Dažnai tenka kur nors
kavinėje ar restoranėlyje paimti leidinį „370“, teko kai kada įdomesnį numerį
ir paslapčiomis įsidėti į kuprinę, nors jis ir nemokamas. Pradėjau galvoti,
kada jis atsirado, lyg ir pamenu, kad jau seniai jis visur, bet štai ką sužinojau...
Nemokamas kultūrai
skirtas priedas „370“ buvo pristatytas dienraščio „Vilniaus diena“ iniciatyva
2010 metų pavasarį. Jo pagrindinė idėja buvo sukurti platformą šiuolaikinės
Lietuvos kultūros reiškiniams, suteikiant balsą įvairiems kūrėjams,
intelektualams ir meno kritikams. Pavadinimas „370“ greičiausiai simbolizavo
Lietuvos tarptautinį telefono kodą, taip tarsi pabrėžiant lietuvišką kontekstą
ir siekį vienyti kultūros lauką.
Pradžioje žurnalas buvo
numatytas leisti kiekvieno mėnesio pabaigoje ir platinamas kartu su „Vilniaus
diena“ Vilniaus mieste bei atskirai tam tikrose kultūros erdvėse. Ankstyvieji
pranešimai pabrėžė norą publikuoti ne tik pripažintų menininkų, bet ir jaunų
kūrėjų darbus, atkreipti dėmesį į aktualius kultūros įvykius ir renginius. Taip
pat buvo akcentuojamas komentarų ir analitikos svarba, siekiant skatinti
diskusiją apie šiuolaikinės kultūros tendencijas.
Tai, kad žurnalas
sėkmingai gyvuoja iki šiol ir jūs turite jo balandžio mėnesio numerį, rodo, kad
projektas buvo sėkmingas ir rado savo skaitytojų auditoriją. Tikėtina, kad per
daugiau nei dešimtmetį žurnalo formatas ir turinys galėjo šiek tiek evoliucionuoti,
prisitaikydamas prie besikeičiančių kultūros ir medijų tendencijų. Galbūt
atsirado naujų rubrikų, nuolatinių autorių ar specialiųjų teminių numerių.
Suprask kaip nori. Vieniems – tai tarptautinis
Lietuvos telefono kodas, kitiems–
skaičius, reiškiantis daugiau nei 360 laipsnių. Kiek laipsnių gali pasisukti
tavo mintis?
Kas
jį leidžia?
UAB „Sunra“ kartu su UAB “Dienamedia”.
Kas
jį spausdina?
„Lietuvos ryto“ spaustuvė.
Tai
žurnalas ar laikraštis?
Laikraščio dydžio mėnesinis žurnalas, spausdinamas ant
itin kokybiško knyginio popieriaus.
Apie ką jūs
rašote?
Apie tai, ko vengia ir prisibijo kiti. Mada, muzika,
teatras, literatūra, menas, fotografija, naujosios technologijos ir kitos
temos, aktualios jaunam, smalsiam ir kultūringam miestiečiui.
Kam
jis skirtas?
Smalsiems protams – socialiai aktyviems 16–36 metų
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams.
Koks leidinio tiražas?
Popierinio – 10 tūkst. egzempliorių. Kiek perskaito
internete, nelabai ir skaičiavome.
Su kuo
valgomas „370“?
Su kava, arbata, vynu, alumi tavo mėgstamoje kavinėje,
bare, universitete ir pan. O jeigu rimtai, „370“ nevalgomas, tik skaitomas. Jei
nespėjai nučiupti popierinio mieste, skaityk internete elektroninę versiją.
Kada ieškoti?
Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno viešose vietose– mėnesio viduryje. Internete – visą mėnesį.
Ar
jį kas nors remia?
Taip, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Ir
ačiū jam labai už tai.
Nors jos memuarai „Cher“
buvo išleisti anglų kalba ir sulaukė didelio populiarumo, informacijos apie
vertimą ir leidimą lietuvių kalba kol kas nėra viešai prieinama.
Vis dėlto, sekite
Lietuvos leidyklų naujienas ir knygynų tinklalapius, nes jei tokie planai yra,
informacija apie būsimas knygas dažniausiai pasirodo ten. Taip pat galite
ieškoti naujienų apie Cher gerbėjų forumuose ar socialiniuose tinkluose, kur
galbūt bus dalijamasi neoficialia informacija.
*
Megan Nolan romanas „Desperatiški
veiksmai“ (angl. Acts of Desperation), išleistas 2021 metais, sulaukė didelio
tarptautinio dėmesio ir įvairių vertinimų. Daugelis kritikų pabrėžė atvirą ir
bekompromisį autorės požiūrį į sudėtingus meilės, priklausomybės, savigarbos ir
moters patirties klausimus.
Knyga dažnai lyginama su
Sally Rooney kūryba dėl panašaus intymumo ir jausmų niuansų nagrinėjimo, tačiau
nemažai apžvalgininkų teigė, kad Nolan nagrinėjamos temos yra skaudesnės ir
radikalesnės. Ypač buvo akcentuojamas pagrindinės veikėjos portretas – jos
pažeidžiamumas, destruktyvūs santykiai ir vidinė kova. Kritikai atkreipė dėmesį
į autorės gebėjimą perteikti tamsiąją meilės pusę, priklausomybę nuo kito
žmogaus ir savęs naikinimą vardan meilės troškimo.
Vis dėlto, kai kurie
skaitytojai ir kritikai galėjo rasti pagrindinę veikėją erzinančia ar sunkiai
suprantama dėl jos pasirinkimų ir pasyvumo. Tačiau net ir šie vertinimai dažnai
pripažindavo Nolan prozos jėgą ir gebėjimą provokuoti diskusiją apie sudėtingas
šiuolaikinių santykių realijas. Apskritai, "Desperatiški veiksmai"
buvo įvertintas kaip drąsus, įžvalgus ir emociškai intensyvus romanas,
įtvirtinęs Megan Nolan kaip talentingą ir perspektyvią šiuolaikinę rašytoją.
Viktorija Kuodytė
yra viena ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos teatro ir kino aktorių. Gimusi 1970
m. Vilniuje, ji 1994 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos
ir teatro akademijoje. Dar būdama studentė, pradėjo vaidinti Eimunto Nekrošiaus
spektakliuose, kurie tapo svarbiu jos kūrybinio kelio pradžios tašku ir lėmė
ilgalaikį bendradarbiavimą.
Per savo karjerą V.
Kuodytė sukūrė įsimintinų vaidmenų įvairiuose Lietuvos teatruose, tokiuose kaip
„Meno fortas“, Kauno valstybinis dramos teatras ir Lietuvos nacionalinis dramos
teatras, o nuo 2011 m. yra Vilniaus Jaunimo teatro trupės narė. Jos talentas ir
universalumas atsiskleidė tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikiniuose
pastatymuose, kuriuose ji įkūnijo sudėtingus ir įvairiaplanius personažus.
Aktorės darbai teatre pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, įskaitant „Kristoforus“
statulėles už geriausius moters vaidmenis.
Be teatro, Viktorija
Kuodytė taip pat yra aktyvi kino aktorė, vaidinusi įvairiuose lietuviškuose ir
tarptautiniuose filmuose. Jos sukurtus vaidmenis kine kritikai ir žiūrovai
vertina už gilumą ir įtaigumą. Nuo 2006 m. V. Kuodytė taip pat yra Lietuvos muzikos
ir teatro akademijos dėstytoja, profesorė, perduodanti savo patirtį ir žinias
jaunajai aktorių kartai. 2019 m. aktorė buvo įvertinta Lietuvos nacionaline
kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.
Giedrė Šlekytė
yra talentinga ir tarptautinį pripažinimą pelniusi dirigentė, kilusi iš
Lietuvos. Muzikinį išsilavinimą ji pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų
mokykloje Vilniuje, o vėliau studijavo dirigavimą Graco muzikos ir
vaizduojamųjų menų universitete, Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje bei
Ciuricho menų universitete.
Jos profesionali karjera
sparčiai kilo po sėkmingo dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose. G. Šlekytė
yra Tarptautinio Malko jaunųjų dirigentų konkurso Kopenhagoje laureatė. 2015
metais ji buvo nominuota Zalcburgo festivalio jaunųjų dirigentų apdovanojimui,
o 2018 metais – "Metų naujoko" kategorijoje Tarptautiniuose operos
apdovanojimuose.
Dirigentė aktyviai
koncertuoja su įvairiais orkestrais Europoje ir už jos ribų. Ji yra dirigavusi
tokiuose žymiuose teatruose kaip Ciuricho opera, Frankfurto opera ir kituose.
G. Šlekytė taip pat yra aktyvi lietuvių muzikos ambasadorė, atliekanti lietuvių
kompozitorių kūrinius įvairiose šalyse.
Šiandien pristatysiu vieną
pasaulyje žinomą muzikos legendą, o kitą Lietuvoje beveik nežinomą, bet jas abi
kaip atlikėjas sieja tam tikri panašumai ir skirtumai.
Gloria María Milagrosa
Fajardo García, geriau žinoma kaip Gloria Estefan, gimė 1957 m. rugsėjo
1 d. Havanoje, Kuboje. Būdama vos dvejų metų, su šeima emigravo į Majamį,
Jungtines Valstijas, bėgdama nuo Fidelio Castro režimo. Muzikinė jos karjera
prasidėjo 1975 m., kai ji prisijungė prie vietinės grupės „Miami Latin Boys“,
kuri vėliau buvo pervadinta į „Miami Sound Machine“. Netrukus Gloria tapo
pagrindine vokaliste, o grupė pradėjo kurti Lotynų Amerikos ritmų ir popmuzikos
sintezę, kuri pelnė jai tarptautinį pripažinimą.
Savo karjeros metu Gloria
Estefan iškilo kaip viena ryškiausių ir įtakingiausių Lotynų Amerikos muzikos
atlikėjų pasaulyje. Jos unikalus talentas derinti Lotynų Amerikos ritmus su
popmuzikos elementais sukūrė naują muzikos skambesį, kuris patraukė klausytojus
visame pasaulyje. Būdama grupės „Miami Sound Machine“ vokalistė, ji su hitais,
tokiais kaip „Conga“ ir „Rhythm Is Gonna Get You“, sulaukė tarptautinio
pripažinimo, o vėliau sėkmingai tęsė solinę karjerą. Jos dainos dažnai pasižymi
pozityvia energija, įkvepiančiais tekstais ir užkrečiamais ritmais, kurie
nepalieka abejingų.
Gloria Estefan yra ne tik
talentinga atlikėja, bet ir novatorė, kuri atvėrė duris kitoms Lotynų Amerikos
žvaigždėms. Ji drąsiai derino ispanų ir anglų kalbas savo kūriniuose, taip
pralauždama kalbos barjerus ir pristatydama Lotynų Amerikos kultūrą platesnei
auditorijai. Jos indėlis į muzikos industriją yra neįkainojamas, o jos
pasiekimai – daugybė „Grammy“ apdovanojimų, Billboard muzikos apdovanojimų ir
kitų prestižinių įvertinimų – tai tik patvirtina. Be to, Gloria Estefan
aktyviai dalyvauja filantropinėje veikloje ir yra įkūrusi savo vardo fondą,
remiantį vaikų švietimą ir sveikatos priežiūrą. Jos stiprus charakteris,
atsidavimas šeimai ir bendruomenei bei gebėjimas įkvėpti kitus daro ją
išskirtine asmenybe ir tikra muzikos legenda.
Daina „Hoy“ (liet.
Šiandien/Dabar) yra jausminga ispanų kalbos baladė, kurią atliko Gloria
Estefan. Ji oficialiai pasirodė 2003 metais kaip vienas singlų iš jos dešimtojo
studijinio albumo ir antrojo ispaniško albumo „Unwrapped“. Šis albumas žymėjo
tam tikrą dainininkės kūrybos etapą, kuriame ji toliau tyrinėjo Lotynų Amerikos
muzikos šaknis, tačiau su šiuolaikiniu skambesiu.
„Hoy“ yra lyriškai
turtinga daina, kurioje Gloria Estefan perteikia gilius meilės ir atsidavimo
jausmus. Dainos žodžiai kalba apie stiprų ryšį su mylimu žmogumi, pabrėžiant
dabarties akimirkos svarbą ir dėkingumą už esamą meilę. Melodinga ir emocionali
kompozicija puikiai papildo jautrius dainos žodžius, leidžiant klausytojams
pajusti dainos nuoširdumą. Gloria Estefan vokalas šiame kūrinyje yra ypač
paveikus, perteikiantis tiek švelnumą, tiek stiprią emocinę išraišką.
Nors „Hoy“ galbūt ir
nepasiekė tokio paties tarptautinio masto populiarumo kaip ankstesni
dainininkės hitai anglų kalba, ji buvo labai sėkminga Lotynų Amerikos rinkose.
Daina užkopė į aukštas „Billboard Hot Latin Tracks“ ir kitų regioninių topų
pozicijas, pelnydama klausytojų ir kritikų pripažinimą už savo muzikinę kokybę
ir emocinį gilumą. „Hoy“ išlieka viena iš mėgstamiausių Glorios Estefan ispanų
kalbos dainų, dažnai skambanti jos koncertuose ir įrodanti jos gebėjimą kurti
laikui nepavaldžias balades.
Kita atlikėja, kuri
perdainavo G. Estafan hitą „Hoy“ ir kurios versija man taip pat labai patinka
dėl specifinio duslaus vokalinio atlikimo. Tiesa, teko pasidairyti ir po kitas
jos atliekamas dainas, labai spalvinga ir specifinė atlikėja, susipažinkite.
India Martínez,
tikrasis vardas Jennifer Jessica Martínez Fernández, gimė 1985 m. spalio 13 d.
Kordoboje, Ispanijoje. Būdama vos vienuolikos metų, ji persikėlė į Roquetas de
Mar, Almerijos provinciją, kur ir praleido didžiąją dalį savo jaunystės. Būtent
šioje pietų Ispanijos aplinkoje ji pirmą kartą susidūrė su flamenko muzika,
kuri vėliau tapo svarbia jos kūrybos dalimi. Nors jos gimtasis miestas yra
Kordoba, Almerija jai tapo svarbia vieta, kur formavosi jos kaip atlikėjos
identitetas.
India Martínez atlieka
įvairių žanrų muziką, tačiau jos kūryboje stipriai jaučiamas flamenko,
popmuzikos ir Lotynų Amerikos ritmų derinys. Jos muzika pasižymi aistringu
vokalu, emocingais tekstais ir melodingomis kompozicijomis. Ji sugeba
meistriškai sujungti tradicinius flamenko elementus su šiuolaikiniais
popmuzikos garsais, taip sukurdama unikalų ir patrauklų skambesį. Jos dainose
dažnai nagrinėjamos meilės, aistros, ilgesio ir stiprių emocinių išgyvenimų
temos.
India Martínez išsiskiria
savo ypatingu vokalo tembru ir gebėjimu perteikti gilias emocijas savo
dainomis. Jos pasirodymai yra labai energingi ir jausmingi, o jos charizma ir
ryšys su publika yra neabejotini. Be to, ji yra viena iš nedaugelio šiuolaikinių
atlikėjų, kuri sugeba pritraukti tiek flamenko, tiek popmuzikos gerbėjus. Jos
novatoriškas požiūris į muzikos kūrybą ir drąsa eksperimentuoti su skirtingais
žanrais daro ją išskirtine figūra Ispanijos ir Lotynų Amerikos muzikos scenoje.
Jos talentas ir unikalus stilius pelnė jai daugybę apdovanojimų ir lojalią
gerbėjų armiją.
Kaip jau minėjau, India
Martínez iš tiesų yra atlikusi Glorios Estefan dainą „Hoy“. Tai įvyko 2012
metais, kai ji išleido savo albumo „Otras Verdades“ perleistą versiją, kurioje
ši daina buvo įtraukta kaip vienas iš kūrinių.
Kodėl India Martínez
perdainavo „Hoy“? Viena iš galimų priežasčių galėtų būti jos noras pagerbti
vieną iš Lotynų Amerikos muzikos ikonų – Glorią Estefan. „Hoy“ yra labai
emocionali ir galinga baladė, puikiai tinkanti India Martínez vokaliniams
sugebėjimams ir jos pačios jausmingam atlikimo stiliui. Perdainuodama šią
dainą, ji galėjo siekti pristatyti ją naujai auditorijai ir parodyti savo
interpretaciją šio klasikinio kūrinio.
India Martínez versija
„Hoy“ sulaukė teigiamo įvertinimo, ypač tarp jos gerbėjų ir Lotynų Amerikos
muzikos mylėtojų. Jos atlikimas pabrėžė dainos emocinį gilumą, o jos unikalus
vokalo tembras suteikė kūriniui naują atspalvį, išlaikant originalo esmę. Daina
tapo populiari jos koncertuose ir prisidėjo prie albumo „Otras Verdades“
sėkmės.
Šiandien siūlau
paklausyti abiejų atlikėjų kūrinių.
Gegužės 1-oji Lietuvai
turi dvejopą reikšmę, persipynusią su istorinėmis ir šiuolaikinėmis
aktualijomis. Pirmiausia, tai yra Tarptautinė darbo diena, visame pasaulyje
simbolizuojanti darbininkų solidarumą ir kovą už geresnes darbo sąlygas.
Lietuvoje ši diena taip pat mena ilgą istoriją, susijusią su darbininkų
judėjimu, reikalavusiu teisių, socialinės gerovės ir teisingo atlygio už darbą.
Nors šiuolaikinėje Lietuvoje profesinės sąjungos nėra tokios galingos kaip
anksčiau, gegužės 1-oji išlieka svarbia proga atkreipti dėmesį į darbo rinkos
problemas, diskutuoti apie darbuotojų teises ir socialinę apsaugą.
Antra, gegužės 1-oji
Lietuvai yra reikšminga kaip diena, žyminti šalies įstojimą į Europos Sąjungą
2004 metais. Šis istorinis įvykis atvėrė Lietuvai naujas galimybes politinėje,
ekonominėje ir socialinėje srityse. Tapimas ES nare leido Lietuvai integruotis
į bendrąją Europos rinką, gauti struktūrinę paramą, dalyvauti sprendimų
priėmime ir stiprinti savo tarptautinį vaidmenį. Todėl gegužės 1-oji yra ne tik
Darbo diena, bet ir Europos dienos išvakarės, primenančios Lietuvos pasirinkimą
būti vieningos Europos dalimi ir naudotis šios narystės teikiamais privalumais.
Ši diena skatina apmąstyti Lietuvos vietą Europoje ir jos indėlį į bendrą
Europos projektą.
Kur per pastaruosius
metus dingo „paturbinti“, t. y. pagerinti siaubo filmai?! Staiga jie tarsi
dingo iš kino horizonto, o atrodė, kad šis siaubo žanras tuoj pasieks naująjį
aukso amžių, deja, matyt, dar iki tol reiks pagyventi. Daug kine nuveikęs
prodiuseris ir režisierius Steven Soderbergh siūlo naują savo kino provokaciją
– „Būtybė“ (angl. Presence) (2024). Na garai, toli gražu
šio projekto provokacija nepavadinsi, bet labiausiai, sakyčiau, jos filmui ir
pritrūko.
Istorija prasideda kaip
eilinė klišė – nauja šeima atsikrausto į prabangų naująjį namą, o šeima –
tipinė siaubo trileriui būdinga amerikiečių šeima: vaikai su savo problemomis,
tėvas įsitraukęs į sudėtingus teisinius dalykus, mamytė karjeristė galvoja tik
apie darbą ir savirealizaciją. Abu tėvai vakarais nemažai geria, kad pamirštų
kasdieninę įtampą ir stresą! Juokingiausia, kad tik tėvams vos išvykus jaunieji
jau net nebeprisikviečia pusės mokyklos ir alkoholio vakarėlių neberengia, o
tiesiai į narkotikų maišelius ir į lovytę pasidulkinti. Matyt, JAV-ose šis bei
tas tarp paauglių ir jaunimo bus pasikeitę. Žodžiu, Soderbergh naudoja beveik
visus amerikietiško vidutinio ir prasto siaubo filmo elementus, nes veikėjai
egoistai, neįdomūs, charakteriai schematiški ir nesudėtingai sukurti be jokių
didesnių intrigų.
Tai kur toji didžioji
intriga? Operatoriaus darbas ir kameros judesys, kuris įkūnija namuose esančią
dvasią, pastaroji fragmentiškai ir pasakoja vaizdiniais apie šios šeimos
dramas. Dėmesio centre – dukra Kloja, išgyvenusi artimų draugių netektį, kurios
tariamai perdozavo narkotikais, todėl naujoji vieta tikriausiai turėjo suveikti
kaip gydomoji priemonė, bet išėjo taip, kad namai tampa paranormaliai aktyvia
vieta. Įdomiausia ir keisčiausia tai, kad patys tėvai matė drebinamas spintas,
nuo sienos krentančias taures ir knygas, judinamus nesuvokiamos jėgos daiktus,
tačiau ir toliau gyvena lyg niekur nieko, o dar geriau – jiedu išvažiuoja ilgam
savaitgaliui patikdami savo atžalas tokiuose namuose, lyg viso to nė nebūtų. Truputį,
aišku, logikos pasigedau iš normalaus gyvenimo su normaliomis reakcijomis.
Visgi filmo finalas
nuspėjamas, nors ir tampa jau paranormaliu trileriu, bet filmas iš esmės
stokoja įdomesnių idėjų, galimai ir biudžeto, o filmo idėja pasenusi,
nebeįdomi, atsikartojanti kine, todėl trūksta projektui ne tik idėjų, bet ir
novatoriško žvilgsnio į siaubo kino žanrą. Man regis, režisierius pasirinko
pernelyg saugų variantą, t. y. kurti filmą dėl filmo, darbas dėl darbo, tad
visumoje istorija išėjo vienkryptė ir primityvoka. Kaip stiprųjį filmo aspektą
visgi išskirčiau paminėtą operatoriaus darbą ir vaiduoklišką stebėjimo
perspektyvą.
Pastebėjau, kad
kruopščiai pradėjau pildyti kasdieninį pozityvumo dienoraštį. Nors ką nors
pozityvaus... Ir tai mane labai džiugina, nes kažkurioj mano sielos daly tai
suvokiama kaip itin reikalinga.
Šiandienos darbo diena
buvo lengva! Dėkingas už tai, liko laiko pasigaminti vakarienei, paskaityti 10
puslapių knygos, nueiti į trumpą vietinį spektaklį. Argi tai laimė? Žinoma!
Darbai palauks, neverta juos visus nudirbti iškart.
Svajoju apie protarpinį
badavimą. Kad kūnas išsivalytų, taptų lengvesnis, jausčiausi gerai, bet dar
niekaip nenusiteikiu, bet reiktų. Žinau, kad aš tai padarysiu!
Galvoju apie nužydėjusias
slyvas, žydinčius kitus augalus, kurių nepažįstu. Kaip greitai viskas sužaliavo
ir visa tai galima patirti tiesiog žiūrint į visą tą betarpišką cikliškumą. Galvoju
apie pastangas, kurias kasdien įdedami norėdami atlikti viską gerai, įtikti,
būti profesionalūs, nes to tikisi iš mūsų. Tiksliau – mes tikimės, kad kiti
tikisi iš mūsų profesionalumo ir dėl to save kartais įvarome į kampą. Lengvumas
darbe pernelyg dažnai nuvertinamas, tačiau ar ne jo reikėtų imtis? Dirbti ir
veikti lėtai, bet iš esmės su pasimėgavimu, kuriant ne išorinę produkciją ir
pinigus, o vidinę energiją. Todėl sutinku, kad labai svarbu yra mikroklimatas,
kaip žmogus jaučiasi dirbdamas su kitais ar kurdamas vienumoje. Dažnai
įsivaizduoju, kad tą klimatą turi kažkas sukurti, bet, deja, prie jo gerinimo
ir kūrimo sąmoningai tenka prisidėti ir kurti pačiam. Reiktų šito nepamiršti.
Gamta juk žydėti nepamiršta.
