Sveiki mielieji, dabar jau taip nutiko, kad iš vieno draugo gavau keliolika filmų homoseksualų tematika, nutariau nespjauti į tai ir priimti kaip gerą iššūkį ir visus peržiūrėti, kad galiausiai dar kartą įsitikinčiau, kad kovoju tinkama linkme. Filmai pasirodo visi besą anglų kalba, todėl ir žiūrėjimas kartu tampa kalbos mokymasis, bet ką padarysi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sako, filmai gali išvesti visiškai iš realybės pojūčio ir net sumaišyti protą, bet aš tikiu, kad tvirtai stovintis žmogus ant dar tvirtesnės žemės neleis savo gyvenimo paversti filmu, kad ir kaip gundančiai tai atrodytų. Taigi nieko nelaukdamas pristatysiu pirmąjį matytą filmą, kuris vadinasi „Maldos už Bobį“ (Prayers for Bobby). Ką aš galiu pasakyti? Filmą žiūrėjau ne vienas, tačiau tiek mano, tiek aplinkinių akys sudrėko iš susijaudinimo. Tai tikrai jautrus ir aktualus filmas, kuris man priminė prieš keletą metų Skalvijoje rodytą prieštaringą dokumentiką „Nes to mus moko Biblija“, apie Biblijos atliekamą gynybinę funkciją kovoti su tau nepatinkančiu pasauliu. Ten buvo nepaprasta, autentiška dokumentika, po kurios visa salė tiesiog raudote raudojo. Tai „Maldos už Bobį“ iš dalies priminė tą dokumentinį filmą, nes šiame filme vėl susiduriama su Biblijos fanatizmu. Biblija vėl suvokiama kaip tikrojo Dievo žodis, o ne kaip senovės žmonių sąmoningas traktatas, nebeatitinkantis šių dienų funkcionavimo. Siužetas gan paprastas: darnioje šeimoje staiga jaunas vaikinukas ima jaustis kitoks, jaučia, kad su juo kažkas negerai. Galiausiai jis prisipažįsta broliui apie savo polinkį į vaikinus, šis, aišku, viską pasako tėvams ir šie kaip įmanydami imasi gydimo. Daro viską linkėdami Bobiui gero, kiša į akis Bibliją, verčia jį nuolatos kompleksuoti, kol galiausiai Bobis pasijaučia tarsi dar labiau atskirtas nuo šeimos ir viso likusio pasaulio. Motinos pastangos gydant buvo didžiausios, ji kone fanatiškai persekiojo sūnų, piršo jam merginas, šventuosius raštus, bet Bobiui labiausiai reikėjo tėvų palaikymo susitaikant su savo prigimtimi. Galiausiai nutinka taip, kad Bobis susiranda bendramintį ir su juo įvyksta tai, kas ir turi įvykti, tačiau motinos priespauda priveda prie to, kad jis nušoka nuo tilto. Noriu paminėti, kad šis filmas kaip ir dauguma šios tematikos filmų yra statomi pagal tikrus faktus ir tikras istorijas. Kaip jau supratote, ši istorija yra įvykusi realiai, bet viskas tuo nesibaigia. Po Bobio mirties, motina dar ilgai blaškosi ir kamuojasi mintimis apie tai, ar sūnus kartais už savo nuodėmę nesivaduoja pragare. Galiausiai ji ima lankytis bažnyčioje, gėjų organizacijose, rinkti medžiagą, lyginti, kol galiausiai skausmingai prasiveria akys, kad iki tol ji sūnui buvo žiauri persekiotoja. Nepaisant praeities klaidų, ji tampa aktyvi kovotoja už gėjų ir lesbiečių teises. Galbūt jau ir po Bobio mirties, bet juk niekada nevėlu mokytis ir daryti gerus darbus. Filmas superinis, manau, neprošal pažiūrėti kokiam Petrui Gražuliui ir visai Lietuvos šutvei, kuri dedasi nacionalistais, homofobais, engėjais ir savo rato dievaičiais. Galbūt filmas pritemtas iki per didelio dramatizmo, tačiau filmo specifika ir yra sugraudinti, sukrėsti žiūrovą pačiais natūraliausiais būdais – pavaizduojant realųjį gyvenimą. Siūlau visiems pažiūrėti šį filmą, kas netingi, kaip neblogą iššūkį, kad galiausiai įsitikintume, kad geri ir blogi dalykai nėra vien tik tai, ką vaikystėje kalbėjo tėvelis ir mamytė. Filmas taip pat patiks ir tiems, kuriems nors kiek patiko „Kuprotas kalnas“ ar „Milk“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą