Sveiki,
kino mėgėjai,
Šiandien
noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai
pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė
ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų
kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo
padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo
srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų
galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien
tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria
pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.
„Gėlėti
sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu
siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine
begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus
ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus
braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su
pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens,
bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio
sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika
ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų
apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau
man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu
prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios
anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti
šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir
šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu,
manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.
Iš
esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau
panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių
trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės
herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet
kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin
sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis
kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos
tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb:6.5
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą