Uranas pasviro dėl smūgių serijos

Nauji duomenys rodo, kad keistas Urano (nuotrauka Lawrence Sromovsky, Keck Observatory) sukimosi ašies posvyris atsirado ne dėl vieno stipraus, o keleto silpnesnių smūgių.

Septintoji Saulės sistemos planeta, Uranas, išsiskiria savo sukimusi aplink ašį. Ji sukasi 98 laipsnių posvyrio kampu ir beveik rieda savo orbita aplink Saulę, tuo tarpu kitų planetų sukimosi ašies posvyrio kampai ne tokie ekstremalūs: Žemės – 23 laipsniai, Jupiterio – 3 laipsniai, Neptūno – 29 laipsniai. Iki šiol buvo manoma, kad tokį didelį Urano posvyrį nulėmė seniai praeityje įvykęs susidūrimas su maždaug penkių Žemės masių kūnu, tačiau tokiu atveju visi 27 Urano palydovai būtų likę savo vietose, tačiau taip nėra ir visų jų sukimosi plokštuma taip pat kaip ir Urano pasvirusi 98 laipsniais.
Ši Urano mįslė išspręsta tarptautinės mokslininkų komandos, vadovaujamos Alessandro Morbodelli iš „Observatoire de la Cote d'Azur“ observatorijos Nicoje, Prancūzijoje. Tyrimui pasitelktos kompiuterinės simuliacijos, atkuriančios įvairius susidūrimo scenarijus. Paaiškėjo, kada jei smūgis įvyko tada, kai Uranas dar buvo apsuptas protoplanetinio disko, iš kurio vėliau ir susiformavo palydovai, tai nulėmė disko formos pakitimus – protoplanetinis diskas virto toroidu. Vėliau vykę kūnų susidūrimai toroido viduje nulėmė jo suplokštėjimą ir dar vėliau susiformavo palydovai.
Kaip paaiškėjo, šis scenarijus turi vieną blogybę: susiformavusių palydovų orbitos atitinka šiandien stebimas, tačiau, anot simuliacijos, palydovai turėtų suktis priešinga kryptimi, nei šiandien stebime. Šis neatitikimas buvo pašalintas, kai vietoj vieno didelio smūgio buvo įvesta pora mažesnių. Tokiu atveju tikimybė, kad palydovų padėtis ir judėjimas atitiks šiandieną, smarkiai išauga, tačiau ši prielaida prieštarauja dabar vyraujančiam planetų susiformavimo modeliui. Pagal šį modelį, Uranas, Neptūnas ir Jupiterio bei Saturno branduoliai susiformavo protoplanetiniame diske susiliejant mažesniems kūnams. Teorija nenumato jokių didelių kūnų susidūrimų. Todėl faktas, kad į Uraną net du kartu trenkėsi masyvūs objektai, rodytų, jog susidūrimai turėjo didelę reikšmę dujinių planetų formavimesi. Taigi, arba naujoji, arba senoji teorija turi būti patikslinta.