Sveiki,
Paskutiniosiomis
dienomis mano galvą buvo užgulusi didžiulė ugniaplaukė lapė, taip galiu
apibūdinti į lietuvių kalbą išverstą prancūzų rašytojo ir dailininko Vercors
(tikras vardas Jean Brullero) romaną „Silva“
(pranc. Sylva), kuris gimtojoje
šalyje pasirodė 1961 metais, o į lietuvių kalbą buvo išverstas ir pristatytas
1998 metais „Dvidešimto amžiaus aukso
fondo“ knygų serijoje, kurią kadaise leido leidykla Alma Littera.
Iš
tikrųjų apie šios knygos serijas nuolat kilo ir dar tebekylą diskusijų, apie jų
vertimo kokybę ir t.t., tačiau aš asmeniškai vertinu visą seriją tikrai
palankiai ir ketinu surinkti visas šios knygos seriją. Kol kas sekasi tikrai
neblogai. Vercors romanas „Silva“ yra laikoma alegorine pasaka, sakytume, koks „Mažasis
princas“, tačiau drįsčiau dėl šito pasiginčyti. Taip, kūrinys turi magiško
realizmo apraiškų, bet tokį kūrinį galbūt labiau priskirčiau tai knygų nišai,
kuri balansuoja tarp Maruez‘o kūrybos ir G. Orwelio, būtent „Silva“ yra ta
vizija, per kurią nagrinėjami socialiniai ir prigimtiniai žmogaus klausimai,
ieškoma žmogiškumo genezės.
Romanas
prasideda gana neįprastai – medžioklė, skalikai vejasi lapę, kuri pavirsta
moterimi. Per visą knygos liniją, vyksta labai intensyvus psichinis vystymosi
procesas, kurį išgyvena Silva, jos sąmonė evoliucionuoja tūkstantmečiais, todėl
romanas atrodo tarsi paralelinė gamtos ir psichologijos studijos, suvokiant
visus šiandieninio žmogaus savivokos procesus. Pagrindinis herojus Bonis, kuris
iš pradžių įsimyli žvėrišką Silvos prigimtį, nuolatos svarsto, kaip jis myli
šią būtybę – ar kaip tėvas, ar kaip vyras? Į apylinkes grįžta sena jo draugė ir
pirmoji meilė Dorotė, kuriai Londono gyvenas nenusisekė, tačiau Bonis dar
nežino, kad Dorotė yra įklimpusi į narkotikų liūną. Vyksta dviejų moterų
evoliucijos etapai – Silva žmogiškėja, o Dorotėja pamažu ima atsisakyti savo
žmogiškumo. Tai labai įdomūs psichologiniai procesai, kurie tik retais taškais
polemizuoja su religija, bet iš esmės remiasi Darvino teorija. Ilgas
prisitaikymo procesas, logiškai motyvuoti veiksmai, kūrinį tik sutvirtina ir
padaro jį įtaigų, įdomų, jį gan lengva skaityti.
Tikriausiai
skaitant ir dėliojant visas logines sekas, atsižvelgiant į socialinė raidą ir
t.t., viskas atrodo įtikinama, išskyrus viena – lapė pavirto moterimi. Simbolis
virto magiško realizmo įrankiu, nes dažniausiai lapė siejama su moters gudrumu
ir mokėjimo prisigretinti, tačiau čia šito šabloniškumo nelieka, nes kūrinyje
lapė simbolizuoja stačiai žvėrišką, ne tik žmogaus prigimtį, bet ir
neišsivysčiusią sąmonę. Dar vienas įdomus dalykas buvo tai, kad autorius ne
vienoje romano vietoje mąstydamas vartoją sąvoką „siela“, bet turi galvoje, kad
siela ne kaip dvasios svertą, kuris žmogų skiria nuo žvėrių, bet kaip
asmenybės, socialinio išsilavinimo ir etiketo mišinį, - žodžiu siela yra tai,
kas susikuria visuomenės terpėje. Tai gan įdomus požiūris, nes daugelis
rašytojų ir šiaip menininkų sielą laiko ne tik visuomenės sumodeliuotą asmenį, identitetą,
bet ir dvasinę dalelę, metafizinę žmogaus formą, tai, kas gali atsiskirti nuo
fizinio kūno.
Rašytojas Vercors (Jean Brullero) (1902 - 1991)
Iš
esmės autorius daug kalba subtiliai apie žmogaus lytiškumą, nes herojai ne tik
nuo savo psichologinių drebėjimų nepabėga, bet ir neaplenkia ir kūniškumo. Idealizmo
esama kūrinyje taip pat nemažai, bet jis gan vienpusis, dėl to, kad viskas
žvelgiama iš pagrindinio herojaus pozicijų t.y. per vyro sąmonės srautą, o čia
aplinkui tiek moterų ir dar gundančioji bei mistinė Silva... Dar viena, gal
kiek antraplanė kūrinio mintis – ar vyras gali sukurti, paveikti, įdiegti į
moters kūną savo moters idealo vaizdinį ir jį realizuoti. Visos knygos eigoje
neapleidžia jausmas, kad Silva yra labai pažeidžiama, ji yra kaip maišas, į
kurį galima prigrūsti visko, ko trokšta vyriškos ambicijos. Herojus visgi
atrodo garbingas, stengiasi pasipriešinti savo instinktams ir spekuliacijomis,
ir nujausdamas, kad negalės tinkamai kaip vyras formuoti ir vertinti Silvos
evoliucijos, pasiteikia moterišką logiką – atsvara yra prižiūrėtoja Neni.
Sukurti sau moterį vergą, apie tai mąsto herojus: „o tuo pat metu galėsiu laikyti tokią gyvenimo draugę, kokios, bent jau
slapta, yra troškęs kiekvienas vyras: santūrią, ištikimą, koks gali būti šuo...“
(p. 79).
Visas
kūrinys yra grožinė literatūra, kuri ieško ribos, tai ribinė literatūra, kur
prasideda žmogiškumas, kur prasideda siela ir kur ji pasibaigia, kaip vyksta
savęs ir pasaulio pažinimo procesai. Taip pat nemanau, kad Vercors simpatizuoja
žmogiškumui ir civilizacijai, priešingai, gal kiek žvelgia niūriojo egzistencialisto
akimis ir suvokia, kad mąstanti būtybė suvokia savo skilimą, savo neutralumą,
laikinumą, savo atskirtį nuo gamtos pasaulio. Tas žinojimas, skilimas tampa
herojui tikra našta, ta našta evoliucijos procese užgrius ir Silvą.
Knygos
pabaiga taip pat alegoriška, nes moteris pagimdo lapiuką. Šitą vėlgi galime
priimti kaip magišką stebuklą, bet visgi protaujantis skaitytojas, manau, tai
priims kaip naujos būtybės atėjimo į pasaulį alegoriją t.y. juk kūdikis turės
pereiti visus evoliucijos kelius, kokius praėjo Silva – mokytis vaikščioti,
kalbėti, elgtis prie stalo, skaityti... Jis iš žvėriuko privalės evoliucionuoti
ir tapti žmogumi. Mes visi daugiau ar mažiau ateiname nemokėdami nieko ir viską
įgyjame iš žmonių, iš auklėjimo ir galiausiai tampame žmonėmis. Romanas „Silva“
yra neblogas kūrinys einantis tomis žmogiškosios atskirties ir susijungimo
ribomis, bet visko iki galo nenubrėžiantis. Galiausiai kyla klausimas – argi tai
nubrėžiama?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą