Sveiki visi,
Štai ir baigėsi ruduo. Neliko nieko nei iš to aukso, nei lapų, nei bobiškų vasarų. Nieko. Ėjau šiandien šalta beveik sustirusia gatve, žmonės karštai alsavo, iš jų burnų veržėsi garas. Užlėkiau pasėdėti į bažnyčią, apmąstyti viską. Buvo įtartinai lengva ir puiku, nes bažnyčioje buvau aš, valytoja ir tikriausiai pelės. Prieš mane alfa ir omega ženklai, kažkur vaikšto už barokinių sienų praeiviai, skuba su kalėdinėm dovanom... Baisu, pasaulis pasivertė. Gyvybė, kuri dar buvo paviršiuje, dabar lindi kažkur kevale, susirangiusi tarsi žaltys žiemos guolyje.
Žinot, ruduo buvo daug žadantis, bet viskas pavirto į šnipštą. Visai kai pradedi džiaugsmingai ardyti kojinę ir pabaigoje pritrūksta prieskonių, entuziazmo ir įkvėpimo. Turiu didelį polinkį kalbėti apie orą, siaubas, kai pagalvoju, kiek esu nuo jo priklausomas... Kažką turėčiau pasakyti gražaus apie žiemą. Kažką nebanalaus, įdomaus, intriguojančio, bet kur ta mano žiema? Mūsų visų žiema? Kažkur mintyse, užkonservuotas vaikystės paveikslėlis, karštas vynas ar kažkas panašaus į tai.
Albertas Camus yra pasakęs, kad niekada taip mes nesuprantame ir nesužinome, kad esame vasaros, kaip šaltą ir tamsų žiemos vakarą. Kas tiesa, tas ne melas. Linkiu, kad ši žiema ir vėl būtų žiema, kad tiems, kurie nori, kad ji kuo greičiau baigtųsi, tiems tegu kuo greičiau ir baigiasi, o tiems, kurie nori, kad ji kuo ilgiau tęstųsi, tegu jiems ir tęsiasi. Juk kiekvienas sezonas, kad ir koks jis bebūtų, turi savito grožio. Mokėkime jį pastebėti. Bent kartais.
Jūsų Maištinga Siela
P.S. Ar pastebėjote, kad žiema – tai vienintelis metų laikas, kuris yra du kartus metuose?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą