Knyga: Juan Rulfo "Pedras Paramas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, bet prieš tai noriu labai atsiprašyti dėl šio blogo šrifto, kadangi per internet explover kol kas blogas nėra pavaldus, todėl patartina straipsnius skaityti per kitas internetines naršykles ( Chroma, Mozilla, Opra ir t.t.). Dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių explover naršyklė blogspot tekstą iškraipo ir jį pateikia neproporcingai ir negražiai. Labai dėl to atsiprašau.

Taigi tęsiu apie knygą. Šį kartą mano akiratyje garsaus meksikiečių rašytojo Juan Rulfo romanas „Pedras Paramas“. Sunku kalbėti apie tokią legendinę knygą, kuri Lietuvoje nėra labai kam žinoma, tačiau knyga padarė tokį poveikį Lotynų Amerikoje, kad ji sukurpė naują literatūrinę pakraipą vadinama magiškąjį realizmą, kuriuo vėliau seks ir garsusis kolumbiečių rašytojas Grabrielis Garsija Marquez, indų rašytojas Salman Rushdie ir kiti pasaulio pripažinti rašytojai. Na išties apie patį Juan Rulfo žinoma labai mažai, gal dėl to, kad jis buvo paprastas meksikietis dirbęs 20 valandų per parą ir mažai turėjęs laiko rašyti. Štai kodėl per visą savo gyvenimą jis tebuvo parašęs vos dvi knygas. Vieną novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ ir kitas nelabai didelis romaniukas „Pedras Paramas“, pastarasis tapo pasauline sensacija ir tikra bomba. Knygą perskaičiau su malonumu, knygos anotacija nesumeluota, tikra ir skaidri – nenusivyliau. Keista net pagalvoti, kad žmogus, kuris parašė šitokį puikų romaną bijojo balto popieriaus lapo, tarsi rašymas jam būtų kažkokia baisi prievolė, o autorius pats manė, kad rašymas yra kone bergždžias dalykas, iš kurio neįmanoma pragyventi, na žinoma, jis buvo visiškai teisus dėl antros dalies teiginio. Pirmą kartą gyvenime teko skaityti kažką meksikietiško ir tikrai nepasigailėjau, juolab, kad literatūra ir televiziniai serialai negali būti vienas ir tas pats. Į lietuvių kalbą „Pedras Paramas“ jau išverstas antrą kartą (pirmasis leidimas 1979 metais). Tai knyga kurioje pulsuoja meksikiečių tautos dvasia, pulsuoja jos miesteliai, jos oranžinės dykumos, kaktusai ir patys žmonės. Šis romanas parašytas 1955 metais, joje atsispindi pirmieji trys Meksikos dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai. Pedro Paramo sūnus po motinos mirties grįžta į miestelį Komalą, kuriame gyveno jo legendinis tėvas Pedras Paramas. Aišku, sūnus nežino ko tikėtis, tikriausiai jo tėvas jau bus nebegyvas, tačiau čia autorius ir iškrečia pokštą, staiga jis Pedro sūnų įveda į Komalą kaip į išnykusį ir visiškai apleistą miestelį, sūnui pradeda rodytis anksčiau čia gyvenę žmonės, iš pradžių Pedro sūnus to nesupranta ir tik gerokai praėjus laikui, jis suvokia, jog jis bendrauja su vaiduokliais, praėjusių dešimtmečių įvykiai kartojasi vaiduokliškame mieste ir Pedro Paramo sūnus iš naujo per miestelėnų kuždesius gali išvysti savo tėvo gyvenimą. Neabejotina šio romano centrinė figūra yra pats Pedras Paramas, apie kurį gaivališkai pinasi visų miestelėnų gyventojai. Nejučia autorius praeities įvykius, vaiduokliškus šnaresius paverčia realiais įvykiais, kurie vyksta čia ir dabar, o Pedro Paramo sūnus išnyksta iš šios realybės ir susilieja su pasakotojo lūpomis. Išties nepaprasta idėja išreikšti Kamalos gyventojų pasakojimą ir visos meksikiečių tautos tradicijas. Juk būtent šis laikas buvo revoliucijų ir diktatūros laikas, knygoje šios politinės idėjos neišvengiamos kaip ir pati religija, pamaldžios moterys, meksikietiškos laidojimo tradicijos, dykumų lietūs ir neapsakoma meksikietiška žmonių dvasia romaną padaro nepaprastu ir įdomiu audiniu, kurį nuostabu skaityti. Nors knygoje apstu religijų, tačiau paties romano idėja, sakyčiau, yra kur kas senesnė už pačią krikščioniškąją religiją, ji paremta senaisiais magiškais Meksikos indėnų motyvais. Tai puikiai rodo pomirtinio gyvenimo supratimas, kuris ryškiai atseikėtas nuo krikščioniškoje, o kai kur net labai sutapatintas. Pasirodo Juan Rulfo padarė taip, kad žmogaus siela po gyvenimo eina į dangų arba į pragarą, tačiau kas yra tie visi žmonės, kurie slankioja mirusio miestelio gatvėmis ir gyvena įprastą gyvųjų gyvenimą kasdien jį imituodami? Atsakymo aiškaus nėra, tačiau autorius pabrėžia atsiminimus, jie tarsi gyvi, susigėrę su krauju į meksikietišką žemę, į tuščius namus, daiktus, kurie visi byloja vieną ir tą patį, kad nieks niekur po mirties nepasibaigia. Takoskyra tarp atsiminimų dvasių ir tikrųjų sielų – ryški, galiausiai suteikiama viltis, kad ir pačios atsiminimų dvasios galiausiai gaus palaiminimą ir nutrauks savo egzistavimą, savo žemiškojo gyvenimo būvį, o tai padaryti nėra labai lengva, nes reikia susitaikyti ir pamiršti, kas sunkiausiai ir sekasi knygos herojams. Knygoje nėra labai ilgų aprašymų, jie dažniausiai monolitiniai t.y. vienos pastraipos, bet juose nepaprastai įdomiai ir taikliai nupasakojama Meksikos gamta kartu surišta su kiekvieno meksikiečio tikėjimu ir gyvenimu savoje žemėje. Čia ir noriu labiausiai akcentuoti, kad magiškasis realizmas tai nėra kažkas tokio išgalvoto ar mirtinai fantastiško, tai yra savo šaknų atgaminimas per kitokį požiūrį į realybę, kitaip sakant surandant takoskyrą tarp realiojo pasaulio ir savo protėvių šaknų neskiriant realybės plotmių, kartu apimant istorinį ir kultūrinį tos šalies ar tautos kontekstą ir net konkrečius įvykius. Tuo mane ir žavi magiškasis realizmas, jų knygos būna nepakartojamos, jos išmuša tave iš vėžių, priverčia tave mąstyti kitaip, prarasti savo tapatybę, mąstymo ir literatūros stereotipus, todėl nenuostabu, kad pasirodžiusi Juano Rulfo „Pedras Paramas“ knyga padarė milžinišką įtaką literatūros raidai. Nors man mielesnė knyga buvo Marquez‘o „Šimtas metų vienatvės“, tačiau ir ši knyga suteikė nepaprasto malonumo, įaudrina vaizduotę ir sukelia daugybę minčių. Šioje knygoje glūdi du pasauliai – klasikinis t.y. to meto literatūrinės galimybės ir šiuolaikinė proza, todėl romanas yra universalus dokumentas suliejantis šias priešingybes į visumą. Todėl kartais jeigu išgirsite šnabždesius, nenumokite į juos ranka, įsiklausykite į juos ir galbūt prieš jus atsivers kur kas galingesni pasaulio klodai, kaip moko Juan Rulfo romanas, bet visada turėkime galvoje, kad nesvarbu koks galingas ar vargšas bebūtų žmogus (kaip ir Pedras Paramas) vis vien teks atsigulti į tą pačią žemę, kol galiausiai liks tik prisiminimai, ir kol galiausiai, ir tie patys išsibarstys ir išdils pučiant sausam vėjuj.

Jūsų Maištinga Siela