Sveiki,
kino mylėtojai,
Italų
režisierius Paolo Sorrentino tikriausiai, kritikų nuomone, sukūrė savo karjeroje
geriausią filmą „Didis Grožis“ (La Grande Bellezza) (2013), kuris kuo
puikiausiai patiko ir Lietuvos kino teatro žiūrovams, tačiau didesnio
populiarumo, kaip ir reikėjo tikėtis, nesulaukė, nes filmas šaukte šaukia
etiketės – „tik rimtesnei publikai“.
Galbūt
ir visai nieko į Lietuvos kino teatrus, užkalkėjusius nuo komercijos, įmesti ir
šį bei tą kitokio. „Didis grožis“ man pasirodė vienas ilgas itališkas epas apie
gyvenimo nueitus metus, keliantis daugiau nostalgijos ir melancholiškų
apmąstymų nei to tikrojo grožio, tačiau kas pasakė, kad ilgėtis nėra gražu, kad
liūdesys nėra gražus? Filmas dvelkia ypatingais nacionaliniais aspektais, jis
nupiešia ilgą italų visuomenės freską, tačiau ją galima pritaikyti bene visose
pirmaujančiose pagal ekonomiką šalyse, kur esti ryškios takoskyros tarp
pasiturinčiųjų, vidutiniokių ir šiaip žemiausių visuomenės sluoksnio atstovų.
Tai
išties vienas iš tų filmų, kurie apie gyvenimą kalba visokiausiomis spalvomis,
tačiau viskas žvelgiama iš 65 metų vyro apmąstymų skraistės, suteikiant viskam,
kas yra ir buvo, tam tikro brandumo jausmo. Režisierius visgi įžiūrėjo grožį
viskame – skausme, kuris atsiranda iš tuštumos, plepalų, alkoholio, linksmybių,
sekso ir narkotikų ir kartu šalia eina įvykiai bei kadrai, kurie yra švelnūs,
saulėti, lėti ir džiugūs – keičiasi erdvė, tačiau pagrindinis herojus tarsi
vienur ir kitur jaučiasi dvasiškai sustabarėjęs, jis regi grožį visame kame ir
jį mąsto, išmąsto ir permąsto, pats atsakydamas į filosofinius klausimus: kas
yra gyvenimas, ko jis vertas, kam reikalinga meilė, kas yra ta pilnatvė, ko siekti,
kai viskas jau pasiekta? Viską gražina saikingi ironijos potėpiai, o kartais ir
ryškus groteskas. Ypatingai man keistai nuskambėjo šventosios vienuolės Marijos
atėjimas į filmo pabaigą, jos atsidavimas, atsisakymas gyvenimiškų malonumų –
tai pavaizduota su tokiu grotesku, kad imi mąstyti, ką režisierius turėjo
galvoje, ar jis menkina katalikų pasaulėvaizdį, iš jo šaiposi, ar šaiposi iš to
godaus ir pasimetusio žmogaus? Aišku, kaip visada vienareikšmiškų atsakymų
nėra.
Pirmoji
filmo pusė žiūrėjosi gan chaotiškai, nes vaizdai ir prasmė į bendrą prasmių
ratą jungėsi ne iškarto, todėl sukėlė nereikalingo ištęstumo įspūdį, tačiau
taiklūs pastebėjimai, ypač dialogai, vėl mane grąžindavo į tikrąją juostos
esmę. O šiaip bendras vaizdas gan stiprus, įdomus, įmantrus, kartais netikėtas,
todėl, kad sugebėjo prikaustyti ir provokuoti, laikau filmą patikusiu ir
sėkmingu.
Kontrastų,
ironijos, sarkazmo, melancholijos pritvinkusi kino juosta jau laikoma šių dienų
šedevru. Aišku, joje randasi tas, ką galbūt ir galima įvardyti gyvenimu,
randasi prasmė, nes toks tikriausiai ir yra tas gyvenimas, jis visko tuščiai
pilnas, o baisiausia, kad nuo to niekur nepabėgsi, tą regi ir supranta
senstantis pagrindinis veikėjas, kuris supratęs, kad gyvenimas anksčiau ar
vėliau pasibaigs, užuot nusirovęs paskutinius plinkančius plaukus, įsipila
viskio ir sūpuodamasis hamake prie Koliziejas, mėgaujasi saulėta diena ir
ramybe. Gyvenimas tęsiasi.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 86/100
IMDb:7.7
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą