Sveiki visi,
Tiesiog pridedu Virgio paruoštą straipsnį iš jo tinklapio apie pykti ir apie tai, kaip mintys sąveikauja su emocijomis ir pagimdo realias tendencijas.
Kažkas kažkaip pasielgė ar nepasielgė taip kaip reikėjo. Aš patiriu, kad tai man vienaip ar kitaip tarkim kenkia. Tačiau tas „kenkia" aišku lieka nesuprastas, nes jei būtų iki galo suprastas, tai jau būtų traktuojama kaip mokymas. Na, bet tarkim kenkia. Ką aš darau? Aš imu stengtis apsisaugoti nuo to. Vadinas aš nerimauju ir bijau jog taip gali nutikti ir dar kartą. Teisingai. Čia aš galiu mokytis. Bet gi aš imu siekti ne mokytis, o mokyti kitus, nes aš juk imu pykti ant kitų ir elgtis taip, kad jie bijotų ir todėl dingtų noras (nors jis niekada nedings, o tik sustiprės) taip elgtis.
Pyktis, tai tiesioginė agresija tiek fizinėje, tiek
energetinėje plotmėje, o taip pat ir noras, kad nebūtų to kas yra. Betgi
pasaulis jau taip sudarytas, kad tai kas yra, tas jau yra ir čia jau aš bejėgis
padaryti, kad to kas yra, nebūtų. Va čia jau ir pasireiškia vis stiprėjantis
pyktis. Aš tiesiog pykstu, suprasdamas savo bejėgiškumą ką nors pakeisti ir su
pykčiu jau stengiuosi prievarta priversti. Aš prisipildau agresijos.
Be abejonės, veiksmai tėra aisbergo viršūnė, nes jie
randasi iš minčių kurios dar sukuria, generuoja ir emocijas. Kaip žinia, mintis
susivienijus su jausmu, emocija virsta galingu energijos pliūpsniu. Kiekviena
energija turi savo dažnį – vibracijas. Tad kitas žmogus, kad ir turintis mažiau
agresijos, tačiau vis tiek jos turintis, tiesiog sinchronizuojasi su tomis
vibracijomis, o ir dar daugiau – vibracijos rezonuoja ir galingai išauga jau
abipusė agresija.
Tad laikina tariama pergalė gali būti pasiekta tik
įbauginant priešininką, o agresija niekur neišnyksta. Ji gali tik augti ir
stiprėti, jei nesuskubs vienas iš konflikto dalyvių atleisti kitam. Ar nekyla
klausimas kodėl ant vienų žmonių šunys loja ir puola juos, o ant kitų tik
lengvai ir nepiktai paskalija? Šunys tiesiog labai aiškiai jaučia agresiją,
agresija rezonuoja ir šuo stengiasi pašalinti jaučiamą grėsmę.
Na ir toliau jau ir dar gražiau. Išspinduliuota į Visatą
galinga negatyvi, agresyvi energija Visatoje priimama kaip noras, nes Visatoje
teisiog nėra neiginių. Vadinasi situacijų, kur bus sudarytos sąlygos atsirasti
galimybei ir dar labiau pykti, rasis vis daugiau. Norai pildosi, energija
materializuojasi, priešų daugėja ir jiems „nugalėti" prireikia vis daugiau
energijos.
Priešų nėra – priešus susikuriame mes patys. Yra Visatos
dėsnis. Žmogus neturi tiesės būti nužudytas. Tad atsakomybė lieka ir žudikui ir
nužudytajam. Auka pritraukia nusikaltėlį.
Nerezonuok su agresijos vibracijomis ir jei širdimi
atleisi skriaudėjui, tai ilgainiui jų ir nebeliks, nes mažės asmeninės
agresijos ir vibracijų dažnis augs. Pakankamai ryškus vibracijų dažnių
skirtumas jau neberezonuoja, o stumia priešingas vibracijas ir priešų kelyje
nebepasitaiko. Keliai būna ant tiek skirtingi, jog prasilenkiama saugiu atstumu
arba tiesiog nusikaltėliui nekyla mintis tuo metu tave užkabinti.
Apie blogus ar netinkamus poelgius galima sužinoti tik iš
žiniasklaidos ar žmonių pasakojimų, tačiau realiai jų gal ir nebesutiksi. O jei
sutiksi, vadinasi yra dar likę kažko. Nebelieka agresijos, (na, gal lieka jos
minimumas, nes čia būtų ir vėl absoliutas), nebelieka ir baimės. Meilės
vibracijos yra aukščiausio dažnio.
Pavyzdys: Žmogus stovi viduryje kambario ir žmogus stovi
ant bedugnės krašto. Žmogus eina per ant žemės patiestą lentą ir žmogus eina
per virš bedugnės tokio pat pločio permestą tvirtą medį. Kuris labiau rizikuoja
nuslysti, nukrypti nuo lentos? Suprantama, kad rizikuoja daugiau tas, kuris
randasi virš bedugnės, nes jį nukristi stumia baimė. O tikriau pusiausvyros
jėgos, nes baimė išbalansuoja Visatos pusiausvyrą ir yra gerokai virš normos
sureikšminamas aukštis kaip grėsmė. Tos grėsmės stipriai emociškai bijoma ir
siekiant atstatyti pusiausvirą, žmogus pasąmonigai yra stumiamas nukristi arba
skatinamas bėgti tolyn tam, kad būtų pašalinta priežastis sukėlusi
disharmoniją. O jei nėra baimės? Rizika lieka tokia pati kaip ir stovint
viduryje kambario. Belieka tik apsvarstyti būtinumą ir tada eiti arba ne.
Kiekvienas be išimties yra absoliučiai tobulas ir mokosi
tą suvokti. Kiekvienas randasi savo kelio atkarpoje ir patiria tik jam skirtas
pamokas. Mokausi aš – mokosi jis, mokosi jie. Tai mokykla ir kiekvienas randasi
savo klasėje. Ar mes galime, ar turime teisę sakyti, kad pirmokas mažiau žmogus
nei tarkim aštuntokas? Kiekvienas kaltinimas, smerkimas kuria tą patį ir aš
atsiduriu kaltinamojo ar smerkiamojo vietoje.
Tai paprasta suprasti. „Jei kalbi ir galvoji, kad kalbi
su idiotu, patikėk – jis tikriausiai galvoja lygiai tą patį". Štai jau ir
du idiotai. Jų jau bent vienu daugiau. Ar tikrai aš noriu gyventi idiotų
pasaulyje? Tad kam aš kitus noriu tokiais padaryti ir pats atsistodamas šalia
jų? Ar tik ne Dievą aš ruošiuosi vadinti idiotu, nes visi be išimties mano
sutinkami žmonės yra man siųsti, kad aš išmokčiau to, ko man reikia išmokti. Ir
jei viskas yra Dievas, tai ir tie man siųstieji yra Dievas, tik dar to
nesuvokę.
M.K.Čiurlionis:
„Žmogus turi savo dvasią ir myli ją; žmogaus dvasia yra
jo Dievas, žmogaus dvasia yra pasaulio valdovė; žmogaus dvasia yra pasaulio
grožis; žmogaus dvasia yra pasaulio dvasia; žmogaus dvasia yra dalelės žemės –
jo kūno – sargas; žmogaus dvasia yra jo Dievo dalelė; visos žmonių dvasios yra
vienas Dievas, o Dievas yra dvasia. Dievas sutvėrė pasaulį, žemę, dangų,
žvaigždes ir šaltinį žemėje. [...] Žmonės primena šaltinį, iš kur jie kilę, ir
kalba: grįžkim prie mūsų vieno šaltinio."
„Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad
šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų
šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse."
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą