"Kultūros barai" miršta: kaip valstybės politika ir kultūros ministras Simonas Kairys žudė, išgerdami kraują?

 

Sveiki,

 

Gyvename tikrame distopiniame Orwellio perteiktame pasaulyje. Valstybėje, kurioje dieną naktį dirbtinai skalambijama karo grėsmė ir gyventojai gąsdinami didesniais mokesčiais krašto gynybai, o politikai tiesioginiame eteryje ciniškai užsimena apie gyventojų santaupų panaudojimą tankų pirkimams, norisi prasikrapštyti akis.

 

Ko verti tie tankai ir krašto gynyba, kvaili ginkluotės paradai ir jaunųjų šauktinių smegenų romijimas, jeigu šalyje akivaizdžiai dusinami ir net naikinama laisvesnio žodžio prieiga (uždedamos vatniko ir putinistų etiketės ir spiriama į šikną, nes galioja tik viena nedaloma tiesa)? Ko verti tie tankai ir ką jie gins, jeigu jau dabar tyliai kultūrininkams pridedamos prie veidų pagalvės dusinti ir perpjaunamos venos, kad nukraujuotų. Ar gins tą mitinę Daukšos lietuvių kalbos kaip tapatybės svarbą? Ar gins išskirtinę lietuvių tautos kultūrą? Kol įsivaizduojami demonai iš Rytų atvyks pasišaudyti, iš mūsų bus likusi tik avių protiškai kastruotų banda, kuri aiškiai vykdys vienos politikos įsakymus, nes toje „laisvoje“ kultūroje taip nieko ir neišmoko, ypač kritinio mąstymo, nes visi, net akademiniai kultūros forumai, tokie kaip „Kultūros barai“, yra tyčia naikinami, nes dažnai oponuoja šalies politikai ir leidžia kritiškai pasižiūrėti į šiaip viešoje erdvėje nekvestionuojamus klausimus. Tiesa, kvestionuojamus, tik su didele rizika tapti vatniku arba putinistu.

 

Šalyje, kurioje nereikia kultūros, manau, nereikia ir krašto gynybos. Nėra ką ginti. Valstybė, kuri rūpinasi kareivių batais ir kaip iščiulpti kuo daugiau pinigų saviems karo žaidimo prioritetams, o kultūra paverčiama Pelene, kurią išvaro iš namų uždarbiauti į prostitučių skersgatvį, verta ko?

 

Apie „Kultūros barų“ gangrenavimą ar besiartinantį galą jau skaičiau anksčiau. Maniau, kaip nors susikrapštys, bet... Kultūros ministras Simonas Kairys, atstovaujantis Pelenių ministerijai (o kas nežino, kad kultūra paskutinioji, kuri valgykloje stoja į eilę paėsti grikių nugrandytų iš dugno?), nuo to paleisto SOS gangrenavimo signalo nepadarė NIEKO. Mūsų ministras NEPADARĖ NIEKO, kad tos kultūros bent IŠLIKTŲ TIEK, KIEK BUVO! Ko čia tikėtis apie naujų leidinių atsiradimą? Nebejuokaukime. Kam tada toji ministerija ir Simono Kairio krėslas? Savų pilvui ir skrandžiui. Šiuo atveju Simonas Kairys yra tiesiog Drakula, kraujo čiulpikas ir rijikas. Sakau tai kaip faktą, epitetai neturėtų nieko skaudinti ar žeminti, nes tai mato visuomenininkai, tą mato „Kultūros barų“ skaitytojai, leidinio kūrėjai. Simonai Kairy, kas kitas? „Literatūra ir menas“? „Šiaurės Atėnai“? „Nemunas“? Ak, dar keletas milijonų kokiam išbezdėtam projektui, naujam fondų pertvarkymui, kuris sėkmingai iš tų pačių pinigų, kurie galėjo būti skirti kultūriniams leidiniams, įsirengs naujas erdves ir pasistatys fotelius. Ten leidinių po staliuku lankytojams kaip "Kultūros barai", patikėkite, nerasite. Koktu. Šlykštu. Dviveidiška.

 

Ir paskutinis.

 

Ko vertos ištisos mokyklos ir ugdymo programos, kurias eidami pedagogai kasdien jaunimui kalba apie kultūrą, literatūrą, bando įdiegti tautinį pasididžiavimą, dalytis, mokytis kritiškai mąstyti, jeigu prieš akis vyksta kultūrinio kanibalizmo apraiškos ir toji kultūra pervažiuojama be skrupulų tuo pačiu gerai nugręžtų mokesčių mokėtojų naujuoju tanku iš Vokietijos. Argi neveidmainiška prieš jaunąją kartą, kuri mokoma imituoti vertybes, tas pačias, kurias sistemingai valdantieji su neslepiama retsykiais piktdžiuga spiria į sąvartyną, ką? Nėra ką ginti. Nebent tą gražų melą, bet juk mokiniams akių nuo Simono Kairio, Kultūros ministerijos ir apskritai nuo Lietuvos valdančiųjų požiūrio į kultūros leidybą ir jos sistemingo žlugdymo neužriši.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Steve Jobs apie gyvenimo prasmę, turtus ir mirtiną ligą

 

„Aš pasiekiau sėkmės viršūnę versle. Kitų žmonių akyse mano gyvenimas yra sėkmė. Tačiau, neskaitant darbo, džiaugsmo turėjau nedaug. Dienos pabaigoje turtas yra tik faktas, prie kurio pripratau. Dabar, gulėdamas ant ligoninės lovos ir prisimindamas visą gyvenimą suprantu, kad visas pripažinimas ir turtas, kuriuo taip didžiavausi, išblėso ir tapo beprasmis artėjančios mirties akivaizdoje. Gali samdyti žmogų, kuris vairuos tavo automobilį arba uždirbs tau pinigus, bet negali pasamdyti žmogaus, kuris sirgtų ir mirtų dėl tavęs. Pamestus materialius daiktus galima surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio neįmanoma ir vėl rasti, kai jis prarandamas: tai yra gyvenimas“. Steve Jobs

 

Žinau, menkai kuo čia benustebinsi mirusių turtuolių pasisakymais iš mirties patalų, kurie apmąsto gyvenimo nueitą kelią ir iš naujo įvertina turtus. Šiaip ar taip, viskas, kas materialu, yra prarandama, todėl neverta kaupti nei vazų, nei statulėlių, nei plastikinių maišelių už virtuvinės sienelės, nes... Akimirka ir patyrimas yra aukščiausioji dovana. Čia ir dabar. Sena tiesa, kurią pamirštame, įsivėlę į nemirtingumo iliuziją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas" / "The Boy"

 Sveiki,

 

Man suprantamas ir priimtinas Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi savitas humoras. Jis geba rimtas temas infantiliai pašiepti, lyg koks Roberto Benignio kuriamas tėvo personažą pasakotų savo vaikui koncentracijos stovykloje apie tai, kad viskas, kas skaudu ir rimta, yra butaforija, cirkas, spektaklis. Panašiai nutinka ir kiek senesniame Waitičio filme „Berniukas“ (angl. The Boy) (2010), kuriame įgaudamas jau sau būdingų režisūros bruožų, kuria istoriją apie Naujojoje Zelandijoje gyvenantį bevardį berniuką 1984-aisiais metais. Ne, nieko bendro tai neturi su Orwello distopiniu romanu, veikiau tai žmonijoje žyminti vasara, kai visas pasaulis kraustėsi iš proto dėl Michael Jacksono muzikos. Tiesą sakant, tą daro ir pagrindinis veikėjas.

 

Žiūrint filmą, anie 1984-ieji atrodo tokie nykūs ir riboti laikai etniniame mažame maorių hibridinės kilmės miestelyje, kad belieka svajoti, jog iš tikrųjų esi tikrasis Jacksonas arba... laukti, kaip ir visi, kol tavo tėvas grįš iš kalėjimo arba atsiras nuskuręs su kokia nors keista baikerių gauja. Taip nutinka ir berniukui, kurio močiutė vieną dieną išvyksta į laidotuves ir berniukas lieka vienui vienas su mažesniais vaikais namuose. Su keista gauja atsiranda jo dingęs tėvas ir berniukas tiesiog atmesdamas bet kokią tikrovę besąlygiškai priima tėvą kaip didvyrį, nors žiūrovas mato, kad jis be tėvystės instinktų, priešingai – jis  tėra griaunantis berniuko prieraišumo svajones nesusitupėjęs niekšelis.

 

Filmas, žinoma, hiperbolizuotas komiškomis situacijomis, kurios, nors ir tiesmukos, tačiau Waititi, kuris ne tik režisuoja, bet ir suvaidina berniuko tėvą, vis tiek tą geba padaryti „toli nuo Holivudo“ būdu, kitaip, savitai. Vaikai pasėliuose auginantys žolytę, ieškomas tėvo pievoje kadaise užkastas lobis, tatuiruotės su flomasteriais, pirmasis alus ir nusivylimai, jog pasaulis nėra Jacksono daina, leidžia byloti apie trafaretiškai perteiktą berniuko sudėtingus brendimo ir tėvo kulto nusivylimo patirtis. Tiesa, režisierius mėgsta vaizduoti berniukus, kurie įkyriai siekia autoriteto, atmeta nusivylimo perspektyvą, pvz., jo filmas „Zuikis Džodžo“ (2019) arba „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016) taip pat intensyviai nagrinėja šią esminę mažojo žmogaus problemą. Nors „Berniukas“ kol kas neprilygsta aniems filmams nei finansiškai, nei dinamiškai netikėta siužeto plėtote, tačiau Waitičiui tai svarbus filmas, pripažintas tarptautiniu mestu, leidęs kurti didįjį kiną ir vis dėlto išlikti savimi. Vienam kartui „Berniukas“, sakyčiau, yra nors ir nestebuklingas reginys, tačiau pakankamai savitas ir neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrius Drukteinis apie vyriškumą, barzdą ir jos reikšmę istorijoje

 Sveiki,

 

„Per visą vyrijos istoriją svarbiausia funkcija, kurią atliko barzda (arba jos nebuvimas), – protestas. Protestas prieš valstybinę santvarką, prieš nuobodulį, prieš konformizmą“. Giedrius Drukteinis.

 

Įdomu pagalvoti, kokią reikšmę vyrui teikia barzda, kuri kasdien pas dažną naikinama peiliukais. Nors užgimusi hipsteriškoji kultūra vėl sugrąžino barzdą kaip nepriklausomo vyro, kuris mėgaujasi savimi, sporto sale ir dviračiu, simbolį, kuri puošia veidą ir teikia savito pasitikėjimo savimi, istorijoje barzda nevienareikšmiškai turėjo didelės įtakos vyro pripažinimui.

 

Pavyzdžiui, žydų religinėje bendruomenėje arba kazokų kultūroje, galų gale vikingų laikai. Barzda kaip galios simbolis ir kaip pasipriešinimo galiai (jeigu ją užsiaugini, kai visi skuta, arba nusiskuti, kai visi ją augina ir demonstruoja). Šiandien gal barzda vyrui nėra toks didelis protestas prieš, pvz., lytiškumo konformizmą, veikiau drag queen aukštakulniai ir perukas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušrinė Armonaitė skatina karą ir militaristinę kultūrą taikių gyventojų sąskaita

 

Sveiki,

 

„Yra ir daugiau būdų, pavyzdžiui, tas pats skolinimasis iš gyventojų. Girdėjau šiai obligacijų idėjai skirtos kritikos, bet juk yra nemažai finansų, kuriuos žmonės vis dar laiko. Gal geriau vis tiktai ne į kojinę, o į tanką padėti tuos pinigus. Valstybei galbūt nepritaikysi labai didelių palūkanų, bet vis tiek juk žmonės savanoriškai remia Ukrainą, manau, jie tikrai supras, jei bus aišku, kam, kada ir kiek pinigų reikia“. Aušrinė Armonaitė

 

Šiaip vengiu pastaruoju metu politinių nesąmonių, tačiau, kai netyčia žvilgteliu, kas pūva žiniasklaidos dėmesio centre, tai norisi išvirsti iš klumpių. Negi iš tikrųjų lietuvius laiko asilų ir avių banda, trumparegiais, kurie šoka pagal bauginančiosios politinės žiniasklaidos propagandą?

 

Pastaruoju metu daug kas mato, tačiau Lietuvoje tyli, jog yra kurstoma karo padėtis. Kažkas labai nori karo ir link to dirbama kruopščiai ir nuosaikiai. Karo ir gynybos temos eskalavimas, didelių pinigų šiai sferai ieškojimas dažnai tampa populistiniu lozungu, nes žmonėms jau instaliuota, kad visur priešai, visur nesaugu, visur baisu, reikia gintis, ginkluotis, piktintis, skaldyti... Gal kas pasakys, kad esu naivus, tebūnie, tačiau nepritariu ir niekada nepritarsiu Aušrinei Armonaitei, kuri leidžia sau taip laisvai sapalioti apie tai, kad taikūs ir karui bei ginkluotei nepritariantys žmonės savo santaupas turėtų atiduoti tankui. Ir išvis, kas čia per prostitucinė politinė nesąmonė? Vėl tos amžinos manipuliacijos dėl Ukrainos padėties, (visur, kur politika nori gauti naudos, prikišama Ukraina, pastebėjote?), vėl tas amžinas bauginamas, smegenų plovimas, manipuliacija emocijomis. Dabar nebelieka jokių iliuzijų, kam tarnauja Aušrinė Armonaitė. Jau sudegė kartą dėl Galimybių paso, sudegė ir vėl.

 

Aš nesutinku dauginti karo idėjų, nesutinku remti militaristinę Lietuvos strategiją, nesutinku, kad vyktų mobilizacija, nesutinku nei ginti, nei imti ginklą į rankas, nei kad manimi ar mano banko sąskaita naudotųsi propaguojant karinę puolimo ar gynybos sistemą. Atsibuskite! Aplink mane pilna tokių žmonių, kurie irgi mano labai panašiai ir tam nepritaria. Neimituokime, kad valdžios atstovai atspindi daugumos nuomonę ir įsitikinimus, prisidengdami eilinį sykį Ukrainos tragedija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklas X" / "Saw X"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis neatsispiriu pagundai pažiūrėti kokį nors komercinį siaubo filmą. Vienas iš jų – vienas sėkmingiausių siaubo filmo frančizės „Pjūklas X“ (angl. Saw X) (2023) dalis. Žinau, daug kas džiaugėsi, kad buvo pagaliau užbaigta šioji frančizė, nes idėjos buvo išsisėmusios ir nieko iš esmės naujo nevyko. Sunku perlipti pirmųjų dalių užkeltą psichologinio siaubo kartelę, tačiau net ir žiūrovai labai greitai pripranta prie kino siaubo ir žiaurumo. Kaip ir prie karo ir žiniasklaidos išdidintų siaubų baubų, tad nenuostabu, kad kitos dalys nebesuveikia kaip pirmosios. Visgi, kaip vienas internautas pastebėjo, dar viena „Pjūklo“ dalis tiesiog jau nuteikė nostalgiškai, bandant rekonstruoti anuomet patirtą siaubą.

 

Naujausioje dalyje, kuri vėlgi gali būti ne paskutinė, pasakojama apie genialų architektą John Kramer, kuris kovoja su smegenų vėžiu. Užsikabinęs už slaptos medicininės organizacijos, jis pasiryžta avantiūrai – skrenda į Meksiką operacijai ir gydymui. Kaip jau galima numanyti, Krameris patenka į melo pinkles, o likusioji filmo dalis bus skirta jo keršto puotai melavusiems. Apleistame fabrike jis suorganizuoja ištisą kankinimų šou, kurie iš esmės paremti tais pačiais žaidimais iš ankstesniųjų filmo dalių, t. y. veikėjai turi vienas kitą žudyti, nusipjauti galūnes, deginti, springti krauju ir bla bla bla...

Nepaisant visko, šioji filmo dalis atskleidžia iki tol nelabai būtus Johno Kramerio žmogiškuosius principus. Nejučia šioje dalyje žiūrovas yra priverstas vienaip ar kitaip pritarti siaubūnui, nes jis gina nekaltuosius, ypač vaikus, myli savo pagalbininkę Amandą, yra švelnus ir dėmesingas teisingiesiems ir netgi šioje dalyje pavaizduotas jo gailestingumas ir altruizmas. Iš kitos pusės Krameris pernelyg prisiima teisingojo siaubo architekto vaidmenį, pretenduoja į Dievo vaidmenį, tauškia apie nuodėmių išpirkimą tarsi būtų koks teisuolis mesijas, įtikėjęs savo veiksmų teisėtumu. Prieštaringas veikėjas ir šis prieštaravimas tikriausiai yra visos šios filmo dalies geriausiai pavykęs aspektas.

 

Kitą vertus, pribloškia holivudiniai nusidėvėję štampai. Vienas baisiausių ir labiausiai nepavykusių, kai veikėjai kaip karikatūros sustatomi prie durų, kurias atidaro ir išveda berniuką į šviesą, kylančią saulę, lyg monstrai staiga būtų tapę angelais, iliustruotais disnėjiškai pakilia muzika. Argi ne ironiška? Nesuvokiamas ir „Pjūklo“ lėlės ant dviračio žaidimo etapas. Kam naudoti tą baisią lėlę, jei veikėjai patys nusileidžia iš apžvalgos kabineto, kalba per mikrovoną ir rodosi savo aukos? Lėlė išvis nebefunkcionuoja, o kelią nuostabą, kam šita pastanga? O pagrindinė blogiukė – Cecilija Pederson filme pasirodo dar blogesnė nei Krameris. Pradžioje lyg ir kėlusi intrigą pabaigoje staiga personažė tampa plokščia ir tuščia kaip karoso pilvas – absoliučiai neįdomi ir tipinė blogiukė, neturinti įdomesnės perspektyvos. Filmo visuma, nepaisant Kramerio asmenybės naujų aspektų, pavyko drungnai vidutiniškai.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela