Sveiki,
Retai taip būna. Tikrai.
Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti
per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo
gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su
cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.
Šokolado spintelė, šalies
biudžetas – tai Pandoros skrynia.
O kodėl gi ne? Šalies
metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus
kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos
kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis
taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati
tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie
sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors
nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia
prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui,
kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.
Tokiai mažai šaliai
išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų
gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno
žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią
užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas,
nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime
fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo
šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai
sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės
valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas,
tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.
Skaičiai yra parankūs
„praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam
pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje,
stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o
kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart
didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas
ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir
dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis,
išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos,
jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp
partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo
krėslo atkaltes – tokias partijas von
kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti
šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o
seimūnčikai, gi patys žinote.
Švietimas prieš karinės
tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta,
iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl
naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip
kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai
užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai,
švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti
karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi
eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...
Tas šokoladas išties
kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko
ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von
lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų.
Bet...
...bet ir vėl ateis
diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines
bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži,
tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti,
visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai
valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą