Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu aptarti visai atsitiktinę knygutę, kurią perskaičiau knygyne tiesiog su vienu atsidūsėjimu, sėdėdamas ant oranžinio „puiko“, skirto palypėti į aukštesniąsias lentynas. Nesu linkęs į poetiką, nepaslaptins, kad mėgstu prozinius kūrinius, tačiau ir poezija kartais patenka į mano rankas. Vis atsiverčiu paskaityti nuostabios žodžio meistrės Vidmantės Jasukaitytės eilėraščius. Tiesa, ne visada manyje ateina ištroškęs poetas, kuris mielai suprastų ir pajustų eiles, todėl belieka tik mėgautis tomis atvirumo valandėlėmis, kada tai įvyksta. Tąkart knygyne skaičiau keliautojos, jeigu taip galima pasakyti, japonų kultūros skleidėjos Rasos Žalynaitės knygutę „Hauku“. Knygutė jau išėjusi prieš gerus kelerius metus, tačiau jūs gi žinote kaip pas mus su ta poezija, ji nemirusi, tačiau ir neklestintis reiškinys. Poezijos tiražai, jeigu tai galima pavadinti tiražais, leidžiami po kelis šimtus ir jie lentynose užsibūna ypač ilgai, kadangi retas kas savo malonumai renka ir perka poezijos knygeles. O Rasos Žalynaitės „Haiku“ labai tinkama laikyti knygele, joje nėra labai gausu haiku, tačiau ir tie patys yra kruopščiai parengti, gražiai iliustruoti ir puikiai apipavidalinti. Nesu poezijos ekspertas, todėl pamėginsiu tik išreikšti savo nuomonę. Pastaruoju metu ir aš pradėjau kurti haiku, teko ir čia publikuoti, maniškiai haiku prisigėrę Lietuvos, vakarietiškojo pasaulio ir dar kažko, o štai Rasos Žalynaitės haiku kitokie. Skaičiau juos ir pagalvojau, kad autorė tikriausiai labai jau įklimpusi į japonų tradicinius hauku, juose glūdi ta senoji japonų dvasia, galbūt aš jos neišjaučiau ir neišvirpėjau iki galo, tačiau man pasirodė, jog jie šiek tiek šabloniški, milijonai haiku sukurti apie tuos pačius sakuros lapelius, apie aprasotą voratinklį, kurių Žalynaitė neatsisako ir savoje poezijoje. Nepaisant šito, haiku pasirodė nepaprastai skaidrūs, pilni optimizmo ir tik vienas kitas dvelkė dramatizmu, tai rodo, jog pati autorė kurdama jautėsi labai laiminga, sakyčiau, labai jau harmoninga asmenybė, juolab jei tikėsime teorija, kad tobuliausia kūryba atsiranda iš kančios, tai Žalytei ši teorija netinka. Apskritai sveikintina, kad ji pabandė kurti haiku, tokį, mano akimis, šablonišką rytietišką haiku, kuris man iš dalies labai ir patinka. Paprasti atsitiktiniai sudėlioti žodžiai staiga įgauna nepaprastą prasmę, jūs patys pamėginkite jį sudėlioti, pajausti žodį, kad ir veiksmažodžio bendratį sujungti su daiktavardžiu, pajusite, kokia prasmė slypi už žodžių semantikos. Tikriausiai poezija tuo ir nuostabi, kad svarbu ne tekstas, ne erudicija, tačiau pats jausmas, jo potyris ir išgyvenimas. Belieka tik sveikinti Rasą Žalynaitę, kuri ne tik kūrė haiku, tačiau paleido savo jausmus ir į plačiąją rinką, parodė juos Lietuvai savo gimtąja kalba.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą