Maištinga siela

2022 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Šios dienos citata: Paulius Daukšas (ParaDaukšas) apie priešybes ir autentišką integralumą

Sveiki,

Apie šį stebuklingą vyruką vardu Paulius Daukšas, kuris turi savo internetinį puslapį „Budinimo kanalas“ jau esu rašęs. Neseniai Paulius Daukšas arba, kaip jis mėgsta save vadinti ParaDaukšas, išleido antrąją knygą „Genialumas paprastume“. Daugiau informacijos rasite „Budinimo kanale“.

Visgi nepaliauju galvoti apie šią Pauliaus Daukšos citatą, apie priešybės ir vienybės principą, kuriuo jis pasidalijo savo facebooko paskyroje. Šįkart nekomentuosiu ir nebandysiu kažkaip perfrazuoti ir savaip peraiškinti to, kas pasakyta, nes manau, kad ir taip aišku.

„Viskas, kas yra įvardinama, tas turi savo priešybę, kaip ir „niekas" bei „viskas“, tad tiesa bei darna slypi už visų apibrėžimų. Pažvelkim giliau: koncepcija apie sėkmę sukuria nesėkmę, koncepcija apie vertę sukuria nuvertinimą, bet kokia suirutė seka po to? Žmonės ima lygintis ir konfliktuoti pamesdami savo autentišką integralumą. Tad nors ir apibrėžimai turi savo vietą darnoje – svarbu prie jų neprisirišti ir juo labiau neišaukštinti virš gyvos ir nepažabojamos tiesos. Beribėje visumoje visi dalykai yra be galo skirtingi ir tuo pačiu be galo vienodi, čia susitaiko visos priešybės ir iš čia pasireiškia beribė darna. Kuo mažiau prisirišame prie įvardinimų – tuo labiau galime jausti beribės darnos kelią.“ Paulius Daukšas

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Shokoofeh Azar. „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaskart parašyti recenziją apie perskaitytą knygą darosi vis sudėtingiau, nes atrodo, kad visa tą jau darau automatiškai ne vienerius metus, tad ir galvodamas apie iraniečių rašytojos Shokoofeh Azar (g. 1972) romano Nušvitimas žaliojoje slyvoje (pers. Eshraq-e derakht-e gojeh sabz) koncepciją ir idėją, pagavau save maištaujant, jog sąmoningai ir nesąmoningai atidėlioju šios knygos apibendrinimą.

Knyga nominuota International Booker Prize 2020 premijai ir pasiekė finalą, tačiau finišo tiesiojoje autorei iš po nosies šį apdovanojimą nugvelbė europietė iš Nyderlandų Marieke Lucas Rijneveld su romanu Vakaro nejauka. Nemaža dalis internete pasisakiusių skaitytojų prognozavo, jog būtent šioji Azaros knygą laimės Tarptautinį Bookerį, nes dar visai neseniai iš Omano rašytoja arabė Jokha Alharthi su knyga Dangaus kūnai (angl. Celestial Bodies) nuraškė šį apdovanojimą ir arabų-musulmonų literatūros įsiveržimas į Booker literatūros lauką tarsi tapo itin matomas ir komisijos įvertintas. Deja, pastarosios knygos lietuviškai taip niekas nepasiryžo išleisti, tačiau turime Sh. Azar puikiai įvertintą knygą, kurią tiesiogiai iš persų kalbos (neįtikėtina!) išvertė Austėja Merkevičiūtė ir tą padaryti tikriausiai buvo nelengva, nes knyga persunkta Irano ir persų kultūros, istorijos bei geografijos faktografinių žinių. Daug paaiškinimų rasite knygos pabaigoje, todėl skaityti knygą tampa ir enciklopediniu reikalu.

Romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje tapo tarptautiniu mastu šiokiu tokiu ažiotažu, kadangi autorė anksčiau buvo aktyvi Irano revoliucijos, kuri įvyko 1979 metais, maištautoja, todėl, kai dirbo žurnaliste, būdavo dažnai sekama, kvočiama musulmonų fundamentalistų pareigūnų. Sykį autorė, kaip rašoma atgalime knygos viršelyje, tris mėnesius praleido vienutėje. Suvokusi, kad savo gimtajame Irane yra priešė ir kad tik laiko klausimas, kada vėl išsiveš pareigūnai, autorė per politinį prieglobsčio prašymą gavo Australijos sutikimą gyventi tolimojoje šalyje. Gyvendama Australijoje autorė suvokė staiga atgavusi absoliučią žodžio laisvę, todėl pradėjo kurti persų kalba ir šitaip atsirado romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje. Įdomu tai, kad vertėjas ar vertėja į anglų kalba taip ir nepanoro būti atskleistas dėl savo saugumo, todėl, matyt, Tarptautiniam Bookeriui, kuris pusę premijos skiria vertėjui ir kuris daugiau ar mažiau orientuojasi į renginio šou formatą, nebuvo palanku, kad autorė laimėtų.

Kitą vertus, politinis kontekstas, autorė-pabėgėlė taip pat yra tam tikra sensacija, pritraukianti minias. Prisimenate, kas 1988 metais nutiko indų kilmės rašytojui Salman Rushdie, kuriam po romano Šėtoniškos eilės buvo paskirta mirties bausmė, o šiemet vasarą buvo užpultas ir subadytas peiliu tiesiog per susitikimą su skaitytojais renginį, tad baiminamasi, kad Shokoofeh Azar neištiktų Salman Rushdie likimas.

Grįžtant prie romano turinio aptarimo, nuo pat pirmo puslapio iškart į akis krinta pasirinktas autorės rašymo stilius, kurį daugelis mėgsta apibūdinti kaip „persiško kilimo rašmenys“. Šį stilių padeda sukurti G. G. Marquez‘o išplėtotas ir išpopuliarintas magiškasis realizmas. Tiesą sakant, jis su pastaruoju autoriumi labai panašus, nes Marquez rašydamas apie Makondos šalį, o Azar apie Iraną, tyrinėja savo šalies šimtametę kultūrą, tos kultūros pokyčius, veikiamus per politinius neramumus ir žmonių likimus. Šioje knygoje pasakotoja tampa vienos turtingos šeimos per revoliucijos išpuolius sudeginta mergaitė. Tiesa, tik vėliau sužinome, jog šioje knygoje gyvieji ir mirusieji gyvena pramaišiui vienoje tikrovėje, dėl to, kad gyvieji nešiojasi mirusiųjų prisiminimus. Žiaurus 1979 metų Irano revoliucinis fonas susmūgiuoja visą šalį, moterys įvelkamos į audinį ir slepiamos, plėšiamos bibliotekos, naikinama laisvė ir viskas, kas, anot revoliucionierių, yra amerikietiška. Šeima pabėga į atokiai nuo Teherano įsikūrusį kaimą ir įsirengia namus, tačiau ir čia šeimą pasiekia revoliucijos griežta ranka: suimamas sūnus Sohrabas, kuris galiausiai nukankinamas kalėjime, o motina persmelkta sielvarto įlipa į slyvą ir ten patiria regėjimus... Galiausiai skaitytojas nebeatseka, kas yra tikroji istorija, kur pasibaigia tikrasis žmonių sielvartas ir kur jis tampa legendomis ir mitais žiaurumu persisunkusiais pasakojimais.

Pasakojimas ganėtinai netolygus, netgi, sakyčiau, chaotiškas, hipnotizuojančiai veikiantis be laiko ir erdvės rėmų. Nors pasakojama šeimos istorija, tačiau pasakotojos sąmonė gali pasakoti ir paralelines, pavyzdžiui, politikų istorijas, „pasiskolina“ veikėjus iš literatūros ir vienaip ar kitaip „suplaka“, todėl tekstas tampa ne vien pilnas magiško realizmo, bet ir pilnas intertekstualumo: „Bita džiaugėsi bent nevirtusi dideliu šlykščiu vabalu, kaip vargšas Gregoras Zamza. Šiuodu kūriniai mus vėl suartino. Pamažu tapdama vandenų būtybe, kitaip, nei įmanoma žmogui, patiriančia ir išgyvenančia laisvę, ji galbūt geriau suprato mano, vėlės, būseną (p. 173).“ Primenu, kad viena iš šeimos dukterų vardu Bita pamažu namuose iš savęs priveisia žuvų, galiausiai ją tėvas su vaiduokle dukra paleidžia į Kaspijos jūrą. Transformacija tiesiogiai koreliuoja su atminties praradimu ir tai yra esminė šios knygos idėja, nes nušvisti reiškia viską vienu metu prisiminti ir pamiršti, todėl Bita pamiršta žmonių kalbą ir dingsta vandenyse. Tiesa, po kiek laiko ją aptinka žvejai ir išprievartauja bei nužudo filmuodami išmaniaisiais telefonais. Knygoje undinės simbolis tampa moterų prievartos, nutildymo ir ištrynimo iš viešosios erdvės simboliu.

Shokoofeh Azar

Esama ir daugiau stulbinančių knygoje istorijų, kurių visų neaptarsiu, bet vienas iš tokių buvo persų pasakomis grįsto turtingo valdovo beprotybė statyti veidrodinius labirintinius rūmus, kol galiausiai aistra veidrodžiams ir baimė prarasti valdžią, tampa valdovo susinaikinimo ir pamišimo istorija, susieta su Irano bepročiais valdovais. Tikriausiai neįmano nepaminėti autorės poetišką tapybišką daugiakultūrinėmis spalvomis persunktą rašymo stilių. Kai kada sakiniai išties primena prozinius eilėraščius, pvz., „Pražystančio japoninio svarianio bučinys pats droviausias. Kaip vos subrendusios japonės mergaitės svarainių spalvos kimono, nemačiom bučiuojančios savo baltą švelnią ranką ir svajojančios apie mylimąjį, kurio niekada nebuvo, apie prisilietimą, kurio niekada nepatyrė, ir apie bučinį, kurio niekada negavo. Japoninio svarainio bučinys – tai mergelės bučinys tyrai savo pačios kantrybei (p. 182-183).“ Negaliu nepasižymėti ir vertėjos vartojamą, beveik niekur mano paties nesutiktą semantiškai hiperbolizuotą žodžių junginį šiokiadieniškiausių dienų, kuris romane įrėmina vienodą laiko tėkmę po revoliucijos, kai veikėjai apimti tai juodojo sniego epochos, tai žūstančių kregždžių ir t. t. gyvena su mirusiais vienoje tikrovės dimensijoje. Visas tas šokantis magiškas pasaulis yra vien simboliai ir metaforos perteikti Irano žmonių siaubui.

Visgi ieškodamas analogiškų sąsajų su lietuviška istorija, aptikau tai, su kuo galėtume tapatintis. Štai po Irano revoliucijos visa žiniasklaida ir televizija buvo labai cenzūruojama, todėl vieninteliu laisvo žodžio šaltiniu tampa už Atlanto esančių pabėgėlių skleidžiama transliacija, primenančią ir mūsų lietuvių pasiklausymus po Antrojo pasaulinio karo. „O kartais pabudęs vidur nakties įsijungia radiją, vienintelė žinių šaltinį mūsų name, ir klausosi „Amerikos balso“ pranešimų apie padėtį Irane. Protarpiais pranešėjas paskelbia, kad dabar gros ir dainuos Irano atlikėjai, po revoliucijos pabėgę į Ameriką, ir tėtis pritildo radiją, priglaudžia vieną didžiausių kriauklių prie ausies ir klausosi jūros šniokštimo (p. 42).“

Kaip papasakoti ne tik šeimos, bet ir tautos sielvarto istoriją? Tik ją apipinant mitais ir, šiuo atveju, persų sakmėmis, nes autorė pasirenka tokį pasakojimo toną, sakydama, kad neįmanoma dokumentuoti sugriautos persų kultūros ir žmonių gyvenimo skausmo racionaliais, logiškais sakiniais. Romano pabaigoje daug metų tėvas išbuvęs kaime visgi nuvažiuoja į Teheraną ir ten išėjęs į gatvę ryšėdamas kaklaraištį (anot revoliucionierių, vakarietiško kapitalizmo simbolį) beregint yra sulaikomas ir tardomas. Šioji scena apie tardymą matyta daugelyje filmų, kai veikėjui padedamas lapas ir įsakoma užrašyti viską. Kas tas viskas? Tai ir šalies, ir individuali istorija aukai, tardytojui reikia tik išdavystės. Bet kaip galima išduoti tai, kas galvoje tapo nebeatskiriama nuo mito. Iš tikrųjų autorė daro reversą ir tai, kas užrašoma, tampa tikriau, nei tai, kas nepakeliama tikrovėje, todėl tėvo paveikslas šioje istorijoje tampa visos tautos veidu.

„Suvokę, kad istorijos nėra, žmonės grįžo į nuostabos laikus (p. 187).“ Iš tikrųjų autorė kelia esminį žmogaus tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimą: o jeigu mes pamirštume istoriją, visas tas mirtis ir neteisybę, gal tapę, kitaip sakant, mankurtais, gal iš tikrųjų pagaliau galėtume gyventi ir vėl, o mirusiuosius ir pasakas paliktume ramybėje? Moralinis klausimas: ar žmogus gali vardan vidinės ramybės paleisti tai, kam visą gyvenimą buvo morališkai įsipareigojęs t. y. saugoti, gerbti ir perduoti savo vaikams ir kitoms kartoms savo tautos sukauptą kultūrinę išmintį? Knyga neatsako į šiuos klausimus, ji užsibaigia mirusiųjų lipimu į medį, kuris yra tiesioginis Pasaulio medžio simbolis. Iš Žemės į kosmosą nuolat augantis medis, vedantis į užmaršties Rojų, iš kurio Žemėje pasilikęs blogis ir skausmas sumenksta ir netenka prasmės. Manding, tai atsisveikinimas su praeitimi ir atmintimi, bet ar ne tai Buda kalbėjo, perteikdamas nušvitimo momentą?

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą... Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Šios dienos daina: Soolking - Suavemente [žodžiai / lyrics]

Sveiki gyvi,

Kaip ir sakiau, pasidalysiu šios vasaros savo ritmais ir dainomis, kurios labiausiai mane džiugino. Viena iš tokių yra 1989 metais Alžyre gimusio atlikėjo Soolking atliekama daina „Suavemente“, kuri buvo išleista 2022 m. vasarį. Paties atlikėjo įdomi istorija, nes į Prancūziją jis atvyko 2008 metais, bet jam teko greitai grįžti į Alžyro sostinę Alžyrą, kur susikūrė jo karjeros pradžia su muzikos grupe. Pastaroji išleido du albumus ir išsiskyrė, o Soolking 2016 metais pasirašęs su kampanija sutartį pradėjo solo karjerą ir tada Alžyre, Prancūzijoje ir kitose prancūziškai kalbančiose šalyse tapo beregint fenomenalus. Šiuo metu atlikėjas išleidęs 3 studijinius albumus, o daina „Suavemente“ yra singlas iš trečiojo albumo „Sans visa“ (2022).

Pats atlikėjas dažniausiai atlieka dainas prancūzų kalba ir yra labiau priskiriamas repo atlikėjų grupei, tačiau „Suavemente“ yra viena iš nedaugelio jo kūrinių, kuriame Soolking‘as pasireiškia šiek tiek universaliau. Pati daina nėra jo autorystės, „Suavamente“ pirmiausia nuskambėjo ispanų kalba ir ją atliko amerikiečių atlikėjas kilęs iš Puerto Rico ir dainuojantis ispaniškai Elvis Crespo 1998 metais. Tiesą sakant, iš ispanų kalbos suavemente išvertus reiškia „švelniai“, atliko daug atlikėjų pačiomis įvairiausiomis kalbomis, dialektais ir muzikos stiliais. Atlikėjas Soolking atlieka prancūzų kalba, įterpdamas originaliosios dainos ispanų kalbos žodžius, pagreitindamas ritmą ir šiek tiek repuodamas.

Daina beregint prancūziškai kalbančiose šalyse tapo hitu. Prancūzijoje pasiekė pirmąją poziciją, Belgijoje 5, Šveicarijoje 6, Italijoje 24. Daina ritminga, švelni, organiška, tinkanti nuotaikai pagerinti, pasiklausykite.

Žodžiai / lyrics

Soolking – Suavemente

Suavemente besame

J'sors de la tess et je mets plus les mains en l'air (Ouh)

Suavemente besame (Yeah, yeah, yeah)

J'sors de la tess en moteur Italia (Poh)

Suavemente, j'ai traversé la mer

J'oublie pas ceux qui s'lèvent tôt pour un salaire

J'aime pas me vanter, j'fais c'qu'il y a à faire

Et j'aimerais qu'les miens sortent tous de la galère

Quitter la galère, haraga, dans les rues d'Palerme (Bah ouais)

Une p'tite italienne qui m'aime et qui m'fait des papels

Oh, bébé, t'es douce, mama, comment t'es suave (Ouais)

Les yeux revolvers, c'est une beauté criminelle (Crick, paw)

Suavemente besame

Quand j'sors de la tess, je mets plus les mains en l'air (Ouh)

Suavemente besame

J'sors de la tess en moteur Italia (Yeah, yeah, yeah)

J'fais la fête, j'écoute pas les ragots

J'suis à Monaco, le poto fume la Gelato (Ouais)

Si pronto, elle est belle, elle veut une photo

J'l'emmène à Phuket et on se balade en moto (Vroum, vroum)

Oh, madre mia, j'vais arriver, ghir béchwiya

J'vais prendre tout c'qu'il y a, j'm'en fous mel 3alamiya

Ouais, je danse le mia et je dodo dans l'avion

Fierté d'un DZ, c'est moi qui paye l'addition

Suavemente besame

J'sors de la tess, je mets plus les mains en l'air (Ouh)

Suavemente besame

J'sors de la tess en moteur Italia (Yeah)

J'fais des loves (Suave), maintenant, j'fais des loves (Suave)

J'ai quitté la rue, discret comme Manu Le Coq (Suave, ouais)

J'fais des loves (Suave), bébé, j'fais des loves (Suave)

J'ai quitté la rue, discret comme Manu Le Coq (Suave)

Suavemente besame

Quand j'sors de la tess, je mets plus les mains en l'air (Ouh)

Suavemente besame

J'sors de la tess en moteur Italia (Yeah, yeah)

Oh-oh-oh-oh, oh-oh-oh-oh

Suave, suave, suave, suave

Suave

Jūsų Maištinga Siela

Vilnius: Vilniaus stoties rajono žavesys ir ateities potencialas

Sveiki,

Apie Vilniaus stoties rajoną daug kas gali papasakoti pačių įdomiausių ir netgi šiurpiausių istorijų. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Užupį, kuris prieš tris dešimtmečius buvo baisus ir pavojingas užkampis, o šiandien suvokiamas kaip unikalus reiškinys, kurį sukūrė vietos menininkai.

Pastaruoju metu Vilniaus stoties rajonas man labai įdomus, progai pasitaikius, čia visada pasivaikštau ir jis man tinka ir patinka. Nors atrodo, kad dar visai neseniai (o tai buvo seniai), kai čionai atvykau, šį rajoną daugelis laikė gana nepatraukliu ir netgi pavojingu. Mano pirmieji įspūdžiai anuomet buvo apie šį rajoną skurdoki. Belaukiant, kol draugai mane pasiims iš stoties, prie manęs prisikniso kažkoks zonos gyventojas verkdamas, kad duočiau jam anuomet litą penkiasdešimt, nes jam trūksta grįžti bilietui į Alytų, nes, supraskite, jo laukia žmona ir penki vaikai namuose alkani (kaip iš sovietinio animacinio apie kiškelį, kuris išėjo obuoliauti). Žinoma, kad nedaviau, ir vyruko verksmingos akys staiga persimainiusios tapo akiplėšiškos, žinoma, mane už skūpumą pasiuntė ant trijų raidžių. Daugmaž tokia buvo mano pirmoji pažintis su stoties rajonu.

Visuotinai tai buvo suvokiamas kaip taškas, iš kurio reikia išvažiuoti arba atvykti, o visas kitas fonas yra tik reketuotojų, prostitučių, ligonių ir alkoholikų kaulytojų rajonas. Galiu pasakyti, kad maždaug taip ir buvo, nors ir dabar vietinis vaizdelis žmonių atžvilgiu nelabai nepasikeitęs. Šią vasarą atokaitoje po medžiais pakritę miega benamiai, o prie stoties kioskų įsikūrusiose lauko aludėse sėdi nukaitę ir nugairinti bei prakaito išpilti garsiai savo slengu besikoliojantys sugėrovai. Bet tik tiek, tačiau stoties rajonas visgi tapo patrauklus.

Čia, prie geležinkelio stoties fasado, jau ne vienerius metus moderni teleportacinė instaliacija, atsinaujinusios ir ganėtinai saugios užkandinės, McDonaldas, viešbutis „Panorama“, knyginėlis „Keistoka“, hosteliai, netoli čia veikusi skandalinga ir itin savita „Kiaulės“ užkandinė su Donaldo Trampo įdomia karikatūra (dabar, kiek mačiau, deja, jau nebeveikianti, o gal klystu), vis normalesnis Halės turgus, nuolat perdažomi ir prižiūrimi namų fasadai išlaikę senovinį architektūros grožį, o ką jau kalbėti apie prancūziškai dvelkiančią Šopeno gatvę, kurio pastatų sienos yra atskira meno mozaika. Mano nuotraukoje užfiksuotas Alberto Einšteino didžiulis grafiti, kuriuo taip žavisi užsieniečiai lankytojai nepraleisdami progos pasidalyti savo YouTube dienoraščiuose.

Greitu metu geležinkelio stotis patirs permainų, ją rekonstruos. Kalbama ir apie autobusų stoties renovaciją ir modernizaciją, tačiau tai tik taškai, į kuriuos atvykstam ir išvykstam ir, žinoma, jie labai svarbūs, tačiau stoties rajonas, jų kiemeliai ir skvereliai (pradėkime nuo to, kad iš šabakštyno atsirado Jurgos Ivanauskaitės kosminio katino skverelis) turi dar daug potencialo ir mistikos. Manding, tai antrasis Užupis, kuris gali pritraukti savaip turistus, nes čia vis daugiau ir daugiau įsigali saugios erdvės, o į paviršių išlenda negirdėtos senos istorijos (ne vien apie narkomanus ir sąvadautojus).

Čia laiptai į autobuso stotį, Sodų ir Šopeno gatvių sankirta. Daugelis iš jūsų čia ėjo arba praėjo. Istorinis dalykas, nes visada juos praeidamas nužiūriu, jie man Vilniaus pažinties pradžia, ištakos. Tiesa, užnešti lagaminą jais sudėtinga, beveik neabejoju, kad juos arba rekonstruos, arba sunaikins, bet liks bent mano atminty.

Jūsų Maištinga Siela