Sveiki visi,
Kartais nelieka nieko, kaip tik mylėti. Tiesą
sakant, tos akimirkos nuostabios ir vienos gražiausios mano gyvenime. Regis,
nereikia nieko, nereikia jokių piligriminių kelionių į šventą Kailašo kalną,
nereikia pasaulio pakraščio, kalnų, jūrų, viskas yra čia ir dabar. Kartais
nieko nebelieka, kaip tik būti ir mylėti visas savo nelaimes, nuopuolius,
mylėti keblias situacijas, mylėti žmones, gerus ir nelabai, kurie nuolatos zuja
pikti arba laimingi į darbus, į namus, pas vaikus, žmonas, meilužius...
Kartais tikrai prieini tą ribą, kai viskas
išnyksta ir lieka tik keista ramybė, atsidavimas ir švelnumas. Keistas
susitaikymas su Visata, su tuo didžiuliu Kosmosu, kuris nėra ant mūsų užvožtas
milžiniškas veidrodis, atspindinčius mus pačius, tai žiūronai į amžinybę, į
nesibaigiančia Mūsų sielų kelionę... Ar begali būti gražiau ir įdomiau, jog čia
ir dabar, esame planetoje ir skriejame aplink Saulę nenusakomu greičiu, kaip
kokioje kosminėje stotyje. Ar nenuostabu, jog visgi esame čia ir dabar, o ne
rytoj ir ne vakar. Man kildavo minčių, kodėl negyvenu dabar 1997 metais ar dar
kokiais, kodėl čia ir dabar... Keista?
O kartais nieko nebelieka, tik mylėti. Dėl
nieko, dėl to, kad reikia, kitaip nebeįmanoma... Galbūt kažkas taip
išsisprendžia savaime, galbūt būna kažkas nematomo ir artimo tau atsiųsta,
kažkoks nepaaiškinamas Kosminis sprendimas, kuris išrauna iš tavęs baimių
baobabus ir nutiesia kelią į tolį. Ir viski, čia ir dabar, o ne vakar ir ne
rytoj...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą