Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart tai garsusis serbų rašytojas Miloradas Pavičius (Milorad Pavič) ir jo romanas „Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Šią knygą pasirinkau ne taip jau ir atsitiktinai, nes pradžioje labai jau į akis krito visų išliaupsintas „Chazarų žodynas“, todėl nutariau, kad nepakenks, jei pirmiau perskaitysiu jo trumpesnį romaną „Vidinę vėjo pusę“, kuris patraukė savo neįprasta kompozicija. Knyga pasirodo esanti tikra loterija, kadangi sudaryta iš abiejų pusių. Pusė knygos parašyta iš vienos pusės, o kita pusė analogiškai iš kitos, laimės dalykas, kurią pusę tu pradėsi skaityti, nes jokios instrukcijos autorius nenurodė. Tokios provokuojančios knygos – tikras malonumas, nes iš dalies kažkiek lemia ir tai nuo kurios pusės pradėsi skaityti ir susidarysi tam tikrą istorijų sąsajų tinklą. Miloradas Pavičius vertinamas visame pasaulyje, jis nėra parašęs daug knygų per visą savo karjerą, bet kiekviena pasirodžiusioji sulaukė milžiniško pasisekimo, tai tikras išmėginimas ir stereotipų laužytojas literatūros pasaulyje, todėl visai nenuostabu, kad žymusis serbas ir su „Vidine vėjo puse“ pasistengė nustebinti skaitytojus.
Kadangi mane labiau literatūroje imponuoja ir intriguoja moterys, todėl pradėjau romaną skaityti nuo moteriškosios pusės „Heros“, kuri pasirodė esanti labai įdomi ir filosofiška. Jau ką reiškia vien knygos pradžia: „Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?“ Kiekviename puslapyje dvelkia nepaprastas autoriaus įžvalgumas ir erudicija. Postmodernistinis kūrinys nenutrūksta ir nepaleidžia įdomumo per visą savo romaną. Kita romano pusė vadinasi „Leandras“. Iš tikrųjų šis kūrinys remiasi į vieną antikinį pasakojimą apie Herą ir Leandrą, tačiau Pavičiaus romane jis visiškai kitoks, jiedu niekada taip iš tikrųjų ir nesusitinka, tačiau Herą ir Leandrą labai daug kas vienija. Pasirinktas Milorado Pavičiaus pertransformuotas mito variantas yra kur kas platesnio mosto kūrinys. Be to, kad knygoje gausu daug samprotavimų apie gyvenimą, mirtį apie t laiką, jame yra viską apjungiančių dalykų t.y. visumos susiejimas ir padalijimas į dvi dalis. Pasaulis šiame romane visur turi savo antrąją pusę. Ir tas nuostabus pasakojimas apie vidinę vėjo pusę, aiškinimas, kada vėjas per lietų suskylą tarp lietaus lašų ir tampa vienoje pusėje šlapias, o kitoje sausas, šis dvelksmas išlieka visame romane. Ši dviejų pusių teorija ir yra vienas iš pagrindinių siūrų diksniuojančių istoriją. Herą ir Leandrą šiuo atveju skiria ne tik dvi nesueinamos pusės, bet ir žymi laiko ir epochų takoskyra, galiausiai Hera gyvena arčiau mūsų laikų, o Leandras Baroko epochoje, kada Europoje vyksta nesantaika, turkų invazija vidurio Europoje ir t.t.. Herojus gaubia tas pats magiškasis realizmas, jis ir vėl nenusakomas eilutėmis, jis pajaučiamas tik skaitant kūrinį. Iš realybės detalių Pavičius nulipdo magišką pasaulį, neįmanomus realybėje egzistuojančius dalykus.
Tiek Hera, tiek pats Leandras žino savo likimą, jį intuityviai nujaučia arba žino iš pranašų, išminčių ir būrėjų. Abu herojai miršta tą pačią valandą t.y. po 12 valandos penkių minučių, abu miršta ugnyje per sprogimą, miršta tokie vieniši, tokie pasimetę gyvenimo verpetuose, bėgę nuo savęs ir kartu bandę save atrasti, miršta skirtingame laike, skirtingose epochose ir net nežinoję apie vienas kito egzistavimą. Likimo neapgausi, štai ką sako Pavičius. Tai tikrai originali ir netradicinė literatūra, kai pagalvoji kiek žmogui reikia smegenų ir išmislo, kad galėtų sukurti tokį intriguojantį ir įdomios, aptakios kompozicijos knygą. Kuo toliau susipažįstu su tokia literatūra, tuo labiau norisi bėgti nuo šiuolaikinio popso, kuris pasirodo toks sausas, toks neįdomus ir toks siauras. Tačiau grįžkime prie knygos...
Knygos stilius įdomus. Skaitant apie Leandrą, jautėsi ta Barokinė suviduramžinta dvasia, tarsi skaityčiau kokį perpasakotą „Tristaną ir Izoldą“, tačiau jį daug kas koreguoja ir koreguoja esminiai dalykai, Pavičiaus išmonė, magiškasis realizmas ir t.t. Niekada iki šiol neskaičiau vidurio Europos rašytojų, todėl buvo įdomu pajusti Dunojaus milžinišką įtaką žmonių gyvenimuose. Čia upės kartu būna ne tik gyvenimo šaltinis (žvejyba), bet ir tas rimbas, kuris ir vėl dalija pasaulį į dvi dalis: katalikiškąją ir ortodoksus (stačiatikius). Į dvi dalis dalijamas ir žmogaus gyvenimas: mirtis ir gyvenimas. Įdomūs samprotavimai apie tai, kad žmogaus tikslas yra numirti ir kad jis gimė tam, kad siektų mirties. Dvi dalys kaip ir romano pavadinimas sietinas visur: laike, religijose, jausmuose, aistroje, meilėje. Žmonės tiesiog surėdyti iš dviejų dalių, net vyras ir moteris yra tarsi dvi dalys, kurios turi papildyti viena kitą. Knygoje daug simbolikos, kurios ne kiekvienas ir ne visus spės pagauti, todėl knyga dar tuo ir „protinga“, kad yra tarsi mechanizmas priverčiantis tave įjungti ir mąstymo mechanizmą, bet nesiginčiju, galima skaityti vien tik malonumui iš vis nieko negalvojant, tačiau ir knygos rezultatas bus kitoks. Simboliais persmelkta viskas – veikėjų elgesys, sprendimai, įvykiai, pastatai, istorinis ir kultūrinis kontekstas. Ir tai nenuostabu, juk Pavičius simbolizmo ir Baroko epochos specialistas.
Dar būtų galima kalbėti ir kalbėti apie šį romaną, bet geriau vieną kartą perskaityti ir pačiam pajusti, negu šimtą kartų išgirsti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą