Visi keliai veda į Pajomantį

Pajomančio sodybos.

Pajomantis - gatvinis kaimas, o čia - jo pagrindinis kelias, vedantis į Dalgų kaimą.

Kaikurios pajomantiškės mėgsta prižiūrėti savo gėlių darželius.

Petras Norvydas kasdien apžiūri savo ūkinius pastatus.

Pajomančio pradinė mokykla jau nebeveikia, tačiau vis dar stovi pastatas, kuriame karts nuo karto renkasi kaimo bendruomenė.

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie savo kaimą Pajomantį. Pajomantis – Plungės rajone, kas nors kartą važiavo pro Tverus ar Rietavą, tai supras apie ką aš kalbu. Apie Pajamontį esu jau kalbėjęs, šiandien noriu pasidalyti kitais įspūdžiais, kadangi būtent čia aš praleidau Velykas ir, galima sakyti, atšvenčiau gimtadienį, tai neįmanoma nekalbėti apie Pajomantį, kadangi šis blogas kartu atlieka ir mano pusdienoraščio funkcijas, bet kartu skirtas ir viešiems deklaravimams. Pajomantis visada mane įkvepia, ne dėl to, kad čia atvažiavus mane taip teroristiškai pasitinka išganytoji alergija, apsėda mano nosies ertmę, gerklę, ausis ir visą kaklą, bet dėl to, kad visada iš Pajamončio sulauksi nuostabių istorijų. Nuostabių dėl to, kad čia gyvena tokie pat žmonės kaip ir bet kuriame Lietuvos kaime, todėl liežuvis ir apkalbos yra pagrindinis šių žmonių pasitenkinimo instrumentas, niekas čia taip nieko daug nemasturbuoja kaip tik liežuvį ir fantaziją. Eilinių aklų kaimynių buvau apkaltintas rūkymu, nors norėčiau jų pačių paklausti, kur ir kada mane matė? Čia net naktį išėjus į lauko tualetą, rytoj prie pieninės bus kalbama apie taip kai kūprinai girtas keliu ir šikai į kokią paravę. Bet tai menkniekis, kai grįžti namo po kelių mėnesių nesimatymo, tave aplanko pusgirtis, o gal visai girtas dėdė ir paspaudžia ne bet kokią ranką, bet mėšlyną ir dvokiančią karvės tešminis. Nereikia čia raukytis, čia kaimas, čia Lietuva, čia Pajomantis. Prisipažinsiu, netgi iš dalies ir pasiilgau to kaimo kvapų, uosčiau ranką ir vieną akimirką nuoširdžiai gėrėjausi ta smarve, ji primena iš kur aš kilęs, ir kur aš užaugęs, bet galiausiai nutariau ją nusiplauti. Nepaisant miesto įtakos, galiu drąsiai pasakyti, kad kaimą pradedi vertinti kaip ekologišką ir skanų „produktą“. Tuo tarpu, kai parduotuvių lentynas užpildo kinietiški ir lenkiški niekučiai su prifarširuotais konservantais, pagalvoji apie kaimišką sultingą morką, užaugintą mėšlingame ir gerai patreštoje dirvoje, pasidaro lengviau. Skanu ir sveika, o dar jei žemė kartu traška per dantų, tai iš vis nuostabu. Na, ir savaime suprantama, gamta, Pajomančio gamta man pati mieliausia. Vaikščiojau vienas po Pajomančio ganyklas ir laukus, kas kad dar nėra žolės, viskas pilka ir niūru, tačiau jau žvirbliai kelia erezijas, gandrai pradėjo braidyti po patvinusias pelkes, mat, varlinėja. Na, juk nieko nėra nuostabesnio, nei ta žemė, kurioje tu užaugai kaip koks runkelis. Vaikščiojau po kalvas ir galvojau, Dieve, taip gerai nesijaučiu net Vilniuje, jaučiu niekur taip gerai nesijausiu pasaulyje, kaip savo vaikystės žemėje, kur vėjais paleista tiek daug svajonių ir minčių. Vėlykom sugūžėjo svečiai, vaikščiojom po Pajomantį, buvom nulėkę ir prie kadaise dirbusios mokyklos (matote nuotraukoje), dabar ten veikia Pajomančio bendruomenė, kurioje renkasi kaimo žmonės įvairioms šventėms, filmo žiūrėjimams ir kitiems kaimo reikalams. Vieną akimirką atrodo, kad Pajomantis merdi, uždaromos visos veikusios įstaigos, bet kartu patys kaimo žmonės nutaria palaikyti Pajomančio gyvastį. Dieve, tikrai negaliu net įsivaizduoti, kaip šis kaimas atrodys, tarkim, po kokių gerų penkiasdešimties metų. Galiausiai tąkart apsilankiau mažiausiai keturis kartus prie savo gyvenimo medžio. Keista, kiek pamenu, tas medis augo kartu su manimi, kai dar nejau net į mokyklą, jis atrodė paprastas krūmokšnis, bet laikui bėgant jis tampa kaskart didesnis ir stipresnis beveik kaip ir aš. Aš ir medis. Jaučiuosi kaip herojus iš „Raganiaus“ Grainio liepos savininkas, žmogus gyvena tiek, kiek gyvena jo medis. Taip ir tikiuosi, kad to vargšo medelio niekas nesugalvos su varnele nupjauti, taigi žmonėms dažnai skauda, kam vieniši medžiai auga laukuose, skauda ir trugdo, kai kiti žaliuoja ir vešia. Nepaisant senėjančių žmonių, Pajomantyje ateina ir naujos šeimos, kurios pamodernina senąsias trobas ir padaro iš jų patrauklias sodybas su pirtimis ir gražiais gėlių darželiais. Galiausiai kaip mes mėgstam sakyti, Pajomantis – visatos centras ir galiausiai, kaip ten bebūtų, visi keliai vedą tik į Pajomantį. Mano keliai veda į Pajomantį. O kur veda Jūsų?

Jūsų Maištinga Siela