiūrėje įrengta milžiniška anglių krosnis. Kai medis sudega, tuos puodus apkasa likusiomis žarijomis ir mėsa troškinasi apie keletą valandų. Kol laukėme pėkos, šeimininkas aprodė rūsį, kuriame brandinama vytinta mėsa, po to vaišino visokiausiomis riešutinėmis, vynu, sūriu ir tuo pačiu vytintu kumpiu ir galiausiai gavome didelę porciją pėkos. 

Konoba Cetina. Kepama pėka.

Tai jau kita diena ir keliuosi į Korčulos salą. Vieną reikšmingiausių Dalmatijos Kroatijos regionui. Istoriškai strategiškai svarbi sala, kažkada buvusi itin turtinga, gebėjusi atlaikyti iš Rytų turkų antpuolius tik per stebuklą, nes lygiai 5 valandą dienos staiga šioje vietovėje pasikeičia vėjai ir turkų bures nupūtė į tolimesnę salą, kurią visą sudegino ir apiplėšė. Taip pat Korčulos salos senbuviai ilgą laiką palaikė santykius su Venecijos respublika, jiems mokėjo duoklę. Saloje yra gėlo vandens, vadinasi, sala žemyninės kilmės ir ne visai savarankiška sala. Joje daug istorinio paveldo, išlikusios, kaip matote iš fotografijų, gynybinės sienos dalys. Čionai kasdien vyksta laivyba ir prekyba, saloje nuolat gyvena apie 15,5 tūkstančių gyventojų, tačiau dieną – pilna turistų ir miestas be galo gyvas.

Kieme augantis fikusas.

Mako Polo (Marco Polo), didžiojo geografo namas. Įdomu tai, kad italai Mako Polo savinasi kaip saviškį ir priskiria jį kaip Venecijos gyventoją, o Korčulos gyventojai kaip saviškį

Kroatijoje, kaip ir Italijoje, be proto skanūs ledai. Tiksliau gelato, kurių rasite beveik kiekvienoje kavinėje. Korčulos saloje teko skanauti „Pepper and Choco“ užeigėlėje. Iki šiol pamenu apelsinų pyrago skonio ledus. Tokių Lietuvoje nerasite.

Kurį laiką Korčulos sala priklausė Habsburgams, t. y. Austrijos ir Vengrijos imperijai. Po to atėjo Napoleonas Bonapartas ir šie laiptai į pagrindinę išlikusią tvirtovės dalį buvo sumūryti būtent jo valdymo laikotarpyje. Be proto slidūs! Garsūs dainininkai net yra sukūrę šmaikščių dainelių apie tai, kad neatsargūs nudarda nuo jų ant šiknos. Patikėkite, jeigu sakau, kad slidūs, vadinasi, slidūs.

Korčuloje daug religinių pastatų, žmonės čia buvo be galo tikintys, didžiausią miesto valdžią turėjo dvasininkai.

Dailios mėlynos įlankėlės, kur galima atokiai pailsėti, pasideginti ir išsimaudyti.

Kitą dieną, jau žemyninėje Kroatijos dalyje, laukė kitos kelionės ir nuotykiai. Pirmasis išbandymas – gyvų austrių degustacija. Nesu jūros gėrybių-bjaurybių mėgėjas. Viską beveik esu išragavęs, kas pasiekiama Lietuvos parduotuvėse, tačiau net į krevetes žiūriu pesimistiškai, bet gyvų austrių nesu dar ragavęs. Pakelės ūkininkai jas augina tokiose dėžėse, sumerktose įlankėlėse. 3 austrės, neypatingo dydžio, berods 10-12 eurų. Ir... nepatiko. Atsidavė ežerų dumblėmis, vaikystės prūdo kvapu. Ant geldelių matėsi gyvų parazitų. Ryji kaip snarglius, gerai kad bent šalto baltojo vyno buvo, dezinfekavo. Bet kad pabandžiau – nesigailiu.

Apsilankiau Nikola Dobroslavić šeimos įkurtame vyno muziejuje. Nikola Dobroslavić nuo pat vaikystės buvo vyndarių šeimos vaiku, o asistentės pilstė iškirtinai tik jų šeimos vynus, vaišino vietos vytintu kumpiu ir sūriais, aprodė gan dideles muziejaus patalpas, kuriose papasakota, kaip anksčiau sunkiai ir ilgai kroatai dirbo, kad pagamintų vyno. Muziejus tęsiasi per tris aukštus, visų nuotraukų nė nesudėsi. Tiesa, degustuojamas vynas (sausieji baltas, rausvas ir raudonas) nebuvo mano receptoriams kažin kuo ypatingas, tačiau išeidamas radau ir geresnio jų gaminamo vyno, bet patirtis įdomi.

Čia jau nuotraukos iš vieno gražiausių Kroatijos miesto Splito. Apie Splitą girdėjau tiek daug gero, kad net nežinojau, kaip visa tam pasiruošti, nes lūkesčiai buvo gan dideli. Visi, kurie keliavo po Kroatiją, man teigė, kad Dubrovnikas daug prasčiau, nei Splitas. Kadangi pernai buvau Dubrovnike (šiemet irgi), anuomet buvau kiek nusivylęs juo, tad iš Splito labai daug norėjau, tačiau gavau šiokį tokį nusivylimą, nes... Miestas išties gražus, tačiau to grožio nei pamatyti, nei apžioti, visur pilna daugybę turistų. Miestas perkrautas kažkokiais renginių pasiruošimais, pilna pastolių, repeticijų, šurmulio, gatvės dainininkų, o Diokletiano rūmai, kuriuos maniausi apžiūrėti, teko pro juos prabėgti, kad kiti turistai kuo greičiau galėtų prieiti. Galima sakyti, nepadariau nė vienos tinkamos fotografijos, nes viskas iš laibai arti ir viskas labai suspausta. Tiesa, labai graži Splito krantinė, prie promenados plačiai išsidėsčiusios kavinės ir gaivi jūra. Galiu tik įsivaizduoti, kaip gražiai naktį švyti Splito šviesos. Žodžiu, gal ir mano problema, kad Splitas sukėlė tokius prieštaringus jausmus. 

Dar nuo romėnų laikų daug atributikos atvežta tiesiog iš senovės Egipto.

Paminklas kroatų rašytojui Marko Marulić (1450-1524). Jis pirmasis kroatų humanistas ir pirmasis, kuris pradėjo rašyti gimtąja kroatų kalba. Pats kilimo iš Splito, todėl jam paminklas garbingoje aikštėje.

Pusdienio kelionė į Trogirą. Trogiras – mažas viduramžių Kroatijos miestelis, išlaikęs venecijietišką architektūrą. Jis nutolęs nuo Splito apie 27 kilometrus ir, sakyčiau, turi nemažai panašumų su pačiu Splitu. Ypač jo pakrantė ir promenada. Trogire yra išlikusi nedidelė, bet įspūdinga tvirtovė. Čia puiku dar ir tuo, kad sąlyginai nebuvo tiek daug turistų, kiek Splite.

Trogiras. Šv. Lauryno katedra, datuojama 1213-1251 m. Įdomu tai, kad fasade vaizduojamas Kristaus gimimas, o ne mirtis, kaip būna tokio amžiaus bažnyčiose ar katedrose.

Vakare tenka ragauti paties populiariausio kroatų alaus „Karlovačko“. Savitas. Nesakyčiau, kad patiko, bet greit priprasčiau, nes turime kažko labai panašaus. Ar sakiau, kad kroatai pamišę dėl futbolo? Šis alus ir jų futbolas yra neatsiejama daugelio kroatų pramoga.

Taigi Dubrovnikas! Daugelis, kai keliauja į Kroatiją, jeigu programoje nėra šio miesto, atmeta ir pačią Kroatiją, nes o kam, juk tai svarbiausias miestas. Kroatams gal ir ne, turistams galbūt. Viso labo 42 tūkstančių gyventojų, piečiausias šalies miestas, buvusi atskira valstybė-miestas, išsipirkęs nepriklausomybę iš Venecijos ir iš Rytų, labai turtingas. Ir, žinoma, reikia sakyti, filmuoti kai kurie „Sostų karų“ epizodai – prekeiviai tuo naudojasi, yra suvenyrai ir atskiros tam parduotuvėlės. Visgi Dubrovnike teko būti pernai ir šiemet. Sunkiai palyginamas jausmas. Pernai užsukau iš Juodkalnijos ir Dubrovnike buvo žvėriškai karšta, tvanku ir nenusakomai daug turistų, norėjosi tik į pavėsį ir kondicionieriaus. Šiemet viso labo tik +34-35C ir ne taip karšta, daugiau pamačiau ir įdomiau išgirdau. Priešingai nei Splitas, Dubrovnikas fotogeniškas, galima mėgautis kadrais, nors sąlyginai ir šįkart buvo nemažai turistų. Vėl valgiau levandų ledų – tai jau bus mano tradicija, jeigu vėl kada čia tektų grįžti. Ir taip, Dubrovnikas šįkart man labai patiko ir įtiko!

Šiaip Dubrovniko tikrieji gyventojai save laiko „aukščiau“ už tikruosius kroatus. Panašiai kaip miestiečiai laiko žemesnius kaimiečius. Jie save net nevadina kroatais, o tiesiog „miestiečiais“. Tikras Dubrovniko gyventojas atpažįsta savus kaip aristokratus, turistai jų neišskirs, neatpažins, turi savo mėgstamas miesto tvirtovės kavines, mėgsta puoštis visada ir visur, labai save prisižiūri, mėgsta paskalas. Visgi, kai prasidėjo Balkanų karai, serbai labai norėjo šios vietos ir miestą smarkiai apšaudė iš kalnų pusės, bet namų sienos padeda. Buvo ilga ir sudėtinga apgultis, miestiečiai visokiausiais būdais gaudavo maisto davinius, tačiau serbai nepramušė sienų, o apsukrūs miestiečiai, nors ir sunkiai, visgi atsilaikė.

Šis puiki virš Makarskos apžvalgos aikštelė labai įspūdinga. „Dangaus tiltas“ – taip vadinamas šis 2020 metais pastatytas stiklinėmis permatomomis grindimis lankstas virš didžiulio skardžio, kuris siekia daugiau nei pusantro kilometro. Pirmieji žingsniai buvo nejaukūs, tačiau vėliau prie to priprantama. Nemoku apsakyti to kraštovaizdžio, jis į nuotraukas netelpa. Vėliau traukiame dar aukščiau...

O aukščiau – tai kelionė Biokovo kalnų viršūnėmis, kuriomis ganosi laukiniai arkliai. Negalėjau patikėti, kad mizantropai karstiniuose įgriovuose augina bulves ir kaip jų nenuėda tie laukiniai arkliai? Visgi pasiekėme nuostabią vietą – šv. Jurgio kalną, kuris šioje Biokovo kalnų grandinėje yra aukščiausias taškas ir siekia 1762 metrus. Čia įrengta patogi apžvalgos su suoleliais vietelė, yra ir namukas, tiesa, paskirties nepavyko išsiaiškinti, bet ant durų lipdukai byloja apie čia apsilankančius iš viso pasaulio žmones. Gaila, neturėjau ko nors priklijuoti iš Lietuvos... Visgi nuo skardžio žvelgi į jūrą, Dalmatijos salas, susirandi net taškelį – Makarskoje paskendusį savo viešbutuką. Įspūdis ir ramuma neapsakoma, oras aukštumoje pagaliau lietuviškas, sėdi ir žiūri, kaip pamažu grimzta saulė. Tai viena labiausiai man įsiminusių dienų! Grįžti serpentinais jau teko naktį. Sustojom pusiaukelėje, visur apačioje šviesos (neįmanoma padaryti gražios nuotraukos), bet žvaigždės... Atrodė, kad kalnai jas pritraukė arčiau manęs, tokios ryškios, Lietuvoje tokių ryškių nebuvau matęs.

Visą kelią, kol važiuoji, skamba kroatų pop muzikos legendos Severinos Vučkovič dainos. Dalijuosi vienu garso takeliu: Severina Vučkovič „Paloma Nera“, įrašas darytas dar 1993 m., kai Balkanuose vyko karai. Sunku pagalvoti, tautos kariauja ir liejasi tokios dainos...

Paskutinė diena ir jau pakeliui link namų. Vienintelė vieta, kurioje teko apsilankyti būtent centrinėje Kroatija – Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Daugeliui žinoma iš kataloginių nuotraukų. Tai aukštumoje esantis 16 ežerų kompleksas su gausybe kaskadomis tekančių krioklių sistema. Galima vaikščioti visą dieną didžiuliais smaragdinių ežerų vingiais, nepakartojama gėlo ir skaidraus vandenų spalva. Oras, nors ir nebuvo saulėta, čionai puikiai vėsus, nes nekaršta. 3 valandų kelionę vainikavo plaukimas laivu didžiausiais smaragdiniais Kroatijos ežerais. Oras čia visiškai kitoks, toks, sakyčiau, gaivus ir švarus. Kartą pabūti čia – verta. 

Štai ir baigėsi mano turas po Kroatiją ir galiu pasakyti, kad tai viena įsimintinesnių gyvenimo kelionių, kurioje ne vien viskas tik turistų akims, bet ir kai kas, atrodo, kroatiškai ypatingo. Dar turiu aprašyti kelias šios vasaros keliones, tik nežinau, ar bepavyks, nes atima daug laiko atrinkti nuotraukas, susisteminti ir sukelti, bet bent džiaugiuosi, kad apie Kroatiją padariau. Esu gavęs klausimų, o kada į Kroatiją geriau nevažiuoti? Atsakau. 1. Jeigu esate garbingo amžiaus ir turite antsvorio, nepratę daug judėti, nes gali pasirodyti alinančiai sunku viską atlaikyti. 2. Nevykti, jeigu norite išsimiegoti ir kiurksoti tiesiog prie jūros – Baltijos jūra tam geriau, nes mažai turistų ir smėlis pas mus fantastiškas. 3. Jeigu neįdomu pažinti istoriją ir kultūrą, o tikitės būti tik paliksminami, tikitės parpti iki 9-10 ryto, tam rinkitės pramogų kompleksus viešbučių zonose, norint viską aprėpti, keltis reikia 6-7 ryto ir jau 8 būti kelyje, nusiteikti mažai miegoti arba miegoti kelionės valandomis. 4. Jeigu sunkiai tveriate karščius, vasarą ne visi gali juos iškęsti. Visa kita yra niekai, jeigu turi noro ir entuziazmo, esi smalsi būtybė – Kroatija puiki. 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Vilnių ir gyvenimą Vilniuje

 Laba,

 

Negalėjau nepasidalyti Dariaus Kuolio paskelbtomis citatomis iš naujausios Viktorijos Daujotytės knygos „Kai rašai, nebijai“ (beje, fantastiškas knygos pavadinimas!). Labiausiai mane sujaudino šioji citata. Apie Vilnių. Nes irgi su šiuo miestu turiu santykį. Jaučiuosi kažkuo tapatus su Daujotyte (turime neįtikėtinai daug sąlyčio taškų). Tad man suprantamas jos terminas, nustebinęs mane patį: ĮEIVĖ.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pilietinis karas" / "Civil war"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius – moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės pseudoapokalipsės? Galbūt.

 

Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi, kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai, o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė, bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną, kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno laikais kovoja vieni prieš kitus.

 

Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti, nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24 metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą  Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: David Guetta & Kim Petras – When We Were Young (The Logical Song) [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Pernai, lapkričio 10 dieną, garsusis prancūzų DJ David Guetta kartu su vokiečių kilmės atlikėja Kim Petras paskelbė naują klubinę dainos „When We Were Young (The Logical Song)“ dainos versiją. Kodėl naują? Tikriausiai tiems, kuriems per 30, yra šią garsią melodijos atkarpėlę girdėję 2000 metų hitų sraute, todėl dainą nesunkiai atpažins. Visgi tik retesnis žino, kad pirmoji dainos versija priklauso britų roko grupei „Supertramp“, kuri gyvavo nuo 1969 ir su nemažais pertrūkiais koncertavo iki pat 2015 metų. Pirminė daina „The Logical Song“ išleista 1979 metais ir, patikėkite, skamba absoliučiai kitaip, nei daugelis vėlesnių cover‘ių.

 

Pastaruoju metu David Guetta daug dirba ties 2000-ųjų medžiaga ir prikelia anuomet itin populiariai skambėjusius kūrinius, kai kurie man labai patinka ir vienas iš tokių yra nostalgiškai skambantis „When We Were Young“ su Kim Petras. Atgimęs kūrinys Lenkijoje ir Belgijoje tapo platininiu, auksiniu – Prancūzijoje ir Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje – sidabriniu. Lietuvoje hitas pasiekė 45, o kitoje platformoje 22 poziciją, Estijoje – 7, Vengrijoje tapo pirmuoju numeriu. Šiandien kviečiu pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipo, kuris atspindi 2000-ųjų nuotaikas.

Supertramp - The Logical song versija

 

David Guetta and Kim Petras – When We Were Young (The Logical Song)

[žodžiai / lyrics]

 

When we were young, it seemed that life was so wonderful

A colorful miracle

Remember how everything was so beautiful?

I miss the old days when the skies were blue

I miss the long nights stayin' up with you

I miss the summer 'cause we were in it together

I miss my hometown, don't you miss it too?

Drivin' to nowhere, nothin' else to do

I miss the old days, I wish they lasted forever

When we were young, it seemed that life was so wonderful

A colorful miracle

Remember how everything was so beautiful?

Whoa, when we were young, it seemed that life was so simple then

So innocent, infinite

Look at us now, it's so different, isn't it?

I miss the ocean, the hair across your face

The little moments before we moved away

And lookin' back now, we shoulda stayed there forever

And now we're over the moon and we're under the stars

Know where we've been and we know who we are

And even as time goes by, I'll always remember

When we were young, it seemed that life was so wonderful

A colorful miracle

Remember how everything was so beautiful?

Whoa, when we were young, it seemed that life was so simple then

So innocent, infinite

Look at us now, it's so different, isn't it?

 

Jūsų Maištinga Siela

Ką šiandien skaito italai? Knygynas RIZZOLI Milane /Addres: Galleria Vittorio Emanuele II, 11/12, 20121 Milano MI, Italija

 

Sveiki,

 

Mėgstu užlėkti užsienyje į knygynus ir padaryti greitą fotoreportažą. Šįkart nuotraukos iš Milano, Italijos garsaus knygyno „Rizzoli“, kuris turi didelę pasiūlą. Šis knygynas ne kokiam merdinčiame kampe, o būtent viename prabangiausių Milano gatvių – Vittorio Emanuelle II galerijoje. Tai didžiulė prašmatni įstiklintais kupolais gatvė, seniausia Italijoje prekyvietė, netoli Milano garsiosios katedros. Šioje gatvėje yra savo parduotuves išsipirkę garsiausi madų dizaineriai ir čia yra, žinoma, „Rizzoli“ knygynas. 3 aukštų! Jam apeiti ir nuodugniau pamatyti viską reikia laiko, o man pavyko tik aplėkti aukštus per 10 minučių, nes, kaip visada, nėra daug laiko. Apskritai italai gan skaitanti tauta, turiu galvoje, pačius milaniečius, nes Milanas iš esmės knygų leidyba aprūpina visą šalį. Taigi, pasidairykite po knygyną „Rizzoli“.

Taip atrodo Milano garsioji Galleria Vittorio Emanuele II.

Nusileidus į rūsį, 0 knygyno aukštą, aptinkame didžiules erdves. Tai specialieji leidiniai. Čia gausu medicinos, gamtos ir meno knygų bei albumų. Italai turi labai daug išsileidę knygų apie savo šalies meną ir paveldą.

Trečiajame „Rizzoli“ aukšte yra vaikų ir jaunimo populiariosios literatūros skyrius. Taip pat nemažas. Didžiąją dalį leidybos užima japonų mangai, kurie itin išpopuliarėję ir Lietuvoje.

Italai taip pat neseniai išsivertė ir išsileido Rebecca F. Kuang bestselerį „Geltonveidė“. Tik kiek kitokiu, sakyčiau, patrauklesniu viršeliu.

Pačios naujausios knygos – pirmame aukšte, tai, ką skaito iš esmės lietuviai ir visas likęs pasaulis, nes leidyba čia taip pat labai greitai reaguoja į populiariąsias tendencijas.

Taip pat krūva bestselerių, kurie niekaip neišeina iš mados ir šios knygos tiek pas italus, tiek ir pas mus yra tarp perkamiausių knygų topų, todėl jų ieškoti toli nereikia. Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“, Donna Tartt „Slapta istorija“ ir kt.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Gintaras Sarafinas apie lietuvių skaitymo kultūrą, vaikų ir mokinių skaitymo statistiką

 Sveiki,

 

„Kai nėra tradicijos, ji neperduodama ir jaunajai kartai. O jaunoji karta iš karto prašapo išmaniuosiuose įrenginiuose. Jie bando aiškinti, kad naujienas ir literatūrą skaito technologijų pagalba, bet nelabai tas vyksta. (...) Elektroninių skaityklių populiarumas taip ir neišsiplėtė. Skaito dalis žmonių, bet ne tiek, kiek turėjo jų atsirasti, palyginus su tuo, kiek sumažėjo knygų skaitymas. (...) Tūkstantį knygų perskaitęs žmogus ir tas, kuris yra perskaitęs vieną knygą yra nutolę šviesmečiais, turbūt nelabai ir susišnekėtų, nes jie tiesiog skirtinguose pasauliuose. Skiriasi jų savivoka, akiračio plotis, žodynas, temų ratas, išmintis.“ Gintaras Sarafinas

 

Kad ir ką bekalbėtume apie knygų skaitymą ir išradinėtume dviratį, kad skaityti neapsimoka, kai galima tekstą pažiūrėti vizualizuotą YouTubėje, visgi skaitymas lemia tautos sėkmę. Cituoju: „Paskutiniais „Eurostat“ duomenimis (2022 m.) per 12 mėnesių vos 52,4 proc. lietuvių per 12 mėnesių perskaitė bent vieną knygą. O tai reiškia, kad lietuviai skaito mažiau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai (EU vidurkis – 52,8 proc). Šiek tiek mus lenkia ir kaimyninė Lenkija (54,6 proc.). O iš trijų Baltijos šalių daugiausiai skaito estai – 70,7 proc. (latviai – 50,3 proc.)“ Žiūrint iš ekonominės pusės, šiandien estai yra Baltijos lyderiai, mes vos šiek tiek lenkiame latvius. Kodėl ekonomikos našumas, inovacijos taip siejasi su skaitymo kultūra? Toli baksnoti nereikia, kad suvestume savišvietos ugdymąsi su gyvenimo kokybe.

 

Visgi Gintaras Sarafinas teisus, kad neturime skaitymo tradicijos, kokią turi, tarkim, islandai ar tie patys estai. Knygų skaitymas ne visada 100 procentų garantuoja saugų ir aprūpintą gyvenimą, tačiau akivaizdu, kad du kart du yra keturi, o ne penki ir ne trys. Kas tą skaitymo kultūrą turėtų puoselėti, jeigu švietimas to neįstengia padaryti? Mūsų švietimo sistema merdinčios būklės, ten tokie pinigai sukasi, bet naudos beveik jokios. Tėvų, sakyčiau, atsakomybė yra ugdyti vaiko skaitymo įgūdžius. Pats baisiausias dalykas yra, kai tėvai nusimeta atsakomybę ir tikisi, kad pagarbos, kultūros ir dalykinių įgūdžių išmokys mokykla. Deja, mokykla tik užtvirtina tai, kas jau daroma namuose, o jeigu namuose niekas nedaroma, o tėvas nėra vaikui matant knygos pakėlęs, tai iš kur bus tau skaitymo kultūra, jeigu YouTube ar kitos veiklos patrauklesnės? Reiktų prisiminti, kad skaitymas, nors ir malonus be galo dalykas, tačiau jis ir generuoja, komplektuoja asmenybę, todėl nereikėtų nuvertinti literatūros galios. Bet tenka pripažinti, kad ji visada pralaimės, jeigu namuose nebus knygų ir jeigu jos nebus skaitomos tėvų ir vaikų.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 64: manifestuok juokingai ir gausiai, be limitų!

Sveiki,

Manifestacija! Manifestuoja visi, kas netingi, todėl nereikia limitų!

Juk tai aš pats didingiausias viso to kūrinys!

Te mano pozityvios mintys realizuojasi čia ir dabar!

Mane ištinka neapsakoma palaima!

Mano banko sąskaita pampsta kaip mielių tešla ir prisipildo gausybe eurų!

Mano miegas yra pats saldžiausias, o sapnai patys puikiausi!

Mano darbas, tai net ne darbas, o šventė begalinė!

Mano kūnas sveikas, sportiškas ir geriausios formos.

Mano kūryba veržiasi kaip vulkanas.

Manęs visi ir visur nori!

Aš pusdievis. Aš neįveikiamas. Aš laimingas. Aš šmaikštus. Aš šaunus.

Aš nesenstu. Aš jaunas ir nemirtingas.

Aš apkeliauju pasaulį.

Suvalgau austrę ir randu pilną rūsį aukso!

Aš nešiojamas ant rankų!

Aš pasiverčiu paukščiu, o kai reikia karve!

Aš nenugalimas ir neįveikiamas. Aš gyvenu taikoje, nes nėra dėl ko kariauti.

Aš išbandau dailųjį čiuožimą pagal visas savo mėgstamiausias dainas ir laimiu Olimpines žaidynes.

Man nebereikia krapštyti nosies, nes ji visada švari. Širdis tyra ir stipri kaip jautis.

Visos čakros atviros ir pro jas pučia visatos vėjai.

Aš turiu stiprų užnugarį iš Šviesos pasaulio.

Mano lentynose visada yra vietos knygoms, net jeigu jos nuo Anykščių iki Palestinos.

Aš moku skaityti mintis! Mano trečioji akis viską regi.

Mano piniginė plyšta nuo banknotų.

Aš važiuoju autostrada, garinu actą ir dalinu pasauliui šypseną.

Mane myli ir mėgsta ateiviai.

Aš laimiu Teleloto be jokių bilietų! Be pastangų moku teleportuotis.

Gyventi įdomu ir gera.

Gyventi įdomu ir gera.

Gyventi įdomu ir gera.

Gyventi įdomu ir gera.

Gyventi įdomu ir gera.

Gyventi įdomu ir gera.

Gera ir įdomu gyventi.

Gera ir įdomu gyventi.

Gera ir įdomu gyventi.

Aš ant be skandalų esu ant „Žmonių“ viršelio.

Išgelbėju dramblį ir išlaisvinu Tibetą nuo Kinijos diktatūros.

Aš apgaubiu žemę ir suvokiu, kas čia dabar vyksta.

Aš esu.

Čia.

Visur.

 

Maištinga Siela

Photo: Figure 8. Scott Offen, Grace at the Window, from “Winter Isolation,” Too Tired Project.