Knyga: Ami McKay "Gimdymo namai"

Sveiki mielieji, einu iškarto prie reikalo – Ami McKay „Gimdymo namai“ – nuostabus romanas. Ką aš galiu bepasakyti, kad viskas ir taip aišku, tai nuostabus romanas, atitinkantis mano skaitytojo skonio receptorius. Jau kuris laikas ieškojau kažko panašaus, kažko tokio magiško ir užburiančio, ir štai į mano letenėles pateko McKay „Gimdymo namai“. Nežinau, kaip jums, bet man ši knyga buvo tikras skanėstas dėl savo nepaprastos erudicijos ir įdėto darbo. Visų pirma noriu padėkoti puikiai šio kūrinio vertėjai Emilijai Ferdmanaitei, kuri tiesiog nuostabiai išvertė romaną. Emilija Ferdmanaitė sugebėjo taikliai parinkti žodžius ir tinkamai perteikti knygos dvasią ir nuotaikas. Žodžiai knygoje nepaprastai sultingi, skanūs ir tokie moteriški. Visa knyga persmelkta moters, jos vargų, gyvenimo, džiaugsmų, ašarų ir kitų kasdieniškų dalykų. Antrą kartą skaitau kanadietišką literatūrą, prieš geroką metų į rankas buvo patekę kanadiečių rašytojos Margaretos Atwood „Oriksė ir Griežlys“, pastaroji taip pat įdomi ir sultinga knyga, „Gimdymo namai“, žinoma, ne ką blogesnis kūrinys. Tai knyga apie moteris dvidešimto amžiaus pradžioje, t.y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai moters gimdimą priiminėdavo viską išmanančios pribuvėjos. Knygoje labai vaizdžiai pavaizduotas paslaptingas Kanados regionas, kuris vadinamas dar vaizdingiau – Naujoji Škotija, tai kalvota, vėjuota ir atšiauri vieta, kurioje gyvena žvejai. Gal iš dalies ir dėl to ši vieta padeda atskleisti ir moters paveikslus – moteris mylinti, moteris neprieštaraujanti, moteris laukianti sugrįžtančio vyro iš jūros su žibintais. Dievinu tokias knygas, kurios puikiai perteikia moters paveikslus, kurios atskleidžia, kad tikroji moters stiprybė slypi ne kur kitur kaip tik jos silpnume.

Vietomis knyga primena Emilės Brontės „Vėtrų kalną“, dėl savo nepaprasto klimato atšiaurumo. Puikiai knygoje akcentuojama viena taikli mintis, kad kol pasulis kraustosi iš proto, kol vyrai kariauja, kol civilizacija naikina tradicijas, moterys ir toliau gimdo, atneša naują gyvybę į šį pasaulį. Sena pribuvėja priiminėja vaikus, ji išmano tradicinę mediciną, todėl neretai pagal krikščioniškąsias vertybes tokios moterys laikomis raganomis, tačiau tik ne pribuvėja, ją gerbia visas kaimas, ji yra ta žiniuonė, kuri ne tik visada atspėdavo kokios lyties gims kūdikis, bet gali išbuti ir iš artbatžolių, nusakyti žmonių likimus. Į tokios senolės pribuvėjos akiratį papuola jauna mergaitė, kuri perima visas pribuvėjos žinias, o kartu ir „Gluosnio knygą“, kurioje esti surašyta visa pribuvėjiška išmintis. Bet niekas net neįtaria, kad šiai jaunai merginai teks susigrumti su didžiausiu to metu slibinu – civilizacija. Į šį kaimą tuo metu ateina daktaro Tomo invazija, kuri atneša naujus gimdymo namus, kuriuose esti jau šiuolaikiška medicina. Moterys ten gimdo jau be skausmo, jos apsvaiginamos narkotinėmis medžiagomis ir tokiais stipriais vaistais, kurie sukelia atminties praradimus, kadangi to meto medicina dar buvo ir pavojinga. Moterys yra priverstos pasirinkti mediciną arba pribuvėją ir čia įvyksta profesijų klasių kova tarp senojo ir naujojo pasaulio. Ir kas svarbiausia, knygoje taikiai nupasakojama, kad ne visada yra gerai tai, kas yra novatoriška.

Knygos tekstas puikiai atskleidžia, kad paslaptingos žolelės, antpilai, eliksyrai ir ritualai moterims labiau padeda pagimdyti sveiką kūdikį nei atėjusi medicina. Knyga prisodrinta sveiko magiško romantizmo, kuris slypi už realistiško šydo, tačiau knyga tuo ir įdomi, kad joje yra liaudies motyvų, kuriomis pastaruoju metu nepaprastai pradėjau domėtis. Na, kas gali būti skaniau, už visuos tuos moteriškų „dalykėlių“ aprašymus vyrams? Iš pažiūrų ši knyga lyg ir skirta moterims, tačiau neapsigaukite, ji labai sveika ir vyrams, tai būtų puikus naujas sveikas požiūris į moterį ne tik kaip į seksualinį objektą ir gimdymo mašiną, bet kaip ir nuostabią būtybę savo paties gyvastei palaikyti. Šioje knygoje dar egzistuoja ir feministinės idėjos, kova už moters būvį, kova už lygias teises, ypač tai pabrėžiama knygos pabaigoje, kai pagrindinė herojė Dora išvyksta į Bostoną ir ten susiduria su visai kitokiu moters įvaizdžiu visuomenėje. Knygoje yra ir baisių apraiškų, tai nepaliaujamas vyro smurtas prieš moterį, kai ji mušama su vaikais, kai vyro meilė suprantama kaip jėgos panaudojamas, o moters pareiga ne tik tenkinti seksualinius vyro poreikius, bet diena iš dienos sėdėti prie vaikų ir prie indų, kad vakare grįžęs vyras turėtų ko pavalgyti, sakyčiau, vergvaldystė, o ne šeima, bet to meto moterys pačios manė, kad taip ir turi būti, kol kažkas kažkur mieste nepradėjo krebždėti ir kalbėti apie moters teises.

Knygoje taip pat taikliai kalbama apie tai, kaip sunku būti kitokiam, apie tai, kad pati viesuomenė atsisako reformų vien dėl to, kad bijo užsitraukti vyro ir Dievo baismės. Tokią visuomenę ypač sunku keisti. Pati Dora dirbdama pribuvėjos darbą nuolat rizikuoja būti pakarta, nes to meto JAV įstatymai garantuoja, kad moteris turi gimdyti sveikai, tai yra medicinos apsuptyje, bet galiausiai moters teisės laimi ir tai buvo staigus protrūkis naujam mentalitetui susikurti. Knygoje taip pat egzistuoja ir ypatingas laikmetis, kada ne tik moteris turi pareigų, bet ir vyrai yra priklausomi nuo moterų, puikus pavyzdys būtų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kada į jį išeiti vyrui buvo garbė, o pacifistinės idėjos buvo visiškai netoleruojamos, vyras, nenorys karo, buvo laikomas nenormaliu ir negarbingu. Tai knyga apie tuos laikus, kai pasaulis lyginant su musiškiu buvo išprotėjęs, jei mums ten tektų pagyventi nors dieną – išprotėtumėme. Man asmeniškai knygoje geriausia buvo skaityti ir pajusti moters galią burti, priiminėti naują gyvybę, gal dėl to, kad pats šiuo metu apie tai renku medžiagą ir bandau kažka panašia tema kurti, todėl mane baisiausiai domina ši nuostabi tema. Siūlau ir Jums paskaityti „Gimdymo namus“, kaip beletristinį dokumentą menantį tuos laikus, kai pasaulis neturėjo net elektros, moterys negavusios patepimo laidojamos pelkėse, vaikai palikti vieniši, moterys mušamos ir laikomos vergės pareigose, dukterys išvaromos iš namų arba pardavinėjamos kaip prostitutės, paskaitykite apie tuos laikus, kai žmonės vis dar tikėjo prakeiksmais, raganomis, kai moterys pagimdydavo kasmet po vaiką, kol galiausiai mirdavo iš išsekimo pagimdžiusios dvyliką vaikų iš eilės, paskaitykite apie tuos laikus, kai devyniolikmetės galėdavo tapti našlėmis, paskaitykite apie naujos eros ir pokyčių laikus, kur susiduria senasis ir naujasis pasaulis. Autorė rašo nuostabiai, jos romanas toli gražu ne iš piršto laužtas, kadangi pati Ami McKay daug skaitė, rėmėsi žmonių pasakojimais ir liudijimais, todėl visai nenuostabu, kad knyga gavosi labai savita ir originali, kaip aš sakau, „moteriška“. Puikus knygos apipavidalinimas, vertėja nepatingėjo paaiškinti išnašose kaikurių dalykų, kurie dar labiau nuspalvina knygos autentišką laikmetį. Gale knygos net pateiktas pribuvėjos vaistinėlė moterims, kokia žolė ir kokiai progai tinkama vartoti. Manau, šią kngygą drąsiai verta skaityti ir nėščiosioms, tikiuosi kūdykiai neišsigąs juos pademonstruotų žiaurybių, kadangi knyga kalba galbūt ne apie pačius geriausius moters laikus, bet romaną laikyčiau tikrai šviesų ir įdomų kaip moters transformacijos istoriją mūsų visuomenės raidoje.

Jūsų Maištinga Siela